Хамфри Хантер - Vyru failai

Pašėliškiausias iš pašėliškiausių

Ir vyrukai, ir merginos turi atsiminti apie kvailiojimus du dalykus. Pirma, jei jūs girtas, tai nesiskaito, antra – kad ir kokį pašėlusį pokštą iškrėstumėte, visuomet atsiras žmogus, kuris pasielgs dar kvailiau už jus.

Pavyzdžiui, toks kaip mergina, su kuria susitikinėjo mano draugas (jo vardo neminėsiu). Štai jo pasakojimas:

„Keletą savaičių susitikinėjau su tikrai išprotėjusia mergina. Ją buvo galima pavadinti kvailoka ar meniška, ir man tai patiko. Vėliau supratau, kad ji buvo daugiau nei kvailoka ar meniška. Ji buvo nesveika.

Kada tai supratau? Gal tada, kai jai pasivaideno, kad aš prarandu susidomėjimą ja (taip nebuvo, kol ji nekrėtė tų nesąmonių...), ir ji ėmė vogti daiktus iš mano buto. Sykį jai išėjus pasigedau sezoninio traukinio bilieto. Paskui dingo mano pasas. Po to – visi mano peiliai ir šakutės. Paskui – darbiniai batai. Vėliau – fotoaparatas. Knyga, kurią tuo metu skaičiau. Virdulys. Kojinės.

Ko nors neradęs, skambindavau jai ir klausdavau: „Hmm, ar tu pasiėmei visus mano peilius ir šakutes/pasą/bet ką, kai paskutinį kartą lankeisi?“, o ji dirbtinai ir kiek per garsiai juokdavosi ir neigdavo. Pareikšdavau žinąs, jog tai jos darbas. Tada ji vėl dirbtinai ir kiek per garsiai nusijuokdavo ir atsakydavo: „Dieve mano, tai kažkaip pateko į mano rankinę“, arba: „Atsiprašau, pamaniau, kad tai mano daiktas.“

Vieną dieną nutvėriau ją kišant į rankinę virdulį. Ji apsiverkė ir pasakė, kad žino, jog ruošiuosi ją mesti, o daiktų vogimas – vienintelis būdas užsitikrinti, kad vėl jai paskambinsiu.

Aišku, tada praradau susidomėjimą ja. O po kelių savaičių, išėjęs iš namų, pamačiau, kad ant mano kaimyno durų priklijuotas popieriaus lapelis. Ir ant kaimyno kaimyno durų. Ir ant mano kaimyno kaimyno kaimyno durų. Tiesą sakant, ant namų abiejose kelio pusėse – iš viso šešiasdešimties – laukujų durų buvo priklijuoti lapeliai, skelbiantys, kad aš – šunsnukis, parašyti jos ranka. Lapeliai papuošti sidabriniu rašikliu nupieštomis žvaigždutėmis ir mėnuliukais.

Kitą dieną ji man paskambino ir paklausė, ar norėčiau važiuoti su ja poilsiauti.

Jos paikiojimas peržengė ribas. Žinau tai, nes paklausinėjau draugų, ar jiems yra tekę susidurti su dar labiau išprotėjusiomis merginomis. Nė vienam neteko, bet jiems irgi pasitaikė prietrankų. Štai labiausiai kvaištelėjusių merginų penketukas:

1. Mergina, apkaltinusi savo vaikiną užmezgus kraujomaišiškus santykius su seserimi, nes toji vadindavo brolį „brangučiu“. Merginai buvo nė motais, kad sesuo taip vadina visus, net ir ją pačią .

2. Mergina, paskambinusi savo vaikino tėvams ir pranešusi, kad mano, jog jis žuvo avarijoje, nes ji negavo iš jo jokių žinių nuo tada, kai jis išėjo žaisti golfo... prieš dvi valandas.

3. Mergina, pareikalavusi vyruko, su kuriuo susitikinėjo, kad į ją žiūrėdamas jis palenktų galvą, idant nematytų jo šnervių, nes... paniškai jų bijanti.

4. Mergina, per pirmąjį pasimatymą su beveik nepažįstamu vyruku pasakiusi, kad nujaučia, jog jie bus kartu ir sulaukę aštuoniasdešimties.

5. Mergina, atstumta vaikino po mėnesio bendravimo (jis jos neapgaudinėjo ir nenuskriaudė, tiesiog jie nebuvo skirti vienas kitam), bandžiusi jį susigrąžinti palikdama dešimt morkų sriubos lėkščių ant laiptelio prie jo laukujų durų. Jis užsiminė mėgstąs morkų sriubą. Kartą užsiminė.

Baigdamas pateiksiu istoriją, kokios dar nesate girdėję, – abu jos veikėjai, ir vyrukas, ir mergina, – prisidirbo kaip reikiant.

