Kara Lennox - Eliotų dinastija. Trečia knyga

– Ar esate girdėjęs apie muzikos grupę In Tight ? – pasiteiravo ji.

– Žinoma. Dabar jie ant bangos. Ar tik ne jie grojo šiemet per Nacionalinės futbolo lygos pirmenybių varžybų pertrauką?

Liusė linktelėjo:

– Aš su jais dirbau.

Dabar atėjo eilė Brajenui apstulbti:

– Jūs? Dirbote su roko grupe?

– Atsiliepiau į darbo skelbimą internete ir buvau priimta tvarkyti In Tight finansų. Na žinote, valdyti piniginius reikalus koncertinių turų metu ir panašiai.

Brajenui buvo sunku įsivaizduoti Liusę Miler, leidžiančią laiką su ilgaplaukiais muzikantais. O gal ji mulkina jį? Gal Liusė Miler – patologiška melagė?

– Aš surinkau apie jus visą informaciją, – pareiškė jis. – Ten nebuvo nieko apie…

– Jie mokėjo man nelegaliai. Tada dar nebuvo tokie garsūs. Samdė man butą, todėl neaptikote buto mano vardu. Sakau jums tai tik dėl to, kad žinotumėte, jog galiu sutikti žmonių, kurie mane atpažintų.

– Vadinasi, turime pasirūpinti, kad taip neatsitiktų, – jis nužvelgė ją nuo galvos iki kojų svarstydamas, kaip padarius, kad ji pasikeistų. – Ką pasakytumėte, jeigu jus pagražintume?

Brajenas iškart prikando liežuvį. Išsigando, kad bus ją įžeidęs, bet atsitiko atvirkščiai – Liusė net nušvito:

– O, labai norėčiau! Ar galėčiau tapti blondine? Manau, kad Lindsė Morgan turėtų būti blondinė.

– Jei tik norite. Mano pusseserė Skarlet dirba stilisto asistente žurnale Charizma . Ji gali suveikti visą sunkvežimį drabužių, makiažo priemonių ir kitko. Ar būtinai reikia akinių?

– Nenorėčiau atsitrenkti į kokią sieną.

– Pakeisime juos kontaktiniais lęšiais. Gal žaliais, nors gaila slėpti tokias gražias žydras akis.

Liusė susigėdusi nusigręžė:

– Neerzinkite. Mano akys įprasto melsvo atspalvio, beveik pilkos. Nuobodžios.

– Man jos visai neatrodo nuobodžios.

Liusė vogčiomis žvilgtelėjo į jį:

– Nejuokaujate?

Gal jam reikėjo nieko nesakyti? Nenorėjo gąsdinti Liusės, nes juk reikės kartu gyventi.

– Nebijokite, neketinu priekabiauti. Bet jūsų akys išties gražios.

– Priekabiauti… Hmm… O kada įvyks ta magiškoji transformacija?

– Gal po vakarienės?

Brajenas palydėjo Liusę į svečių kambarį su atskira vonia.

– O kur jūs miegate? – pasiteiravo ji.

– Viršuje, šalia studijos. Parodysiu vėliau. Ten pat ir mano kompiuteris, ir jeigu tikrai imsitės tų duomenų, nemažai laiko praleisi prie klaviatūros.

– Žinoma.

– Paliksiu jus atsigaivinti, tuo tarpu paruošiu ką nors vakarienei.

– Gerai. Gal turite kokį chalatą ar ką kita, ką galėčiau užsimesti, kol jūsų pusseserė atveš drabužių? Tikrai nebenorėčiau mautis ponios Fluger kelnių, kai išlįsiu iš dušo. Tiesą sakant, mielai jas sudeginčiau.

– Atnešiu ką nors.

Chalato Brajenas neturėjo, bet surado dar neišpakuotą pižamą, senelės dovaną. Ji kasmet dovanodavo jam po pižamą, o jis taip ir neišdrįso jai pasakyti, kad jų nevilki.

Kai Brajenas sugrįžo į Liusės kambarį, vonios kambario durys buvo praviros, šniokštė dušas. Jis pajuto daugiau nei menką troškimą įsliūkinti vidun ir žvilgtelėti, kaip ji atrodo be drabužių. Nuo tos akimirkos, kai mergina ant jo užgriuvo, vaizduotė išdarinėja neįtikėtinus triukus.

Bet neįsliūkino. Tada susimąstė, ko čia dabar toks kilnus pasidarė. Juk jis slaptasis agentas ir nuolat knaisiojasi po kitų žmonių paslaptis. Padėjęs pižamą ant lovos Brajenas nuėjo rūpintis vakariene. Tiek to rūpesčio – skambutis į restoraną, ir viskas paduota. Dar reikėjo susitarti su Skarlet.

– Juk žinai, kaip man patinka tokie iššūkiai, – su džiaugsmu sutiko Skarlet. – Džonas išvykęs darbo reikalais, taigi vakarą turiu laisvą. Užsuksiu į biurą, susirinksiu viską ir prisistatysiu per kokią valandą.

