Хамфри Хантер - Vyru failai

Ir – tai itin svarbus klausimas – kas, jei ji manęs negeis?

Tai būtų katastrofa .

Tad mano pirmas Pirmasis Pasimatymas buvo itin svarbus. Slėptis nebuvo kur. Turėjau pažvelgti į akis savo baimėms. Turėjau nustumti gilyn mane kamuojantį netikrumą kuo toliau nuo smalsių moters akių. O pasimatymui prasidėjus netgi teko save įtikinėti, kad ji susitinka su manimi ne dėl juoko.

Na gerai, aš perdedu. Nebuvau toks susinervinęs, kaip dabar pasakoju. Nervinausi tik trupučiuką, nes pasimatymas kai ką reiškė. Jei pastaruosius du mėnesius būčiau ėjęs į vidutiniškai tris pirmuosius pasimatymus per savaitę, man būtų buvę gerai. Tačiau anas buvo labai svarbus. Tai mano pirmas Pirmasis Pasimatymas per visus tuos metus.

Kaip jis praėjo?

Tiesą sakant, puikiai. Neįkyrėsiu smulkmenomis (pasimatymas buvo įprastinis – vieną vakarą, išėjęs pasilinksminti, susipažinau su mergina, gavau jos telefoną ir kitą savaitę išgėriau su ja keletą kartų – ir tiek). Aš sugebėjau nesugadinti pasimatymo, darydamas du paprastus dalykus: užduodamas klausimus ir klausydamasis atsakymų. Svarbiausia – bendravimo įgūdžiai. Juokinga, kaip kartais jie praverčia. Kaip ir pora taurių vyno.

Patį įdomumą papasakosiu dabar.

Mano gyvenimas anksčiau ar vėliau turėjo pasikeisti. Ir pagaliau (praėjus porai mėnesių), aš sugebėjau pakviesti merginą į pasimatymą.

Pradėsiu nuo pradžių.

Dėl skonio (ypač manojo) nesiginčijama

Kuo ilgiau truko mano sausasis periodas, tuo labiau draugams rūpėjo mano meilės reikalai. Dažniau nei bet kurie kiti klausimai skambėdavo šis: „Ko būtent tu ieškai?“ Į tokį klausimą padoraus atsakymo neturėjau.

Kai kurie vyrukai vis ieško to paties tipo merginų. Plaukų spalva, ūgis, asmenybė ar net jos darbas – šie dalykai dominuoja vyruko pasimatymų istorijoje. Tas pat pasakytina ir apie merginas.

Bet man tai netaikytina. Neturiu ir niekad neturėjau konkretaus merginos tipo. Teoriškai tai nuostabu, nes pasirinkimas labai platus – man tinka visos. Tačiau, po teisybei, tai kelia bėdų, nes aš niekad nežinojau, kokios merginos man reikia. Tik norėjau, kad ji būtų graži, linksma, maloni, aistringa (tiesiai šviesiai tariant, dievintų seksą), protinga, laiminga, ne per didelė rimtuolė ir sugebėtų suprasti, kad mano tvarkingumo stoka labiau linksmina, nei erzina.

Kas dar man svarbu? Plaukų spalva? Nesvarbi. Darbas? Neturi reikšmės. Amžius? Jei neišeina už tam tikrų ribų (ne piemenė, bet ir ne sukriošėlė), man nekliudo. Kodėl man tai nerūpi? Esu išlepęs? Ne, tik sutrikęs.

Susižavėjimą lemiantis ūgis

Mano draugas Robas yra 6 pėdų ir 5 colių ūgio ir negali atsispirti aukštaūgėms. Vienąkart bare pamatęs vos coliu už save žemesnę merginą, jis, užuot pasakęs: „Tu esi gražiausia mergina, kokią tik esu matęs“, nes Robas kaip tik tai ir ketino pasakyti, užbliovė: „O Dieve, kokia tu didžiulė !“

Nenuostabu, kad mergina palaikė šiuos žodžius įžeidimu ir skėlė Robui antausį.

O mano skonis kitoks. Esu 6 pėdų ir 4 colių ūgio, taigi vos žemesnis už Robą, bet daug labiau mėgstu bendrauti su žemesnėmis už save merginomis. Tuomet jaučiuosi vyru.

Kai atsistojęs visu ūgiu su mergina beveik lietiesi nosimis, toks nesijauti. Tad aukščiausia moteris, su kuria esu susitikinėjęs, buvo 5 pėdų ir 10 colių ūgio (gana neaukšta, palyginti su manimi). Sausasis periodas būtų pasibaigęs daug anksčiau, jei nebūčiau taip tvirtai laikęsis nuostatų.

Galėjau rasti panelę

Buvau klube, labai daili vidutinio ūgio mergina (mano užpiltoms akims atrodė, kad tai Holi Viloubi) priėjo prie manęs ir pasakė: „Labas, aš Anė.“

Sekundės dalį maniau laimėjęs loteriją – graži mergina pirmoji mane užkalbino. Tuojau paaiškėjo, kad apsigavau. „O čia mano draugė Džo“, pasakė ji, pasisukdama pristatyti kitą merginą, stovinčią jai už nugaros. Taigi ji pasisveikino su manimi tik tam, kad pristatytų savo draugę.

