Хамфри Хантер - Vyru failai

Paskui ėmė dėtis keistybės. Pirmiausia pora merginų pakvietė mus šokti. Atsisakėme, palaikę tai nesusipratimu.

Netrukus prie mūsų priėjo kitos dvi merginos, pasisveikino ir ėmė šnekučiuotis. Kai jos nuėjo nuo baro, pasirodė dar trys. Paskui – viena.

Moterys vis ėjo prie mūsų ir reikalavo, kad „liautumės kankinę visas čia susirinkusias merginas ir eitume šokti“. Mes tikriausiai buvome vieninteliai vakarėlyje normalūs, madų nesivaikantys vyrukai ir atrodėme, lyg būtume ne ten patekę. Todėl renginyje, kurio dalyviai nepagailėjo pastangų gerai atrodyti ir pamiršo tiesiog linksmintis, padarėme stulbinamą efektą. Iki pat vakarėlio pabaigos moterys mums rodė ypatingą dėmesį, kokio iki tol nebuvau sulaukęs, ir, manau, niekuomet nebesulauksiu. Pamečiau mus kalbinusių moterų skaičių. Viena netgi priėjo prie manęs ir pasakė: „Po dešimties minučių einu namo. Noriu, kad važiuotum su manimi“, o mano draugas vis atmesdavo nepadorius pasiūlymus (deja, jis gavo jų daugiau nei aš).

Jis iš pat pradžių nusprendė nepriimti nė vieno tokio pasiūlymo (pirmojo „Eikš su manimi“ kvietimo sulaukė vienuoliktą vakaro, po valandos), nes buvo gėda anksti nutraukti tokį šaunų vakarėlį. Šios nakties kaip gyvi nepamiršime.

Vakarėlis baigėsi penktą ryto. Mes išbuvome ten iki graudžios pabaigos, paskutinę valandą šokome atsitiktinių merginų rato viduryje. Aš – siaubingas šokėjas (tikrai neturiu kuo pasigirti), bet tos merginos elgėsi taip, lyg būtų ką tik paleistos iš moterų kalėjimo, ir staiga tarp jų būtų įsimaišę du džastinai timberleikai.

Penktą ryto mudu nusvirduliavome į kiaurą parą dirbantį pigų barą Brick Lane gatvėje, visa gerkle kvatodamiesi ir nevisiškai galėdami patikėti tuo, kas ką tik vyko. Kokia naktis. Kokia nuostabi, pasakiška naktis.

Tikslą pralinksminti draugą įgyvendinau su kaupu. Jis tiesiog skraidė padebesiais, nes piniginėje turėjo kokių penkiolikos merginų vizitines. Vargu ar kuriai nors paskambino, bet ne tai svarbiausia. Jis vėl pasijuto esąs patrauklus.

Nors praėjo jau keleri metai, mudu vis dar juokiamės prisiminę tą naktį. Sutariame dėl vieno – nieko panašaus iki tol nebuvo nutikę. Ta naktis nepakartojama. Tą naktį žvaigždės išsirikiavo norima tvarka vienam vieninteliam vakarui, toks daugiau nepasikartos.

Neneigiu, kad tai buvo vienintelė proga. Tada antrosios pusės paieškos man nerūpėjo, ir aš laimingas, kad turiu ką prisiminti. Ne taip kaip B., kuris vos nesprogo iš pykčio, kai jam papasakojau, kaip apsižioplino.

Ramus sausasis periodas

Ak taip, pasitikėjimas savimi. Čia prasideda labiausiai mano vyriškąjį ego naikinantis viengungiško gyvenimo tarpsnis. Tada mano pasitikėjimas savimi beveik išnyko.

Praėjus maždaug devyniems mėnesiams po to, kai tapau vienišas, prasidėjo ramus tarpsnis. Jis buvo labiau vangus nei sausas, nes tuo metu neėmiau į galvą, kad nesusitikinėju su merginomis. Manęs netrikdė nuotykių stoka. Būdamas vienišas jaučiausi nuostabiai. Pats tai pasirinkau.

Šis tarpsnis truko neilgai. Beveik nenutuokiau, kad netrukus prasidės baisiausias vienišiaus košmaras: sausasis periodas. Po mėnesio padėtis ėmė blogėti. Ištisas savaites man niekas nebučiavo į skruostą. Tačiau tunelio gale sužibo šviesa: buvau pakviestas į vestuves.

Manoma, kad vestuvės – atgaiva vienišiams. Visos tos emocijos, alkoholis ir gražiai apsirengusios viešnios turėtų, bent jau teoriškai, būti tinkamos stipraus romantiškų poreikių kokteilio sudedamosios dalys.

Tad iš šitų vestuvių tikėjausi labai daug. Jos vyko žiemą, diena buvo puiki – šventei pasirinkta miela vietelė už Londono, tikrai laiminga pora, daug draugų, o linksmybės prasidėjo juokingiausiu mano kada nors matytu šokiu: nerangiu choreografiniu numeriu, atliktu pagal Lionelio Richie All Night Long – tiesiog žavu. Be to, apie trečią popiet gėrimai ėmė liete lietis, tad sieloms išaugo sparnai.

