Хамфри Хантер - Vyru failai

Draugais laikomi žmonės, kurie mus pažįsta geriausiai, žino visus mūsų trūkumus ir juos priima. Vyrai nuolat ir negailestingai juos pabrėžia. Iš šalies tai gali pasirodyti bjauru ir įkyru. Bet kai esi vienas vyrų magiškame rate, pasidaro jauku dėl vienos paprastos priežasties: mes taip elgiamės tik su vyrukais, kurie mums patinka ir kuriuos pažįstame.

Taip elgtis su nepažįstamu žmogumi – blogas tonas. Pavyzdžiui, sykį buvau aludėje su dviem mokyklos laikų draugais ir vieno jų kolega. Vienas draugas pavadino mane sena pravarde, kaip buvo įpratęs. Po kelių minučių jo kolega taip kreipėsi į mane. Mano draugai nuvėrė jį žvilgsniais, kuriuos meškiukas Pedingtonas pavadintų „sunkiais“. Jie turėjo teisę vadinti mane pravarde, nes pažinojo ilgus metus. O tas? Vyras, susipažinęs su manimi vos prieš valandą? Nieku gyvu. „Traukis, žmogau, peržengei ribą“, tarytum sakė jie. Vyrukas greit susivokė. Jis – vyrukas, todėl susiprato.

Taigi matote – gali pasirodyti, kad mes bjauriai elgiamės su savo draugais, bet iš tikrųjų esame be galo ištikimi.

Vis dėlto manau, kad mūsų draugystės merginoms yra paslaptis.

Pavyzdys: prieš keletą metų gyvenau su senu draugu iš universiteto, Oli. Mudu gerai sutarėme. Retkarčiais jį erzindavo mano netvarkingumas, bet mes niekada nebuvome rimtai susipykę ir iki šiol esame puikūs draugai. Mums buvo smagu gyventi kartu.

Prakalbau apie Oli, nes atsimenu, kaip vieną vakarą pas mus užsuko jo mergina Nikolė, ir lyčių skirtumai nuostabiai išryškėjo. Oli ir aš parėjome namo skyrium, ir dabar sukiojomės virtuvėje, virėmės valgyti ir žiūrėjome televizorių. Mes galėjome vienas kitą suprasti iš murmtelėjimo ar galvos linktelėjimo, rinkdamiesi bendrą kanalą, bet už jo ribų nebendravome. Nikolė negalėjo to suvokti. Ji buvo priblokšta, kad galbūt visą vakarą sėdėsime tylėdami. „Kodėl nesikalbate?“ – paklausė ji.

Mudu su Oli susižvelgėme, ir esu tikras, pagalvojome tą patį: pažįstu jį daugiau nei dešimt metų, tad mudu jau iki soties prisikalbėjome, nė vienas iš mūsų neturi svarbių ar skubių naujienų, aš pavargęs, laida per televizorių įdomi, todėl man daug maloniau žiūrėti nei klausinėti, kaip praėjo diena. Jei būtų atsitikę kas nors labai gero ar blogo, draugas jau būtų man pasakęs.

Trumpai tariant, mudu neturėjome ko pasakyti, tai ir nesakėme. Ir mums abiem buvo labai smagu. Manau, Nikolė po truputį įsisąmonino, kad, skirtingai nei moterų draugystės, vyriškosios nėra paremtos vienas kito gyvenimo smulkmenų žinojimu.

Ar merginos gali taip leisti vakarus? Sprendžiant iš to, ką per daugelį metų mačiau ir girdėjau – ne, negali.

Suprantu, kad moterims vyrų draugystė gali atrodyti keista. Bet iš tiesų taip nėra. Mes šaipomės vieni iš kitų, nes tai linksma, be to, parodo, kad pažįstame savo draugus pakankamai gerai ir neabejojame, jog jie supras tą pašaipą ir galės atsilyginti tuo pačiu. Ir mes nejaučiame poreikio užpildyti tylos valandėlių, nes tyla mums kartais visai patinka. Ir tiek. Tačiau mes nesame ateiviai.

Du posakiai apie draugystę

Man labai patinka atsitiktinai parinkti posakiai apie tą patį dalyką. Perskaitykite šiuos du vyrų posakius apie draugystę.

„Jei spausite mane prisipažinti, kodėl jį mylėjau, negalėsiu pasakyti nieko, tik tai, kad aš buvau aš. O jis buvo jis.“

Mišelis Montenis

„Tikras draugas nuduria iš priekio.“

Oskaras Vaildas

Dar viena, paskutinė mintis

apie vyrų draugystę

Prieš kelerius metus skaičiau amerikietės rašytojos lesbietės straipsnį. Ji keletą mėnesių apsimetinėjo vyru, ieškodama medžiagos knygai apie vyrus. Priaugo svorio, trumpai nusikirpo plaukus, prisiklijavo ūsus ir barzdą, suspaudė krūtis ir ėmė rengtis kostiumais. Ši moteris tikėjosi, jog pasitvirtins jos išankstinė nuomonė, kad vyrai, jei šalia nėra moterų – šiurkštūs, nepraustaburniai, atstumiantys ir toli gražu nesimpatiški padarai.

