George Martin: Karalių kova

Grūdelius meisteris rado ten, kur buvo palikęs, ir subėrė nuo pergamento į delną. Kresenas neturėjo tuščiavidurių žiedų, kokius esą mėgo Lyso nuodytojai, bet plačiose jo drabužio rankovėse slėpėsi daugybė didesnių ir mažesnių kišenių. Į vieną jų jis supylė sėklas smaugikes, atlapojo duris ir šūktelėjo:

— Pilosai? Kur tu?

Neišgirdęs atsakymo, šūktelėjo dar kartą, jau garsiau.

— Pilosai, man reikia pagalbos.

Vis tiek niekas neatsiliepė. Tai buvo keista: jaunasis meisteris gyveno kambarėlyje prie pat laiptų, ten tikrai turėjo išgirsti.

Galų gale Kresenui teko šauktis tarnų.

— Paskubėkite, — liepė jiems. — Aš pramigau. Jie jau tikriausiai puotauja… geria… Reikėjo mane pažadinti.

Kas atsitiko meisteriui Pilosui? Kresenas iš tiesų niekaip negalėjo suprasti.

Jam ir vėl reikėjo įveikti ilgąją galeriją. Pro didelius langus, gairindamas jūros kvapu, šnabždėjo nakties vėjas. Palei Drakono Uolos sienas mirgėjo deglai, už jų stovykloje buvo matyti šimtai besikūrenančių laužų, tarsi ant žemės būtų nusileidęs žvaigždėtas skliautas. Aukštai virš jų danguje raudonai ir grėsmingai švytėjo kometa. Esu per daug senas ir išmintingas, kad bijočiau tokių dalykų , tarė sau meisteris.

Durys į didžiąją menę buvo įrengtos akmeninio drakono nasruose. Prie jų Kresenas liepė tarnams pasitraukti. Bus geriau, jeigu įeis vienas; privalo nepasirodyti esąs silpnas. Iš visų jėgų remdamasis lazda, Kresenas užkopė paskutinius kelis laiptelius ir nuslinko po durų angos dantimis. Du sargybiniai prieš jį atvėrė sunkias raudonas duris, nutvilkydami staigia triukšmo ir šviesos banga. Kresenas žengė žemyn į drakono nasrus.

Per peilių ir lėkščių žvangėjimą, negarsų užstalės kalbų ūžesį jis išgirdo tilindžiuojant Margaveidžio skambalėlius ir jo balsą — „… šokti, valdove, šokti, valdove “. Ta pati bjauri daina, kurią traukė šį rytą. „ Šešėliai stos tvirtai, valdove, tvirtai, valdove, tvirtai, valdove. “ Prie žemutinių stalų susigrūdę riteriai, lankininkai, samdinių kapitonai laužė juodos duonos kepalus ir mirkė į žuvies troškinį. Čia neskambėjo juokas, neaidėjo garsūs riksmai, dažnai darkantys kitų didikų pokylių rimtį; lordas Stanis šito neleisdavo.

Kresenas brovėsi arčiau pakylos, kur sėdėjo karalius su didžiūnais. Jam reikėjo plačiu ratu apeiti Margaveidį. Šokdamas ir tilindžiuodamas varpeliais, šis nei matė, nei girdėjo, kad kažkas eina. Strykčiodamas nuo vienos kojos ant kitos, Margaveidis kumštelėjo Kreseną ir nuspyrė jo lazdą. Abu su trenksmu griuvo ant grindų bejėgiškai mataruodami rankomis ir kojomis, o aplink staiga galingai suošė juokas. Žinoma, pasižiūrėti tikrai buvo linksma.

Margaveidis tysojo iš dalies užvirtęs ant jo, margas kvailio veidas buvo prisispaudęs visiškai arti. Juokdarys nebeturėjo skardinio šalmo su ragais ir skambalėliais.

— Jūros dugne visi krinta aukštyn, — pareiškė jis, — žinau, žinau tikrai, ai ai ai.

Kikendamas kvailys nusirito šalin, pašoko ant kojų ir dar šiek tiek pastrykčiojo.

Stengdamasis kaip nors išsisukti, meisteris šyptelėjo ir pamėgino keltis, tačiau koją ties klubu taip skaudėjo, kad akimirką jis net nusigando, ar tik nebus jos vėl susilaužęs. Bet pajuto, kaip stiprios rankos sugriebė už pažastų ir pakėlė, padėdamos atsistoti.

— Ačiū, sere, — sumurmėjo jis gręždamasis pažiūrėti, kuris iš riterių atskubėjo jam į pagalbą…

— Meisteri, — tarė ledi Melisandra, jos sodriame balse aidėjo Nefrito jūros muzika. — Turėtumėt būti atsargesnis.

