Kara Lennox - Eliotų dinastija. Trečia knyga

– Pavyzdžiui?

– Nežinau. Gal įsiprašyčiau į kokį cirką. Būčiau puiki liūtų dresuotoja.

– Jūs? – išsprūdo Brajenui, bet išvydęs Liusės reakciją kaipmat pasigailėjo, kad nesusivaldė. Tikriausiai mergina įsižeidė.

– O kodėl negalėčiau dresuoti liūtų?

– Net neabejoju, kad galėtumėte. Jie būtų paklusnūs kaip avinėliai, jeigu baksnotumėte juos skėčiu.

– Man regis, šaipotės iš manęs. Bet neatrodė, kad buvo labai linksma, kai paklojau jus ant grindų. O savo puikiuoju skėčiu beveik atlikau jums improvizuotą tracheotomiją, – Liusė apsidairė po automobilį. – Ak, mes jį palikome. O man jis taip patiko.

– Nupirksiu naują, – pažadėjo Brajenas, užjausdamas merginą.

Žemė susiūbavo Liusei po kojomis – ji jau niekada nebegyvens kaip anksčiau. Regis, kol kas pati to dar nesuvokia.

– Vadinasi, atgal grįžti neketiname, – konstatavo Liusė.

– Jei ir sugrįšite, tai tikrai negreit.

– Na, ir puiku. Jei tektų dar bent vieną naktį praleisti tame nykiame bute tarp nykiai baltų sienų ir vilkėti tuos nykius kostiumėlius – tikriausiai persipjaučiau venas.

Ta mergina nesiliovė stebinusi Brajeno. O jis manė, kad gerai padirbėjo šniukštinėdamas apie Liusę Miler. Ji buvo kilusi iš didelės fermerių šeimos Kanzase, baigė valstijos universitetą, puikiai mokėsi. Dirbo darbą, kuriam neturėjo tinkamo išsimokslinimo, bet darbdavio atsiliepimai buvo kuo geriausi.

Didžiausia paslaptis gaubė Liusės Miler gyvenimą porą metų po studijų baigimo. Apie tą laikotarpį jam mažai ką pavyko sužinoti. Pasas rodė, kad ji buvo kelis kartus išvykusi į užsienį. Daugiausia, ką Brajenui pavyko išsiaiškinti – kad, prieš pasinerdama į rimtą karjerą, ji domėjosi kultūros dalykais. Jos vyresnysis brolis gyveno Olandijoje, taigi tikriausiai buvo nuvykusi pas jį.

– Mano šeima nerimaus, – tarė Liusė.

– Negalėsite su jais susisiekti.

– Niekada? – tyliai suvebleno ji. – Ar pateksiu į liudytojų apsaugos programą?

– Ar norėtumėte?

Liusė atsiduso:

– Galėčiau priprasti prie naujo vardo ir pavardės. Man niekada nepatiko mano vardas. Bet norėčiau išsirinkti pati.

– Kaip pasivadintumėte?

– Tikrai ne tokiu kvailu vardu kaip Kazanova – nors sprendžiant pagal tai, kaip susukote galvą poniai Fluger, šis vardas jums tinka. Su manimi ji buvo slidi kaip gyvatė.

– Ne savo valia pasivadinau Kazanova. Galite vadinti mane Brajenu, – tarė jis nusprendęs, kad vis tiek ji netrukus sužinos tikrąjį jo vardą.

– O jūs galite vadinti mane Lindse. Lindse Morgan.

– Labai jau įmantriai skamba. Ar šis vardas jums ką nors reiškia? Pažinojote kokią nors Lindsę? Ar Morgan?

– Ne. Man visada patiko aktorė Lindsė Vagner. Matėte filmą „Rikošetas“? Žiūrėjau per televiziją. O Morgan… nežinau. Šiaip, nukabinau iš dangaus.

Kaip tik tai ir norėjo išgirsti Brajenas.

– Gerai, vadinasi, dabar būsite Lindsė Morgan. Pratinkitės.

O, Dieve, tas vyras nejuokauja , – pagalvojo Liusė. Ji iš tiesų tampa kažkuo kitu ir pradeda naują gyvenimą. Bus naujas darbas, nauji namai – gal kokioje puikioje vietoje, tokioje kaip Niujorkas. Žinojo, kad turėtų bijoti. Negailestingi nusikaltėliai, susiję su tarptautiniu terorizmu, įsilaužė į jos namus ir visur prikaišiojo blakių . Gal net dabar jie ieško jos norėdami nužudyti.

Bet ji neišsigando, tik nekantravo, kas bus toliau.

Žinoma, troško, kad tėvams netektų jaudintis. Norėjo paklausti Brajeno, ar dar kada nors juos pamatys, bet jautė, kad ir jis nežino atsakymo į šitą klausimą. Kažkas neduoda jam ramybės. Nujautė, kad žemė susvyravo jam po kojomis, o šis tyrimas netikėtai užmetė kilpą ant kaklo.

