George Martin: Karalių kova

— Kaip įsakysite, valdove, bet… bet aš alkanas. Ar man neatsirastų vietos prie jūsų stalo?

Šalia tavęs, mano vieta — šalia tavęs …

Nuo suolo pakilo seras Davosas.

— Man būtų garbė, jūsų malonybe, jeigu meisteris atsisėstų šalia manęs.

— Kaip nori.

Lordas Stanis nusisuko kažką sakydamas Melisandrai, įsitaisiusiai jo dešinėje, garbingiausioje vietoje. Iš kairės sėdėjo ledi Selisa, kurios šypsena atrodė tokia pat ryški ir aštri, kaip ir jos brangakmeniai.

Per daug toli , vangiai svarstė Kresenas, žiūrėdamas į tą vietą, kur sėdėjo seras Davosas. Tarp kontrabandininko ir aukštojo stalo sėdėjo pusė ištikimųjų lordų. Norėdamas įberti smaugiko jai į taurę, privalau būti arčiau jos, bet kaip tai padaryti?

Meisteriui lėtai žengiant aplink stalą prie Davoso Sivorto, greta šokinėjo Margaveidis.

— Čia valgome žuvis, — džiugiai paskelbė juokdarys, mojuodamas menke tarsi skeptru. — Jūros dugne žuvys valgo mus. Žinau, žinau tikrai, ai ai.

Seras Davosas pasislinko, kad ant suolo atsirastų vietos.

— Šį vakarą mums visiems derėtų išsimarginti veidus kaip tam kvailiui, — niūriai pratarė jis, Kresenui įsitaisius šalia, — nes ketiname imtis didelės kvailystės. Raudonoji moteris savo liepsnose regėjo pergalę, tad Stanis ruošiasi reikalauti to, kas jam priklauso, nors kariuomenės ir neturi. Bijau, kad jai taip vadovaujant visi netrukus išvysime tai, ką regėjo Margaveidis, — jūros dugną.

Kresenas tarsi šildydamas kyštelėjo delnus sau į rankoves. Pirštais per vilną apčiuopė kietus gumulėlius.

— Lorde Stani!

Stanis nusisuko nuo raudonosios moters, bet vietoj jo atsiliepė ledi Selisa.

— Karaliau Stani! Užsimiršti, meisteri.

— Jis senas, kartais nusikalba, — burbtelėjo jai karalius irzliai. — Kas nutiko, Kresenai? Kalbėk.

— Kadangi ketinate plaukti į žygį, labai svarbu, kad sutartumėte su lordu Starku ir ledi Arin…

— Su niekuo nesirengiu tartis, — nutraukė jį Stanis Barateonas.

— Lygiai kaip ir šviesa nesitaria su tamsa, — ledi Selisa paėmė jį už rankos.

Stanis linktelėjo.

— Starkai siekia užgrobti pusę mano karalystės taip, kaip Lanisteriai jau užgrobė mano sostą, o tikras brolis — pilis, karius, žmones, kurie man teisėtai priklauso. Visi jie — grobikai ir visi jie — man priešai.

Praradau jį , beviltiškai pagalvojo Kresenas. Jei tik pavyktų kaip nors nepastebėtam prisiartinti prie Melisandros… šalia taurės jam užtektų vos akimirkos.

— Esate teisėtas savo brolio Roberto įpėdinis, tikrasis Septynių Karalysčių valdovas, Andalų, Roinarų ir Pirmųjų Žmonių karalius, — vėl karštai prabilo meisteris, — tačiau vis dėlto negalite tikėtis nugalėti be sąjungininkų.

— Jis turi sąjungininką, — įsikišo ledi Selisa. — Rhlorą, Šviesos Valdovą, Ugniaširdį, Liepsnos ir Šešėlių dievą.

— Dievai — paprastai ne itin patikimi sąjungininkai, — senis toliau varė savo, — o šis mūsų kraštuose dar ir galios neturi.

— Manote, neturi? — Melisandra atsigręžė, rubinas ties jos gerkle blykstelėjo liepsnos atspindžiu ir akimirkai sušvito ryškiai tarsi kometa. — Meisteri, jeigu ir toliau taip kvailai kalbėsite, jums vėl teks užsidėti savąją karūną.

— Taip, — pritarė ledi Selisa, — Margiaus šalmą. Jis tau labai tinka, seni. Užsidėk jį, tai mano įsakymas.

— Jūros dugne niekas galvų nedangsto, — pasakė Margaveidis. — Žinau, žinau tikrai, ai ai.

Lordo Stanio akis slėpė niaurių antakių šešėlis, po kietai suspaustomis lūpomis judėjo žandikauliai. Pykdamas jis visada grieždavo dantimis.

— Kvaily, — suurzgė Stanis pagaliau, — miledi tau įsakė. Atiduok Kresenui savo šalmą.

