Сьюзен Мэллери - Milijono vertas laimikis

Kairysis Todo antakis šoktelėjo į viršų:

– O kurgi mandagus pokalbis, kurio tikėjausi? Pavyzdžiui, apie orą arba apie eismo kamščius, sutrukdžiusius tau laiku atvykti?

– Kodėl gi ne, jei tik tau patinka. Oras puikus, bet ir nėra ko stebėtis – juk čia pietų Kalifornija. Kamščių nebuvo. O kaip sekėsi tau?

– Tu visai ne tokia, kokią įsivaizdavau, – šyptelėjo Todas.

Ji tegalėjo tik spėti:

– Ne tokia jauna, ne tokia grakšti ir visiškai netikusi?

– Tu ir vėl nemandagi, – susiraukė pašnekovas. – Ir ko gi mama tave mokė?

Julija susimąstė.

– Išgerk ne daugiau kaip vieną taurę vyno, o savo telefono numerį duok tik įsitikinusi, kad gali juo pasitikėti, – pagalvojusi pasakė.

Todas nusikvatojo. Vaikino juokas buvo skambus, gilus ir kerintis. Pamačiusi jo šypseną Julija atsipalaidavo, dingo apsimestinis jos stačiokiškumas, o pilve lengvai sukuteno.

Įdomu. Gal duoti dar vieną šansą atsižadėtiems pasimatymams?

– Geras patarimas. Atrodo, tavo mama jau pradeda man patikti.

– Taip, ji nuostabi.

Padavėjas atnešė valgiaraštį ir paklausė, kokių gėrimų jie pageidautų. Todas užsisakė aštuoniolikos metų išlaikymo škotiško viskio, o Julija – degtinės su toniku.

– Neklausai mamos? – paklausė Todas, kai padavėjas nuėjo.

– Buvo sunki diena.

– Nuvargino gerbėjai?

– Antrus metus dirbu tarptautinės teisės paslaugų įmonėje, – ignoravo klausimą Julija.

– Teisininkė. Jau išlaikei egzaminus?

– Žinoma.

– Atrodai pasitikinti savimi, – nusišypsojo Todas.

– Pasitikėjimas įgaunamas ne per vieną dieną.

– Nejaugi?

– Aštuoniolika valandų per dieną dirbau ir mokiausi – laiko nelikdavo niekam daugiau.

– O kokioje srityje dirbi? Gini žmogaus teises?

– Ne, mano specializacija – tarptautinė teisė. Sutarčių sudarymas ir ryšių palaikymas su Kinija.

– Šit kaip. Dabar jau mane sudominai.

Ką gi, Julijai visuomet patiko, kai jos reikiamai neįvertindavo, ypač vyrai. Ji prisimerkė, pakreipė galvą ir tarė:

– Ši sritis man labai tiko, kadangi moku kinų kalbą.

Julija stebėjo jo reakciją: vyrukas atrodė pritrenktas, bet greitai atsipeikėjo.

– Oho! Įspūdinga.

– Ačiū.

Todas atidžiai nužvelgė merginą.

– Manau, mums viską teks pradėti iš naujo.

Julija nusijuokė.

– Kodėl? Juk toks puikus vakarėlis.

– Žinoma, kad puikus. Tau. Klausyk, mano teta panoro, kad susitikčiau su jos išrinkta mergina, užsakė restoraną, paskyrė laiką ir štai – aš čia. Tikėjausi visai... ko kito, tu – nuostabi staigmena.

Julija vogčia nužvelgė Todo plačius pečius: jis tikriausiai sunkiai lieja prakaitą sporto salėje. O gal tai genai? Et, visai nesvarbu.

– Ar visuomet darai tai, ką liepia teta Rūta?

– Dažniausiai, – Todas gūžtelėjo pečiais. – Rūta man nėra tikra teta, bet ji labai gera ir aš ją myliu. Teta paprastai neįkyri su prašymais, ir kai jaučiu, kad galiu ją pamaloninti, taip ir padarau. Sutikau išpildyti ir šį jos norą.

Nejaugi tai tiesa? O gal jis labai talentingas aktorius ir dabar apsimetinėja? Julija troško patikėti Todo nuoširdumu.

– Aš taip pat maloniai nustebinta, – prisipažino Julija, nusprendusi kol kas juo tikėti. – Eidama čionai įsivaizdavau, kad pamatysiu poną Hauelį.

– Tą iš Giligano salos? Ačiū!

– O gal norėtum būti Giliganas [Nevykėlis jūreivis, komiško serialo herojus (vert.).]? – nusikvatojo Julija.

– Ne, geriau Džeimsas Bondas.

– Betgi tu ne anglas.

– Na, akcentą dar galiu patobulinti.

Julija palinko virš staliuko.

– Sakyk, kodėl Džeimsas Bondas toks patrauklus? Ar dėl gražių moterų draugijos, ar kad turi puikių ginklų?

– Manau, dėl abiejų priežasčių.

– Atsakei sąžiningai.

– Nustebai?