Brajenas nepatikėjo, kai ji perspėjo jį esanti sekama. Atvažiavo į jos namus tik dėl to, kad ji pagrasino dingti su visais duomenimis. Ir labai nustebo įsitikinęs, kad ji teisi, o jie demaskuoti.

Nejau jis galvoja, kad ji dėl visko kalta?

– Aš neišsidaviau, – puolė aiškintis ji. – Buvau itin atsargi. Iki šios dienos neįrašinėdavau ilgiau kaip penkias ar dešimt minučių. Ir visada tik būdama viena kabinete, užsidariusi duris. Niekada niekam nieko nepasakojau. Niekada. Niekas negalėjo prieiti prie atminties kortelės, aš laikiau ją savo liemenėlėje.

Brajenas pažvelgė į ją.

– Tikrai? Ar ji ir dabar ten?

– Taip.

Automobilis be jokios aiškios priežasties lengvai slystelėjo į šoną ir Liusė susimąstė, nejaugi toks nekaltas dalykas kaip keli žodžiai apie liemenėlę privertė Brajeną krūptelėti. Juk jis slaptasis agentas – tikriausiai yra matęs paprastam žmogui neįsivaizduojamų dalykų. Moteriški apatiniai tikrai neturėtų jo trikdyti.

Ypač jos apatiniai, kurie tikriausiai patys nuobodžiausi pasaulyje.

Jau visą amžinybę ji nesistengė padaryti įspūdžio priešingai lyčiai. Tą flirtuojančią nutrūktgalvę mergaičiukę paslėpė po senamadžiais kostiumėliais, storais akiniais ir rudais plaukais. Bet juk darė tai ne šiaip sau.

Taigi Brajenas tikriausiai bandė išvengti grumsto kelyje.

Važiavo jie beveik penkias valandas, bet liepos dienos ilgos ir Niujorką jie pasiekė dar nesutemus. Liusė daugybę kartų čia lankėsi, bet po paskutinio vizito jau buvo praėję nemažai laiko ir ji buvo užmiršusi, kaip myli šį miestą. Niujorkas alsavo tokia energija, kaip joks kitas miestas pasaulyje. Automobilių keliamas triukšmas ir išmetamųjų dujų kvapas čia buvo ypatingas.

– Ar pasiliksime Manhatane? – pasmalsavo ji.

– Taip.

– Ar paliksite mane viešbutyje?

– Ne. Nenoriu rodytis niekur, kur reikalaus asmens dokumentų, kol gausime naują pasą.

– Tai turėsiu apsistoti slėptuvėje?

– Pačioje slapčiausioje.

Brajenas išsišiepė ir Liusė pirmą kartą išvydo kiek daugiau nei menką šyptelėjimą. Nuo tos šypsenos net susijaukė viskas viduje. Neveltui kaprizingoji ponia Fluger tapo tokia paslaugi. Dar dešimt minučių, ir senoji ponia būtų atidavusi jam paskutines savo kelnes. Jėzau, Liusė negalėjo patikėti, kad nusimovė džinsus prie nepažįstamo vyro. Bet tuo metu ji buvo pernelyg išsigandusi, kad rūpintųsi tokiais dalykais.

Linkolno tuneliu jie persikėlė į Manhataną ir atsidūrę miesto centre pasijuto apsupti dangoraižių, autobusų, automobilių, taksi ir pėsčiųjų. Visur buvo minios žmonių. Ir kokių įdomių žmonių! Įvairiausių spalvų, formų ir dydžių. Vieni buvo išsipustę – galbūt skubėjo į teatrą, kad nepavėluotų, kiti susiglamžiusiais kostiumais mojo taksi automobiliams, matyt, buvo ką tik po ilgos darbo dienos biure. Ir, žinoma, visur pilna spalvotųjų. Jie dirbo greitojo maisto vagonėliuose, pasislėpę po tentais pardavinėjo garsių dizainerių darbų kopijas ir nelegalius DVD. Ir daugybė valkatų.

Nors jau prisiminė, kaip myli šį miestą, bet jis kėlė ir skaudžių prisiminimų. Paprastai Liusė neleisdavo sau galvoti apie paskutinį apsilankymą šiame mieste, kai grįždama namo praverkė visą ilgą kelią. Bet dabar suvokė, kad tie prisiminimai jau nebe taip skaudžiai žeidžia, liko tik liūdesys ir ilgesys – nieko daugiau.

Pastarieji dveji metai išgydė žaizdas. Reikėjo tik laiko ir ramios aplinkos, kurią surado dirbdama banke. Bet dabar Liusė buvo pasirengusi judėti į priekį, jautėsi daug labiau subrendusi ir gerokai išmintingesnė. Ji net jautė dėkingumą tam pinigų eikvotojui. Kad ir kas jis toks, bet supurtė jos nuobodžiai ramų gyvenimą, kitaip būtų įklimpusi toje užrūgusioje pelkėje, bijodama gyventi toliau.

O dabar ji gyvena. Tikrai gyvena. Važiuoja sau Dešimtąja aveniu Jaguaru, drauge su slaptuoju agentu. Nekasdienis įvykis.