Džo, pasak Robo, buvo didžiulė . Tokia pat liekna ir daili kaip Anė, bet vis tiek didžiulė. Ji turbūt buvo kokių 6 pėdų 2 colių ūgio ir avėjo batus su pakulnėmis (tikrai avėjo, patikrinau), o jos akys buvo vienodame lygyje su manosiomis. Džo būtų galėjusi suvilioti bet kurį ten buvusį vyrą (linksma, protinga, maloni, mano netvarkingumas rodėsi jai žavus, ir taip toliau), bet tai nieko nereiškė. Ji buvo per aukšta, o man jaustis mažam – neseksualu.

Be to, jos draugė buvo labai graži, tad aš, kad ir kaip žiauriai tai skambės, visą dėmesį skyriau tik jai.

Pagaliau pasiekiau savo. Kalbėjausi tik su Ane, ir Džo netrukus ėmė plepėti su kitu vyruku. Anė buvo labai miela ir smagi, ir kai Džo priėjo jos išsivesti, nes jų kompanija ruošėsi išeiti, paprašiau Anės telefono numerio. Supratusi, kad Džo manęs nedomina, jinai jį davė.

Ar pasijutau blogai, nesuteikęs galimybės Aukštajai Džo? Ne, tada ne. Bet, baigiantis pirmam ir paskutiniam pasimatymui su Ane, žinojau pasirinkęs ne tą merginą.

ĮSIDĖMĖKITE

Šią istoriją aprašiau laikraštyje. Straipsnis sukėlė milžinišką skaitytojų reakciją. Buvau visaip iškoneveiktas, kad atstūmiau Pernelyg Aukštą Džo. Silpnavalis, minkštakūnis, šovinistas, seksistas – tai tik keli apibūdinimai. Na, ir kas? Kokia bėda, jei manęs netraukia aukštaūgės? Ar dėl to esu blogas žmogus? Ne. Laukiu paaiškinimų.

Anė – „Facebook“ persekiotoja,

arba kodėl nereikia persistengti

Paskambinau Anei po poros dienų ir paklausiau, ar nenorėtų su manimi išgerti. Ji norėjo. Mudu sėdėjome bare Londono Kovent Gardeno rajone ir gėrėme kokteilius.

Anė nebuvo tokia daili, kokia anąvakar man pasirodė (tik Holi Viloubi iš tiesų atrodo kaip Holi Viloubi), bet buvo linksma, ir, rodės, bendravome mudu lengvai. Paskui ėmėme kalbėtis apie „Facebook“ ir pradarytą dėžutę guminukų.

Atsimenu, kelios dienos prieš pasimatymą Anė surado mane „Facebook“ ir bakstelėjo – jos koketavimas sukėlė man šypseną. Po keleto valandų aš jai irgi kumštelėjau, ir tiek.

Bent jau maniau, kad tiek.

Prakalbus apie „Facebook“, Anė ėmė baisiai smulkmeniškai kabinėtis prie aprašymų mano profilyje, prie mano nuotraukų, o blogiausia – gilintis, iš kur mudu pažįstame tuos pačius žmones. „Iš kur tu jį pažįsti?“ – kamantinėjo jinai. „Aš su ja susipažinau ten. O jis? Jis susitikinėjo su mano geriausia drauge. O šitas yra mano pusbrolio draugas. Kaip keista!“

Hmm... visai nekeista.

Londonas iš tiesų nėra toks jau didelis miestas, jei dirbi žiniasklaidoje ir esi vyresnis nei dvidešimt vienų (Anei buvo dvidešimt aštuoneri), tad ji mane šiek tiek sunervino.

Esu susitikinėjęs su merginomis, kurias pažinojau per bendrus draugus. Tokiu atveju tiesiog pripažįsti, kad su jomis sieja bendri socialiniai ryšiai. Bet išgirdęs, kad žmogus, kurį laikiau visiškai svetimu, žino apie mane daugiau, nei maniau, pasijutau taip, tarsi Anė būtų kokia įsibrovėlė. Netrukus ji manęs nebedomino. Liovėsi dominusi per porą minučių. Atvirai kalbant, palaikiau ją truputį trenkta.

Dabar, atsiradus „Facebook“, privatus gyvenimas iš tiesų nebėra visiškai privatus, nes kitas žmogus lengvai gali apie tave tiek daug sužinoti. Atkreipkite dėmesį – tai vyko prieš porą metų, kai „Facebook“ dar nebuvo toks populiarus ir niekas per daug nesuko galvos, ką jis reiškia ir kaip jį galima panaudoti. Man tai buvo nauja patirtis, ir po šio pasimatymo ėmiau žiūrėti į „Facebook“ kitaip.