Ji buvo apsitaisiusi raudonai, kaip visada, nuo kaklo iki kulkšnių — ilga, laisva plevenančio šilko suknia, ryškia tarsi liepsna, plačiomis rankovėmis ir giliais prorėžiais ties liemeniu, kur šmėsčiojo tamsesnis kraujo raudonumo audinys. Aplink kaklą kybojo raudonojo aukso grandinė, standesnė už bet kokį meisterišką papuošalą, su vieninteliu brangakmeniu — didžiuliu rubinu. Jos plaukai, skirtingai nuo kitų raudonplaukių, buvo ne gelsvai raudoni — jų spalva priminė nušveistą varį, deglų šviesoje jie tiesiog tviskėjo. Net jos akys buvo raudonos… tačiau odą turėjo pieno baltumo, dailią ir lygią, be jokio apgamėlio. Liekna, grakšti, aukštesnė už daugelį riterių, pilna krūtine ir plonu liemeniu, širdies pavidalo veidu. Vyrų žvilgsniai, sykį užkliuvę, stabteldavo ilgėliau, tuoj pat neatitrūkdavo net ir meisterių akys. Daugelis sakė, kad ji gražuolė. Bet ji nebuvo graži. Ji buvo raudona — raudona ir klaiki.

— Aš… dėkoju jums, miledi.

— Jūsų amžiaus žmogui dera žiūrėti, kur eina, — mandagiai tarė Melisandra. — Naktis tamsi ir pilna grėsmių.

Tie žodžiai pasirodė jam girdėti, tai iš jos tikėjimo maldų. Man nesvarbu, aš turiu savąjį tikėjimą.

— Tamsos bijo tik vaikai, — atsiliepė Kresenas. Vos tai taręs išgirdo Margaveidį vėl užtraukiant savo dainą: „ Šešėliai kyla šokti, valdove, šokti, valdove, šokti, valdove .“

— Nagi, turiu jums mįslę, — pasakė Melisandra. — Gudrus kvailys ir kvailas išminčius.

Pasilenkusi paėmė į šalį nusiritusį Margaveidžio šalmą ir uždėjo Kresenui ant galvos. Skardiniam kibirui slystant jam per ausis, švelniai sutilindžiavo skambalėliai.

— Štai jums ir karūna prie grandinės, lorde meisteri, — garsiai paskelbė ji. Visi aplinkui nusijuokė.

Kresenas kiečiau suspaudė lūpas ir pasistengė nuslopinti įniršį. Ji mano, kad jis silpnas ir bejėgis, bet dar šį vakarą įsitikins, kad taip nėra. Tegu jis ir senas, bet tebėra Citadelės meisteris.

— Man nereikia jokių karūnų, tik tiesos, — atsakė nusiimdamas nuo galvos juokdario šalmą.

— Šiame pasaulyje yra tiesų, apie kurias nepasakojama Senmiestyje.

Švystelėjusi raudonais šilkais, Melisandra nusigręžė nuo jo ir pasuko prie stalo ant pakylos, kur sėdėjo karalius Stanis su karaliene. Kresenas atidavė raguotą skardinį šalmą Margaveidžiui ir nusekė iš paskos.

Jo vietoje sėdėjo meisteris Pilosas.

Senis tik sustingo ir įsispoksojo į jį.

— Meisteri Pilosai, — pratarė jis galų gale, — jūs… jūs manęs nepažadinote.

— Jo malonybė liepė man netrikdyti jūsų poilsio. — Pilosui bent jau pakako gėdos nurausti. — Jis man sakė, kad jūsų čia nereikia.

Kresenas apžvelgė tylinčius riterius, kapitonus ir lordus. Senas ir paniuręs lordas Seltigaras vilkėjo apsiaustą, ant kurio buvo išsiuvinėti raudoni krabai vyšniniais pakraštėliais. Gražusis lordas Velarionas pasirinko žalio kaip jūra šilko apdarą, o kaklą papuošė prie ilgų šviesių plaukų dailiai derančiu jūros arkliuku iš balto aukso. Lordas Bar Emonas, apkūnus keturiolikmetis berniukas, išsiskyrė purpuriniu aksomu su balto ruonio kailio pakraštėliais, seras Akselis Florentas atrodė mielas net ir vilkėdamas rusvo milo drabužį su lapės kailiu, dievotasis lordas Sanglasas dėvėjo mėnulio akmenis ant kaklo, riešų ir pirštų, o Lyso kapitonas Saladoras Sanas tviskėjo skaisčiai raudonu atlasu, auksu ir brangakmeniais. Tik seras Davosas vilkėjo paprastai — ruda liemene ir žaliu vilnoniu apsiaustu; tik seras Davosas, sutikęs jo žvilgsnį, nenuleido gailesčio kupinų akių.

— Esi labai jau ligotas ir menkai susigaudai, kad iš tavęs man būtų naudos, seni, — atrodė, kad tai lordo Stanio balsas, bet taip negalėjo būti, ne, jokiu būdu. — Nuo šiol man patarinės Pilosas. Jis jau prižiūri varnus, nes tu nebegali užkopti į jų pastogę. Nenoriu, kad man tarnaudamas nusisuktum sprandą.

Meisteris Kresenas sumirksėjo. Stani, valdove, mano liūdnas niūrus berniuk, sūnau, kurio niekada neturėjau, nesielk šitaip, nejaugi nežinai, kaip tavimi rūpinausi, gyvenau dėl tavęs, mylėjau tave, nepaisant visko? Taip, mylėjau tave labiau negu Robertą ar Renlį, nes buvai niekieno nemylimas, tas, kuriam manęs reikėjo labiausiai. Balsu tepasakė: