Хамфри Хантер - Vyru failai

Na, aš esu šiuolaikiškas vyras ir neslepiu savo jausmų, bet toks klausimas iš nepažįstamos merginos lūpų nuskambėjo keistai. Nutariau plaukti pasroviui ir prisiminiau du atvejus, kai verkiau. Trupučiuką sumelavau – pasakiau, kad tada, kai Herbis, mūsų šeimos mylimas šuo, buvo užmigdytas, o aš laikiau jį ant rankų. Tada aš, ak, verkiau.

Nors man buvo pravartu tai papasakoti (Sem tikrai troško manęs, kai atskleidžiau jai savo jautrią sielą), išklojau merginai ir tikrą istoriją. Verkiau prieš dvi savaites per futbolo mačą, kai „Cambridge United“, komanda, kurios aistruolis esu, nes man labai patinka jos vartininkas, pralaimėjo nepaprastai svarbias rungtynes „Exeter City“. Man, ilgamečiam „Cambridge“ aistruoliui, šios varžybos daug reiškė. O Sem jos buvo nė motais.

Tiesą sakant, jai buvo nusispjaut. Kai nutilau, ji trumpai pasižiūrėjo į mane, paskui pratrūko kvatotis.

„Tu toks liūdnas, – tarė apsiraminusi. – Tai apgailėtina.“ Iš pradžių pamaniau, kad mergina juokauja, bet ji pridūrė: „Tu rimtai? Juk tai tik „Cambridge United“.

Tik „Cambridge United“? Ką, po velnių, ji sau mano? Sielos žaizdos, atsivėrusios po to mačo, dar nebuvo užgijusios tiek, kad būčiau įstengęs atsakyti mandagiai, todėl nutylėjau. Gurkštelėjau alaus ir stengiausi nusiraminti. Tai nepadėjo, ir netrukus pasimatymas nuėjo šuniui ant uodegos. Tiesą pasakius, jau po pusvalandžio keliavau namo, nusprendęs daugiau su Sem nebesimatyti.

Puikiai žinau, kad bet kuriam protingam žmogui ašaroti dėl futbolo atrodo juokinga, bet kodėl jai reikėjo taip šaipytis? Sem, aišku, ieško jautraus naujojo amžiaus vyro, ir tai visai gerai. Bet tuomet ji neturi teisės reikšti nepasitenkinimą, jei aš susijaudinu dėl jai nerūpimų dalykų. Jei man ne gėda lieti ašarų dėl futbolo komandos, Sem neturėtų to prikišti.

Jei mergina nesupranta futbolo (žinau, jog kai kurios nesupranta, pavyzdžiui, mano jaunesnioji sesuo), – futbolas yra emocinis atsidavimas, susijęs su komandos palaikymu ir nuošale, – ji vis tiek turi jį priimti. Tiesiog priimti.

Neteisk, tiesiog priimk.

Nekritikuok, tiesiog priimk.

Neklausinėk, tiesiog priimk.

Retkarčiais iš to galite pasijuokti, bet tik tada, jei priėmėte.

Supratot? Gerai. Judam toliau.

Internetinės pažintys

Šis skyrelis bus trumpas, nes neturiu daug internetinių pažinčių patirties. Tiesą sakant, neturiu jokios patirties. Bet mano draugai turi, todėl nutariau apie tai pakalbėti.

Manau, tarp pažinties internete ir realiame gyvenime tik vienas didelis skirtumas: čia bendraujate su nepažįstamaisiais be jokio fono. Be to, nematote, kaip vyrukas atrodo.

Ką tai reiškia?

Na, jei su vyruku susipažįstate bare, susidarote apie jį šiokį tokį įspūdį. Jūsų pasąmonė įsidėmės jo ūgį, patrauklus jis ar ne, ar jis atrodo sveikas, kaip jis jus užkalbino (jei užkalbino), jo drabužius, amžių, draugus (jei jis buvo ne vienas). Spėliosite, koks tas vyrukas yra, net pati to nesuvokdama, ir nuo tų spėjimų priklausys, ar jis jums patiks, ar ne. Jis netgi gali būti draugo draugas. Jūsų pasąmonė informaciją apdoros nepaprastai greitai, greičiau nei per akies mirksnį supras, koks vyrukas jis tikriausiai yra, remdamasi visais matomais požymiais, atskleidžiančiais daug daugiau nei sąmoningas suvokimas. Nuojauta tuoj pat jums kuždės: „O, jis mielas“, arba „Koks nemalonus keistuolis.“

Bendraujant internetu, nieko panašaus nevyksta, todėl bet kuri pateikiama ir gaunama informacija tampa neproporcingai svarbi, nes tai tiesiog yra viskas, kas sužinoma apie žmogų, su kuriuo bendraujama. Ir todėl šie dalykai gali būti išimti iš konteksto.

