Сьюзен Мэллери: Milijono vertas laimikis

– Man čia patinka. Gyvenu arti darbo, be to, galiu mėgautis medžiais ir žolės lopinėliu.

Todas nusišypsojo ir nykščiu švelniai perbraukė Julijai per skruostą.

– Visa laimė, kad nevažiavome pas mane.

– Spėju, kad tavo namai – vien stiklas ir plienas.

– Beveik atspėjai. Be to, jie gerokai toliau.

Neiškentęs vaikinas pasilenkė ir pabučiavo Juliją. Bučinys buvo valdingas, tačiau šiltas ir švelnus. Todo lūpos judėjo labai lėtai, atrodė, kad jam priklauso visas pasaulio laikas. Merginai patiko, kad šios stiprios, apglėbusios ją per liemenį rankos nesistengia ieškoti nieko daugiau.

Julija žengtelėjo arčiau, norėdama pasiekti vaikino pečius. Kaip gerai, kad jos rankinė su ilgu dirželiu! Būtų keblu ją laikyti ir kartu liesti Todą. Mergina džiaugėsi galėdama glostyti jo stiprias rankas ir galingą nugarą. Net ir pro puikiai gulinčios eilutės audinį užčiuopė tvirtą, stamantrų kūną. Visa savo esybe gerdama jo šilumą pasistiebė, kad dar stipriau priglustų prie Todo lūpų – ne, ji dar nepasisotino, jai norisi daugiau. Pačiose jautriausiose kūno vietose Julija pajuto kutenimą, krūtys sustandėjo, kojos drebėjo ir linko per kelius, krūtinė kilojosi – jai trūko oro.

Todo lūpos perbėgo merginos skruostu žemyn ir pasiekė kaklą. Julijos oda degė nuo trumpų, lengvučių bučinukų, ištroškusios jo lūpos pasimėgaudamos apžiojo ir švelniai krimstelėjo ausies lezgelį. Julija net krūptelėjo nuo užplūdusio geismo, o Todas, vis stipriau ją glausdamas, liežuvio galiuku pakuteno peties duobutę.

Nebeįstengdama valdytis Julija aiktelėjo, oda pašiurpo, o visą kūną perliejo malonaus karščio banga. Ne, ji daugiau neištvers nė sekundės – jai reikia tikro, gilaus, aistringo bučinio.

Laimei, Todas puikiai skaitė mintis – jis vėl įsisiurbė Julijai į lūpas, kurios prasivėrė, godžiai gaudydamos vidun panirusį liežuvį. Mergina mėgavosi vis labiau juos abu užvaldančia aistra. Nesiliaudamas bučiuoti Todas suėmė Juliją už klubų ir prispaudė prie savęs. Mergina nesipriešindama išsirietė, jai pakirto kojas, kai sustandėjusios, dilgsinčios krūtys įsirėmė į kietą kaip akmuo Todo krūtinę. Kokia svaiginančiai maloni kankynė!

Mintyse lėkė vaizdai: štai jie nuogi aistringai glamonėja vienas kitą ir pagaliau Todas ją paima. Julija pamanė, kad tuoj mirs neištvėrusi pašėlusio geismo. Vienintelė dar išlikusi sveiko proto kruopelytė pabandė kovoti su kūną užvaldžiusia aistra vos pažįstamam žmogui, bet jos pastangos pasirodė juokingos, panašios į šunyčio norą įkąsti drambliui.

Šiaip ne taip Todas atšlijo ir suėmė delnais jai už skruostų. Degančios akys glamonėjo jos bruožus. Vaikinas sušnibždėjo:

– Dabar turėčiau atsisveikinti. To reikalauja mandagumas. Be to, esu gerai išauklėtas vyrukas.

– Mandagumas – svarbiau už viską, – stebėdamasi, kad dar įstengia kalbėti, sumurmėjo Julija – vis dar buvo pašiurpusi nuo jaudulio.

– Tu visiškai teisi, – Todas įkvėpė, – bet yra ir kita išeitis.

– Spjausi į geras manieras?

Todas nusišypsojo ir pakštelėjo ją į lūpų kamputį.

– Aš geidžiu tavęs, Julija. Galėčiau išvardinti begalę priežasčių, kodėl šis sumanymas netikęs, bet aš noriu tavęs. Beprotiškai.

Dar nė vieno vyro nėra pavykę išvesti iš proto, – pagalvojo Julija, jausdama tarp šlaunų pasklidusią šilumą.

– Puikiai išauklėtas, sąmojingas pašnekovas... Kas galėtų atsispirti? – svarstydama nutęsė Julija.

– Ne aš.

– Eime, – ieškodama rankinuke raktų mergina patraukė prie durų. Bandė susitvardyti, bet veltui – pašėlusiai plakanti širdis ragino skubėti.