Bet pasirodė, yra ne visai taip. Vyrai ją nustebino. Pirmiausia, jos sutiktieji – amerikiečiai darbininkai – buvo visiškai sąžiningi vieni su kitais kalbėdami apie drabužius. Jei mergina susitinka su draugėmis apsivilkusi naują palaidinę ar švarką, jos greičiausiai sako, kad drabužis atrodo puikiai, spalva jai labai tinka, nors pačios mano, kad drabužis negražus ir juo vilkinti mergina atrodo baisiai. Vadinasi, į akis meluoja. Vyrai elgiasi kitaip.

Prisiminkite vakarą, kai mes šešiese stovėjom ratu ir kelias valandas gėrėm alų. Jei kuris nors iš mūsų būtų apsitaisęs ryškiais, akį rėžiančiais marškiniais ar apsiavęs perdėm madingais batais, kas nors iš būrelio tikrai būtų bakstelėjęs pirštu ir paklausęs: „Kas čia, po velnių?“ Paskui visą valandą būtų aptarinėjama, kokia kvailystė buvo leisti pinigus tokiam daiktui. O svarbiausia, kad vyrukas, tapęs mados auka, neprieštarautų. Tiesą sakant, jis tikriausiai apsivilktų arba apsiautų tą daiktą kitą kartą draugijai vėl susirinkus.

Lesbietei tai pasirodė įdomu ir gana žavu. Jai patiko vyrų sąžiningumas, palyginti su moterų pasyviu/priešišku pritarimu.

Tačiau labiausiai ją nustebino, kad vyrukai itin gerai atsiliepė apie savo žmonas ir merginas. Pasirodė ištikimi, mylintys, atjaučiantys ir iš tiesų jomis besididžiuojantys. Be to, jie labai maloniai elgėsi vienas su kitu. Nuoširdžiai rūpinosi, kaip kitiems sekasi, ir – o jergutėliau – jie netgi kalbėjo apie jausmus .

Baigus tyrimą lesbietės nuomonė apie vyrus labai pagerėjo.

Tai štai kaip. Lesbietei patiko vyriškas bendravimas, kai aplinkui nesimaišė moterys, tad turėtų patikti ir jums.

O dabar grįžkime prie pirmųjų pasimatymų.

Kaip elgtis per pirmąjį pasimatymą

Taigi, pakartokime: kaip rengsite pirmąjį pasimatymą? Tai patikėkite vyrukui. Kodėl? Nes vyrukai nori jaustis tarsi medžiotojai, dėti pastangas gauti vertingam laimikiui (atsiminkite kelyje nutrenktą briedį). Per daugelį metų supratau, kad merginoms patinka, kai jų siekiama, todėl nedvejodamos šiuo klausimu pasikliaukite vyrais.

Kaip ateiti į pirmąjį pasimatymą? Su šypsena.

Kada atvykti? Pavėluokite nuo penkių iki dešimties minučių.

Apie ką kalbėtis? Apie viską, tik ne apie buvusius partnerius.

Ką valgyti? Ką tik norite.

Kiek vartoti alkoholio? Tiek, kiek užtenka, kad gerai pasibūtumėte, bet ne tiek, kad jus tektų išnešti.

Kaip užbaigti pirmąjį pasimatymą? Priklausomai nuo to, kaip jis sekėsi, bet protingiausia būtų kiekvienam važiuoti į savo namus. Tačiau, kaip visi žinome, gerais norais ir pragaras grįstas.

Nenusisekęs pirmasis pasimatymas

Per pirmąjį pasimatymą visiškai įprasta daug klausinėti žmogaus, su kuriuo susitikote. Suprantu tai. Aišku, suprantu. Žinau, kad merginos iš prigimties yra labai smalsios, ir man tai patinka. Iš tiesų man visai patinka, jei per pasimatymą gaunu daug klausimų, nes tai rodo, kad mergina manimi domisi.

Bet smalsumui esama ribų. Minų laukas – kalbos apie skyrybas su buvusiuoju arba su kiek vyrų miegojote. Šių temų verčiau neliesti, kol nesusipažįstama artimiau. Arba apskritai apie tai nekalbėti.

Yra ir kitų temų, galinčių sugadinti vakarą, nors iš pradžių jos atrodo nekaltos. Kartą nuėjau išgerti su mergina, vardu Sem, susipažinome bare, kai mano draugas užkalbino jos draugę. Nuo pat pradžių ji manęs daug klausinėjo. Uždavė keletą įprastų klausimų (koks mano mėgstamiausias patiekalas, iš kur aš kilęs, kokios mano politinės pažiūros), į kuriuos buvo nesunku atsakyti, o paskui pritrenkė: „Kada paskutinį kartą verkei?“