To nesuvokė mano draugas Gregas. Jis yra labai protingas. Turi smegenis, dideles kaip Rusija. Gregas labai, labai galvotas vyras. Be to, linksmas ir įdomus. Bet jis vienišas, todėl interneto pažinčių portale ėmė bendrauti su mergina. Jie aptarinėjo knygą, kuri patiko abiem – Iano McEvano Česilo pakrantėje (apie neseniai susituokusios poros nesėkmingus bandymus pasimylėti per medaus mėnesį). Per virtualų pokalbį Gregas pasakė manantis, kad knyga iš tiesų yra apie vaikystėje patirtą smurtą ir kad pagrindinė veikėja taip reagavo į savo vyrą dėl vaikystėje išgyventos traumos – prievartos. Kai Gregas man papasakojo apie internetinę pažintį, palaikiau jo nuomonę.

Kad Gregas kalbėjo apie tai su manimi – normalu, nes jis mane pažįsta, ir aš jį pažįstu. O ta mergina iš pažinčių svetainės niekad nebuvo mačiusi jo gyvo ir nieko apie jį nežinojo. Žinojo tik tai, kad jis skaito knygas apie smurtą prieš vaikus.

O tai nėra gera pažinties pradžia.

Jų bendravimas ilgai netruko. Vargšas Gregas, pamaniau. Jis net nepriėjo iki pirmojo pasimatymo. Vis dėlto pamoka gauta: pažindindamasis su mergina nekalbėkite apie smurtą prieš vaikus. Tikriausiai pamanėte, kad tai savaime aišku. Bet ne Gregui, nors jo intelekto koeficientas didelis kaip dramblys.

Kai pirmieji pasimatymai nepavyksta

(reikia pasakyti dramatišku

Amerikos televizijos balso stiliumi)

Štai kita pirmojo pasimatymo istorija. Ji naudinga, nes parodo, kaip merginos neturėtų elgtis, jei nori gerai praleisti laiką ir patikti vyrukui. Pirmasis pasimatymas nusiseks, jei bus linksmas. Visi tai žino, ar ne?

Ne, ne visi. Štai kaip aš tai sužinojau.

Žiema – labai šaltas metų laikas, o vasaris – liūdnas mėnuo. Tad stengdamasis išvaikyti žiemos niūrumą pradėjau skaityti nuostabią knygą apie gyvenimo džiaugsmus. Ji vadinosi „It is just you, everything’s not shit“ ir buvo pilna paprastų malonių dalykų – nuo pusryčių lovoje iki filmuko vaikams „Bagpuss“ ir gražių baltų debesų mėlyname danguje.

Knyga užkrėtė mane gera nuotaika prieš pasimatymą su mergina. Mudu susipažinome Kalėdų išvakarėse. Vakarėlyje. Ji atrodė smagi.

Bet pasirodė esanti tikra niurzga.

Vos atsisėdusi atsiduso ir ėmė lietis ant manęs. Ji vis niurnėjo ir niurnėjo, o aš, penkiasdešimtą kartą išgirdęs skundą, kad šalta, užsiminiau apie knygą, norėdamas praskaidrinti atmosferą. Ėmiau pasakoti jai apie debesis ir tai, kaip džiaugiantis paprastais dalykais gali pagerėti nuotaika.

– Bet juk tai tik debesys – pareiškė jinai žiūrėdama į mane kaip į mulkį.

– Žinau, – kantriai atsakiau. – Bet nors tai tėra debesys, jie gražūs, ir kad pralinksmėtum, užtenka pažvelgti į dangų. Nereikia jokių pastangų, be to, tai nieko nekainuoja.

Ji abejingai pažvelgė į mane.

– Nesuprantu. Tai tik debesys. Kuo jie ypatingi?

Jei aiškinsiu, vis tiek nesuprasi, dingtelėjo, ir tą akimirką užsimaniau gauti sąskaitą, kol mergina nespėjo manęs užkrėsti savo bloga nuotaika.

Bet aš buvau alkanas, mums dar nebuvo atneštas pagrindinis patiekalas, tad atsidusau, iš visų jėgų stengdamasis pakelti ūpą. Nieko neišėjo.

Ji dejavo dėl visko: dėl darbo (per ilgos darbo valandos, per maža alga), šeimos narių (reikalauja jiems skirti pernelyg daug laiko ir per mažai jai skiria patys) ir draugų (jų neprisišauksi, kai prireikia, tačiau atlenda, kai jiems prireikia jos – kaip paaiškėjo, būta tokio elgesio priežasčių). Apie dešimtą vakaro turėjau nešdintis.

Žinojau, kad jei išgersiu dar daugiau, imsiu be reikalo ją užgaulioti, todėl sumurmėjau apie pusryčius kitą rytą – akivaizdžiai melavau, esu tikras, ji tai suvokė, ir apmokėjau sąskaitą (aš ją pakviečiau į pasimatymą, todėl tai buvo mano pareiga). Įsodinau ją į taksi, o pats sprukau į priešingą pusę.

Iššvaisčiau vakarą veltui. Su šia mergina taip ir neradome bendros kalbos. Nesu panašus į hipį, mylintį gėles, bet jei nesugebi vertinti paprasto tave supančio grožio, tai, mano nuomone, žiūri į gyvenimą netinkamai.