Įėjusi į vidų raktus ir rankinę Julija numetė ant stalelio prie durų. Todas išsinėrė iš švarko – Julija pagalvojo, kad vaikinas paklojo už jį šūsnį šlamančiųjų – ir paliko jį gulėti ant grindų. Nebesistengdamas valdytis jis stvėrė ją į glėbį ir ėmė bučiuoti taip karštai, kad Julija nutirpo. Beliko tik spėlioti, kas jos laukia vėliau.

Ji pasidavė – glostė Todo krūtinę, užčiuopdama glotnų kaklaraiščio šilką bei plonus medvilninius marškinius. Vaikino ranka nuslydo Julijos nugara žemyn ir suspaudė sėdmenis, kita ranka apglėbė pulsuojančią krūtį. Net per suknelės audeklą ir liemenėlę Julija jautė stiprius, tyrinėjančius, erzinančius ir glamonėjančius vyro pirštus. Susiradę styrantį, kietą spenelį jie trumpam stabtelėjo, po to pradėjo braukyti aukštyn žemyn. Merginą užval dė laukinis noras nusiplėšti visus drabužius, kad Todas galėtų liesti jos nuogą kūną.

Todas trumpam atsitraukė, tuo tarpu Julija kažkaip stebuklingai sugebėjo atlaisvinti jo kaklaraištį ir pradėjo segioti marškinių sagutes. Todas skubomis grabinėjo merginos nugarą, stengdamasis surasti užtrauktuką.

Nejučiom jie atsidūrė prieškambaryje. Kambaryje Julija buvo palikusi šviesą, bet čia buvo tamsu. Šiltomis lūpomis Todas godžiai ragavo merginos kaklą, priversdamas ją vaitoti. Julijos kūnu bangomis perbėgo virpuliai ir ją pasiglemžė visa apimantis geismas.

Nekantrios lūpos jau pasiekė suknelės iškirptę ir nudžiugusios paniro į griovelį tarp krūtų. Todo rankos apgraibomis įjungė šviesą prieškambaryje ir pagaliau praskyrė užtrauktuką. Šviesa įsiplieskė tuo metu, kai Julijos suknelė iš lėto slydo ant grindų. Todas pervėrė merginą tamsiomis, degančiomis akimis ir apgaubė delnais jos krūtis.

– Tu pasakiškai graži, – prikimęs iš susijaudinimo sumurmėjo vaikinas, – karšta ir aistringa. Be to, tavo kopijavimo aparato miltelių kvapas tiesiog nuostabus.

Julija nusijuokė ir iš karto sudejavo, nes Todas palietė krūtų spenelius. Jos raumenys įsitempė, jautriausia meilės vietelė išbrinko ir sudrėko, laukdama savo eilės.

Glamonėdamas Julijos krūtis vaikinas vėl pradėjo ją bučiuoti. Mergina godžiai apžiojo jo liežuvį ir švelniai čiulptelėjo. Todas sudrebėjo.

Staiga to tapo per mažai. Julija troško daug daugiau – turėti jį visą. Beprotiškai norėjo, kad Todas ją užpildytų, geidė susilieti su šiuo puikiu kūnu ir atsiduoti nevaldomam malonumui – sąmonės likučius nusinešančiam orgazmui.

– Drabužiai, – paskubom šnibžtelėjo Julija, – ant tavęs per daug drabužių.

Kol Todas nusimetė marškinius, Julija perlipo per suknelę ir patraukė į mažytį miegamąjį. Sklindančios iš prieškambario šviesos turėtų pakakti. Atsisukusi ji išvydo sustingusį, į ją įsmeigusį žvilgsnį Todą.

– Kas nutiko?

Jis tyliai nusikeikė.

– Nori mane pribaigti? Julija, tu esi vaikščiojanti ir kvėpuojanti svajonė. Ar tavo bendradarbiai bent numano, ką vilki po savo griežtais dalykiniais kostiumėliais?

Ji žvilgtelėjo į savo nėriniuotus rausvus apatinius. Julija juos nustvėrė išpardavimo metu ir nematė juose nieko ypatinga. Ach, tie vyrai! Juos taip lengva papirkti!

– Tikiuosi, jie apie tai negalvoja – sumurmėjo ji nuspirdama batelius. – Būtų bjauru, jei vyrai atvirai spėliotų, kas slepiasi po mano viršutiniais drabužiais.

Pagarbaus susižavėjimo kupinos Todo akys ją padrąsino. Ji pasijuto labai graži ir žaisminga. Vieną rožinę petnešėlę nusmaukusi žemyn Julija įžūliai pasiteiravo:

– Pamaniau, gal norėtum kur nors pradanginti šį daikčiuką?

Todas jau buvo be batų ir griebėsi kelnių, kurios, jam išgirdus šiuos žodžius, aiškiai išsipūtė po užtrauktuku. Pagaliau vaikinas liko su tamsiomis trumpikėmis, išryškinančiomis jo pulsuojantį vyriškumą.

– Nepatikėsi, bet būčiau laimingas, jeigu jis išnyktų, – nurijo seiles Todas.