Mano draugas – pavadinkime jį Džo – protingas vyras. Neišsišokėlis normalus vyrukas. Bet ne tuomet, kai kalbama apie moteris. Tada jis spontaniškai priima be galo nevykusius sprendimus. Pats blogiausias buvo nuskristi lėktuvu tris tūkstančius mylių į Kanadą pamatyti moters, su kuria susipažino prieš dvi savaites. „Facebook“. Be to, kalbėjosi telefonu. Vieną kartą. Dvylika minučių.

Vankuveryje Džo ketino praleisti su ja dvi savaites. Tačiau po trijų dienų suprato, kad ji nė iš tolo nėra jo svajonių mergina. Kasdien, eidama į darbą, ji užrakindavo Džo savo namuose, net langus užsklęsdavo, jeigu jis kartais sumanytų, jos žodžiais, „pasprukti“. Paskui klausdavo, kada jis ketina pasipiršti.

Negalėdamas užsisakyti ankstesnio skrydžio namo, Džo nutarė kentėti dvi savaites. Tačiau, likus trims dienoms iki skrydžio, kai jis pareiškė jos nemylįs, moteris visai pakvaišo.

Įsiutusi ji išdėjo Džo į šuns dienas, paskui ištrenkė pro duris ir atsisakė įsileisti. Džo atsidūrė beviltiškoje padėtyje. Jis išleido kreditinės pinigus bilietui, o grynieji buvo lagaminėlyje moters namuose. Ji nekėlė ragelio, ir Džo buvo priverstas įkeisti mobilųjį, kad nuvažiuotų taksi į oro uostą. Iš ten vėl pamėgino susisiekti su moterimi. Ji atsiliepė ir atvyko į oro uostą. Džo palengvėjo, jis vylėsi, kad ji atėjo į protą ir leis jam pernakvoti savo namuose.

Tačiau ji rankose laikė lagaminėlį. „Tavo purvini skalbiniai“, tėškė.

Ir neatsigręždama nuėjo.

Nors jis ne kartą moteriai skambino, ši nekėlė ragelio. Tris dienas Džo teko verstis su trim doleriais. Jis nusipirko du „Mars“ batonėlius pavalgyti ir dėžutę servetėlių kūdikiams, kuriomis šluostydavosi vyrų tualetuose.

Pagaliau Džo parskrido į Londoną.

„Tai paskutinis kartas, kai į pirmą pasimatymą skrendu per pusę pasaulio, – pareiškė jis. – Pamoką išmokau.“

Oho.

Tai ne persekiojimas, o informacijos paieška

Ar atkreipėte dėmesį, kad aš dažnai pabrėžiu, jog vyrai tomis pačiomis aplinkybėmis su skirtingomis merginomis elgiasi skirtingai? Na, peršokime dvejus metus. Štai pavyzdys.

Kai jau susitikinėjome keletą savaičių, Šarlotė pasakė, kad vos mums susipažinus įvedė mano vardą ir pavardę į „Google“ paieškos laukelį ir susirado mane „Facebook“. Kitaip negu su Ane, aš visai nesusinervinau. Nė kiek. Tiesą sakant, man buvo visai malonu, kad ji norėjo apie mane sužinoti daugiau.

Žinoma, nepiktai ją paerzinau ir juokais pavadinau persekiotoja (neprasitariau irgi įvedęs jos vardą į „Google“). Ji atsakė: „Tai ne persekiojimas, tai informacijos paieška.“ Manau, atsakymas labai protingas. Aišku, knieti daugiau sužinoti apie žmogų, su kuriuo susitikinėji. Tai visiškai normalu. Taigi džiaugiuosi, kad mudu ieškojome informacijos apie vienas kitą, o ne persekiojome.

Pamokymas: prasitarkite apie informacijos paiešką tik tada, kai jau neblogai susipažinsite. Kad ir ko imtumėtės, nieku gyvu nesielkite kaip Anė ir neprisipažinkite per pirmąjį pasimatymą.

Nebūkite persekiotoja. Tai kvaila.

Na, o dabar grįžkime į mano viengungystės metus.

Įdomioji dalis

Įdomiausia, kas vyko po paties pirmojo pasimatymo. Matote, vyrai prieš pirmąjį pasimatymą ne visada jaudinasi. Aš jaudindavausi, bet kuo toliau, tuo lengvesne širdimi eidavau į pasimatymus. Nesakau, kad ėjau į šimtus, kol pasidarė lengva. Tiesiog po keleto pasimatymų supratau, ką daryti, kad per pasimatymą būtų smagu. Štai ką: į pasimatymą reikia žiūrėti kaip į galimybę linksmai praleisti vakarą, ir tiek. Nepuoselėti didelių vilčių.

Reikia išbraukti du pagrindinius galvoje dūzgiančius klausimus: ar po visko su ja pasimylėti, ar susitikti dar kartą? Suvokiau, kad jei man mergina taip patinka, kad norisi su ja praleisti vakarą (atkreipkite dėmesį – vakarą , ne naktį), tai turiu tuo apsiriboti.