Ne , pagalvojo senasis meisteris, tai ne tu, tu juk taip nesielgi, visada buvai teisingas, visada kietas, bet žiaurus — niekada, ne, tikrai niekada, tu nemokėjai tyčiotis, nes nemokėjai ir juoktis .

Margaveidis prišokavo arčiau, tilindžiuodamas savo varpeliais, din-don, bim-bam, tin-dilin-dilin . Meisteris sėdėjo nebylus, kol juokdarys movė jam ant galvos raguotą kibirą. Nuo jo svorio Kreseno galva linktelėjo. Sutilindžiavo skambalėliai.

— Ko gero, nuo šiol jis turėtų patarimus dainuoti, — nusišaipė ledi Selisa.

— Per daug įsibėgėjai, moterie, — atsakė lordas Stanis. — Jis — senas žmogus ir man dorai tarnavo.

Ir tarnausiu iki galo, maloningasis valdove, mano vargšas vienišas sūnau , pagalvojo Kresenas, nes staiga pamatė išeitį. Priešais jį stovėjo sero Davoso taurė, dar artipilnė rūgštaus raudonojo. Rankovėje susiradęs kietą kristalo grūdelį, tvirtai suspaudė nykščiu ir smiliumi, tada siektelėjo taurės. Mikliai, sklandžiais judesiais, dabar nebegaliu klysti , meldėsi jis, ir dievai buvo jam maloningi. Po akimirksnio tarp pirštų nieko nebeliko. Jo rankos jau daug metų nebuvo nei tokios pasitikinčios, nei perpus tiek vikrios. Davosas pastebėjo, žinoma, bet daugiau niekas. Su taure rankoje jis atsistojo.

— Gali būti, kad elgiausi kvailai. Ledi Melisandra, ar pasidalytumėte su manimi taurę vyno? Taurę jūsų dievo, Šviesos Valdovo, garbei? Taurę už jo galias?

Raudonoji moteris įdėmiai pažvelgė į meisterį.

— Jeigu tik pageidaujate.

Jis jautė, kad visi juos stebi. Kai stojosi nuo suolo, Davosas stvėrė jam už drabužio ir lordo Stanio patrumpintais pirštais įsikibo į rankovę.

— Ką darote? — sušnibždėjo jis.

— Tai, kas turi būti padaryta, — atsakė meisteris Kresenas, — dėl viso krašto ir mano valdovo sielos.

Jis nustūmė Davoso ranką, šiek tiek išlaistydamas vyno ant grindų.

Melisandra pasitiko jį žemiau didžiūnų stalo, į juos susmigo visų akys. Tačiau Kresenas matė tik ją vieną. Raudonas šilkas, raudonos akys, raudonai žybčiojantis rubinas palei gerklę, nežymios šypsenos patemptos raudonos lūpos — ji uždėjo delną ant jo plaštakos, laikančios taurę.

— Meisteri, dar ne vėlu išpilti vyną.

— Ne, — kimiai sušnibždėjo jis. — Ne.

— Kaip norite.

Paėmusi taurę iš jo rankų, Melisandra iš Ašajaus ją užsivertė ir ilgai gėrė. Kai grąžino meisteriui, vyno buvo likęs tik mažutis gurkšnelis.

— Dabar — jūsų eilė.

Kresenui virpėjo rankos, bet jis susivaldė. Citadelės meisteris privalo būti drąsus. Liežuviu pajuto vyno rūgštumą. Tuščia taurė išsprūdo jam iš rankų ir ištiško ant grindų.

— Jis turi čia galios, milorde, — tarė ta moteris. — O ugnis apvalo.

Prie jos gerklės tviskėjo rubino raudonis.

Kresenas mėgino atsakyti, bet žodžiai įstrigo gerklėje. Jam mėginant įkvėpti, kosulys virto plonu klaikiu švilpesiu. Geležiniai pirštai suspaudė kaklą. Smukdamas ant kelių, jis tebepurtė galvą neigdamas ją, jos galią ir burtus, neigdamas jos dievą. Skambalėliai ant jo ragų tilindžiavo kvailys, kvailys, kvailys , o raudonoji moteris žvelgė žemyn į jį su gailesčiu; jos nepakenčiamai raudonose akyse mirgėjo žvakių liepsnelės.

Vinterfele ją vadindavo Arija Arkliaveide, ir jai atrodydavo, kad nieko negali būti blogiau, tačiau tai buvo anksčiau, dar iki tada, kai našlaitis Lomis Žaliarankis davė jai Gumbagalvio pravardę.

Palietus galva iš tiesų atrodė gumbuota. Kai Jorinas tempė į tą siaurą gatvelę, atrodė, kad ketina ją nužudyti, bet rūstusis senis tik laikė ją tvirtai sugriebęs ir šmaukšėjo durklu per jos susivėlusius plaukus. Ji prisiminė, kaip vėjas rideno purvinų rudų plaukų gumulus per grindinio akmenis tolyn prie septos, kur mirė jos tėvas.