– Ar judu ketinate tuoktis?

– Vestuvės kitąmet. Jei šitiek nekeliautum, tai nereikėtų ir klausti. Nejaugi visoje Amerikoje neauginama tinkamų prieskonių?

Hmm… Regis, standartinis pasiaiškinimas, kad keliauja ieškodamas egzotiškų prieskonių, darosi nelabai įtikinamas.

– Turiu neatsilikti nuo paskutinių madų, – vangiai atsakė Brajenas.

– O iš kur traukei tą merginą? Kas per istorija? Paprastai toms, su kuriomis rodaisi, nereikia patarimų, kaip rengtis ir dažytis.

– Ak, ji ne mano… – žiojosi aiškintis Brajenas, bet nutilo. Kaip paaiškinti Skarlet ir kitiems, kodėl jo namuose apsigyveno Liusė? Gali tekti mėnesių mėnesius ją saugoti. Juk nelaikysi uždarytos visą laiką. – Ji kitokia, tai tiesa, – jau sklandžiai tęsė jis. – Bet Lindsė ypatinga. Iš tiesų manau, kad ji tobula tokia, kokia yra. Kaimo mergina… Na, žinai, natūralaus grožio. Bet ji pati nori pasigražinti, kad geriau pritaptų Niujorke.

– Džiaugsiuosi. Kuo galėdama padėsiu Lindsei, – tarė Skarlet, o Brajenas puikiai žinojo, ką reiškia tie žodžiai. Ji tikrai iki smulkmenų iškamantinės Liusę apie naująjį Brajeno romaną. Reikia ją perspėti, kad turi nedelsdama tapti jo mergina.

Liusė negalėjo patikėti tuo, ką nugirdo. Visai neketino klausytis slapčiomis, bet po dušo įėjusi į virtuvę negalėjo nenugirsti Brajeno pokalbio su pussesere. Jis kalbėjo apie ją kaip apie savo merginą.

Brajenas atsisuko ir pamatęs Liusę suprato, kad ji viską girdėjo.

– Aha, regis, turime apie tai pakalbėti. Atleisk, bet nesugalvojau, kaip kitaip visiems paaiškinti, ką tu veiki mano namuose. Net šeima nežino, kad esu valstybės pareigūnas. Niekas apie tai nežino. Ir negali sužinoti. Du mano gyvenimai neturi susiliesti, taip visiems geriau. Juk suprantate, ar ne?

– Taip, bet…

– Jau įrodėte, kad nesutrinkate net sunkiausiose situacijose. Kai Skarlet atvažiuos, tiesiog stebėkite ir klausykitės, ką sakau. Juk viskas gerai, tiesa?

Na, viskas buvo net geriau nei gerai. Sumanymas Liusę sužavėjo, bet užgriuvo rūpestis.

– Žinoma, aš su tuo susidorosiu. Bet juk niekas nė už ką nepatikės, kad esu jūsų mergina!

– Kodėl turėtų nepatikėti?

– Todėl, kad aš – tik pilka banko pelytė iš Kolumbijos valstijos, o jūs… jūs…

– O aš – restorano savininkas. Visi tuo įsitikinę.

Suskambėjo telefonas ir Brajenas pakėlė ragelį. Tačiau Liusei nepraslydo pro ausis, kad jis nesiginčijo dėl pilkos banko pelytės iš Kolumbijos . Aišku, kad taip ir galvoja.

– Gerai, ačiū, – padėjęs ragelį Brajenas atsisuko į Liusę. – Skambino dėl vakarienės. Tuojau pat sugrįšiu.

Kol Brajeno nebuvo, Liusė bandė sudėlioti mintis ir susigyventi su tuo, kad turės apsimesti Brajeno mergina. Kadaise ji manė esanti visai karšta mergiotė. Pagaliau, juk krito į akį Kruzui Taborui, In Tight būgnininkui, pasak bulvarinių laikraščių – vienam karščiausių vyrukų šalyje. Pradėjusi dirbti In Tight ji prisiekė sau nesielgti kaip grupės mergina , tikėjo, kad vien būti šalia jų pakankamai smagu.

Bet tada Kruzas ėmė rėžti apie ją sparną ir Liusė pasidavė. Tikėjo kiekvienu to šunsnukio žodžiu. Jis sakė, kad ji žavi, karšta ir gundanti. Vežėsi ją į gastroles, leisdavo keliauti pirmąja klase kartu su grupe, pirkdavo brangias dovanas.

Bet vėliau Liusė sužinojo, kad Kruzas taip elgiasi su visomis savo meilužėmis. O jų buvo daug. Kokia kvaila ir naivi ji buvo, kad patikėjo esanti ypatinga.

Šįkart viskas kitaip. Ji nėra karšta mergiotė ir negyvena iliuzijomis, tai kodėl kažkas turėtų patikėti, kad ji gali patraukti Brajeno akį? Pats Brajenas tikras gražuoliukas. Užtektų pirštu pamoti, ir turėtų bet kurią moterį.