– Nieko keista, Džeimsai-Todai. Aš pasiruošusi pasitaisyti, bet kol kas apie tave žinau tik tiek, kad rengiesi kaip komersantas ir dievini savo tetą Rūtą. Na, dar prie pavardės turi skaičių, bet į tai, manau, neverta kreipti dėmesio.

– Tau nepatinka skaičius?

– Visai nieko. Tik registruodamasis interneto puslapiuose tu privalai įrašyti didelį riebų trejetą šalia pavardės. O man pasisekė, nes aš galiu prašokti tą eilutę.

– Trejetas ne toks jau ir riebus – tokio pat dydžio, kaip ir kiti skaičiai. Jis gal ir norėtų būti didesnis, bet neišsipildę norai yra mūsų gyvenimo realybė, tad jam nori nenori teks su tuo susitaikyti.

Nuostabu. Šis vyras tiesiog žavingas, – nušvitusi pagalvojo Julija.

Padavėjas atnešė gėrimus. Kai jis nuėjo, Todas pakėlė savo stiklą.

– Už netikėtą pažintį! Už malonumą praleisti vakarą su protinga, linksma ir gražia moterimi!

Dabar tai jau tikrai vaidina. Bet nesvarbu, Julijai buvo taip gera, kad ji nusprendė nekreipti į tai dėmesio.

– Dėkoju, – mergina ketino sudaužti taurėmis, tačiau nepataikė ir pirštais netyčia perbraukė Todui per ranką. Šis nereikšmingas prisilietimas buvo labai trumpas, bet Julija spėjo pajusti keistą šilumą. Jos sesuo Vilou būtų pasakiusi, kad tai pats dangus siunčia ženklą ir jo reikia klausyti, o Marina paklaustų, ar Todas ir yra tas vienintelis.

– Na, o ką veiki tu? Koks tavo darbas? – suskubo paklausti.

Todas pastatė stiklą.

– Lėktuvu danguje rašau skelbimus. Žinai, tokias nepakenčiamas žinutes, kurias žmonės nori vienas kitam užrašyti debesyse. Pavyzdžiui, Barnis myli Ketę, arba: Džonai, nepamiršk nupirkti pieno.

Julija gurkštelėjo degtinės su toniku ir ramiai laukė tęsinio.

Todas atsiduso.

– Na, gerai. Esu gana rizikingo verslo dalininkas. Mes įlendame į nedideles įmones, jas finansuojame, prižiūrime ir konsultuojame, o kai jos tampa didelėmis kompanijomis, parduodame ir gauname nepadoriai didelius pinigus. Tai šlykštu ir man turėtų būti gėda.

– O aš maniau, kad esi paskirtas valdyti šeimos finansus, – nusijuokė Julija.

– Šiam reikalui nusamdyta profesionalų komanda. Aš mieliau kombinuoju, nei dalinu.

– Kietaširdis, – paerzino Julija.

– Būnu ir toks. Gana dažnai. Žmonės neįvertina manęs, ir vis dėl to skaičiaus prie pavardės. Jie mano, kad esu niekam tikęs, tačiau žiauriai klysta.

Julija net neabejojo. Hm... Linksmas, stiprus ir patrauklus. Ypač šią akimirką, kai taip įdėmiai į ją pasižiūrėjo. Mergina jautė, kad visas Todo dėmesys skirtas vien tik jai, o tai jaudino ir truputį baugino.

– Negalima ant jų pykti, žmonės nieko nesupranta. Juk jie nepakankamai vertina ir tave, – nusprendė Todas.

– Kodėl taip manai?

– Nes ką tik pats taip padariau. Pamaniau, kad moteris teisininkė tinka tik žmogaus teisėms ginti.

– Visi vyrai tokie, – tarė Julija. – Galvojate, kad mes mieliau renkamės emocijas, o ne verslą.

– Ar jų abejonės tavo gabumais jau tapo kasdienybe? – Todas greičiau patvirtino, nei paklausė.

– Taip, bet aš nesuku sau galvos. Man tai netgi naudinga. Karjera man labai svarbu, noriu pasiekti jos aukštumas. Pirmus metus tenka juodai arti, bet mane jau spėjo pervesti į aukštesnes pareigas, tad turiu puikią galimybę atskleisti savo gabumus. Pasinaudosiu nepasitikėjimo manimi privalumais ir… pirmyn!

– Esi nuožmi? – pasitikslino Todas.

– Su panašiu dabar flirtuoju. Keista, kad nepritraukėme vienas kito anksčiau.

Jų žvilgsniai susitiko. Visą vakarą Julija linksminosi mėgaudamasi gėrimais ir draugija, bet staiga pajuto keistą įtampą. Nugara žemyn nubėgo šiurpuliukai. Ji tikėjosi praleisti vakarą su pamaiva milijonieriumi, o šis – su besmegene menkysta. Keista, bet neištvėrusi nė dvejų metų mergina panaikino nuosprendį pasimatymams. Todas – puikus akstinas padaryti išimtį. Jam tai jau tikrai surastų laisvo laiko perkrautame savo darbo grafike.