Tačiau iškilo bėda: vestuvėse nebuvo vienišų merginų. Vadinasi, visa ore tvyranti romantika eikvojama veltui. Na, bet man vis tiek.

Per pietus man iš šonų atsisėdo dvi moterys. Šalia jų antrosios pusės: man iš kairės – vyras, iš dešinės – sužadėtinis. Sužadėtinai buvo susitikę po dviejų savaičių nesimatymo, tad, suprantama, buvo ištroškę bučinių. Tai manęs nė kiek neliūdino. Nė truputėlio. Tikrai neliūdėjau.

Na gerai, man norėjosi juos aplieti gėrimu. Bet susitvardžiau.

Laimė, kaimynė iš kairės buvo puiki pašnekovė, mes kalbėjomės daugybe įvairių temų ir apie tai, kad jos vyras lankė tą pačią mokyklą kaip ir aš. Šnekėjomės tol, kol draugai prie kito stalelio (beje, penkios poros) tai pastebėjo ir klaidingai pamanė, kad kaimynė vieniša ir tirpsta nuo mano žavesio.

Tuomet jie ėmė daryti tai, ką darytų bet kuris geranoriškų, malonių ir paslaugių draugų būrys (jais dėtas ir aš tikriausiai būčiau taip elgęsis) – ėmė šūkaudami mane pertraukinėti:

– Hamfai, ar tu laimi? – keliskart riktelėjo Džošas.

Ne, Džošai, pamaniau sau, nelaimiu. Iš tiesų net nedalyvauju žaidime. Paskui buvo dar blogiau.

– Ar jis dar neprakalbo su tavim prancūziškai? – sušuko Nikas.

Ne, to irgi nedariau, ypač todėl, kad mano kaimynė buvo prancūzė (aš kalbu prancūziškai, bet ne taip kaip gimtąja kalba, tad jos nebūčiau sužavėjęs). Ir nepamirškime – ji buvo ištekėjusi. Pagaliau paprašiau jos kilstelėti ranką, kad jie užsičiauptų.

Nors vadinamieji draugai mane užgavo, aš gerai pasibuvau. Ir nesupratau, kam per vestuves reikia erzinti vienišą žmogų: jaučiausi geriau negu tos poros, kurios visą dieną girdėjo tiktai: „Kada tuoksitės?“

Į šias vestuves žiūrėjau paprastai: nespauskite manęs nuolat.

Tačiau jose nesutikau moters, kurią būčiau norėjęs vesti.

PASLAPTIS

Susipažindamas vienišas vyrukas retai kada pasitiki savimi. Pasiekite, kad jam būtų gera su jumis, ir laimėsite pusę kovos.

Moterų koketavimo menas

(prastas pavyzdys)

Kartais merginos koketuodamas taip persistengia, kad atbaido vyrą. Bet kartais daro per mažai, kad pastūmėtų vyrą iš taško A į tašką B.

Pavyzdžiui, universitete mano mintys sukosi apie vieną merginą. Ji buvo linksma, mudu daug juokdavomės ir puikiai sutarėme. Kartu mokėmės ir leidome laisvalaikį, tiktai bendrų draugų turėjome labai nedaug (ji, londonietė, buvo kur kas kietesnė už mane, vaikinuką iš ramaus, mažo Kembridžo).

Ji buvo patraukli, bet aš niekad nė negalvojau apie ją „ta“ prasme. Ji ne tik buvo daug kietesnė – aš žinojau, kad ji susitikinėja tiktai su blogais vaikinais. Jau susipažinus buvo aišku, kokie vyrai jai patinka, ir aš pamaniau: „Apmaudu.“ Tačiau nuo tos akimirkos ji man visada buvo tik draugė. Užmegzti intymesnius ryšius nebuvo jokios vilties, tad man niekad nekildavo tokių minčių. Tai manęs netrikdė, nes nuo pat pradžių žinojau, kad tarp mudviejų nieko nebus. Net Bredas Pitas neturėtų jokių šansų, pamaniau.

Ilgainiui mudu atitolome, o baigę universitetą apskritai liovėmės bendrauti. Po kelerių metų atsitiktinai susitikau jos draugę. Paklausiau, kaip gyvena senoji mano bičiulė, ir mergina papasakojo. Paskui pridūrė: „Apmaudu, kad judu netapote pora.“

Nusijuokiau ir atsakiau, kad tai buvo neįmanoma, nes aš – ne jos skonio vyras.

Mergina pažvelgė į mane. „Kodėl ne jos skonio? Tu jai labai labai patikai. Kaip manai, kodėl ji taip dažnai su tavimi leisdavo laiką?“

Tai buvo staigmena. Nė nenutuokiau, kad bent jau slapčia jai rūpėjau ne tik kaip draugas. Visiškai nenutuokiau. Juk nebuvau nei kietuolis, nei blogas vaikinas.