George Martin: Karalių kova

— Mano broliai, dėdės, pusbroliai turi kariuomenes, — tarė ji. — Florentų giminė stos po tavo vėliava.

— Florentų giminė gali atvesti daugiausia porą tūkstančių kalavijų, — žmonės kalbėjo, kad Stanis žino kiekvienos giminės jėgą Septyniose Karalystėse. — Tiesą sakant, tu, mano ponia, kur kas labiau tiki savo broliais ir dėdėmis negu aš. Florentų žemės plyti per daug arti Haigardeno, kad tavo lordas tėvas ryžtųsi užsitraukti Meiso Tairelio rūstybę.

— Yra kitas būdas, — ledi Selisa žengė arčiau. — Pažvelk pro langus, valdove. Štai ženklas, kurio laukei. Štai raudonis, liepsnos, ugningosios tikrojo dievo širdies raudonis. Tai jo vėliava — taip pat ir tavo! Žiūrėk, kaip jis skleidžiasi danguje tarsi svilinantis drakono alsavimas, o juk tu — Drakono Uolos lordas. Tai reiškia, kad išmušė tavo valanda, maloningiausias valdove. Tikresnės žinios negalėtum sugalvoti. Tau skirta kelti bures, plaukti iš šitos nuošalios uolos, kaip kadaise plaukė Eigonas Užkariautojas, ir nušluoti visus šalin, kaip padarė jis. Tik tark žodį ir priimk Šviesos Valdovo galią.

— Kiek kalavijų duos man Šviesos Valdovas? — pakartojo Stanis.

— Kiek tik tau reikės, — pažadėjo jam žmona. — Pradžiai — kalavijus iš Vėtrų Gūžtos ir Haigardeno, ir iš visų jiems pavaldžių lordų.

— Davosas pasakytų tau visai kitaip, — tarė Stanis. — Tie lordai prisiekę ištikimybę Renliui. Jie myli mano žavų jaunąjį brolį, kaip kitados mylėjo Robertą… ir kaip niekada nemylėjo manęs.

— Taip, — atsakė ji, — bet jeigu Renlis staiga mirtų…

Primerkęs akis, Stanis žvelgė į savo ponią, kol Kresenas nebepajėgė nulaikyti liežuvio.

— Apie tai nedera galvoti. Jūsų malonybe, kad ir kokių kvailysčių Renlis būtų pridaręs…

— Kvailysčių? Tai vadinu išdavystėmis, — Stanis žmonai atgręžė nugarą. — Mano brolis jaunas ir stiprus, jį supa didžiulė kariuomenė ir dar tie vaivorykštiniai riteriai.

— Melisandra žvelgė į liepsnas ir regėjo jį negyvą.

Kresenas suakmenėjo iš siaubo.

— Brolžudystė… valdove, tai baisus, neįsivaizduojamas… prašau, paklausykite manęs.

Ledi Selisa šaltai jį nužvelgė.

— O ką gi tu jam pasakysi, meisteri? Kaip jis galėtų atsikovoti pusę karalystės, jei atsiklauptų prieš Starką ant kelių ir parduotų mūsų dukterį Lisai Arin?

— Kresenai, tavo patarimus jau girdėjau, — tarė lordas Stanis. — Dabar paklausysiu jos. Gali eiti.

Meisteris Kresenas sunkiai nusilenkė. Lėtai vilkdamas kojas per menę, jautė į nugarą įbestą ledi Selisos žvilgsnį. Kai pagaliau atsidūrė laiptų apačioje, vos pajėgė išsilaikyti negriuvęs.

— Padėk man, — tarė Pilosui.

Šiaip ne taip vėl atsidūręs savo kambariuose, Kresenas jaunajam pagalbininkui liepė išeiti, o pats vėl nušlubčiojo į balkoną pabūti su savo pabaisomis ir pasižiūrėti į jūrą. Pro pilį čiuožė vienas Saladoro Sano karo laivų, jo irklai kilo ir leidosi, o ryškiomis juostomis dažytas korpusas skroste skrodė pilkai žalsvus vandenis. Kresenas sekė tą laivą akimis, kol jo burės pranyko už kyšulio. Kad taip lengvai pranyktų mano baimės . Ar dėl to reikėjo gyventi taip ilgai?

Kiekvienas meisteris, priimdamas grandinę, atsisakydavo vilties susilaukti vaikų, tačiau Kresenas vis dėlto neretai jausdavosi esąs tėvas. Robertas, Stanis, Renlis… tris sūnus jis išaugino, įnirtusiai jūrai pagrobus lordą Stefoną. Negi augino juos taip blogai, kad dabar teks žiūrėti, kaip jie žudys vienas kitą? Jis to negalėjo ir nenorėjo leisti.

Viskas priklausė nuo tos moters. Ne ledi Selisos, bet tos kitos . Raudonosios moters, kaip ją vadino tarnai, nedrįsdami tarti jos vardo.

— Aš ištarsiu jos vardą, — tarė Kresenas savo akmeniniam pragaro šuniui. — Melisandra. Ji .

Melisandra iš Ašajaus, kerėtoja, šešėlių šeimininkė ir Rhloro, Šviesos Valdovo, Ugniaširdžio, Liepsnos ir Šešėlių dievo žynė. Melisandra, kurios beprotybei negalima leisti išplisti už Drakono Uolos sienų.

Po ryto vaiskumos Kreseno kambariuose atrodė tamsu ir niūru. Negrabiais pirštais senis uždegė žvakę ir nusinešė į savo darbo kambarį po varnų pastogės laiptais, kur lentynose tvarkingai rikiavosi jo tepalai, gėrimai ir vaistai. Apatinėje lentynoje, už eilute sustatytų žemų pilvotų ąsotėlių su balzamais, meisteris surado tamsiai mėlyno stiklo buteliuką, ne didesnį už jo mažąjį pirštelį. Papurtytas jis subarškėjo. Kresenas nupūtė nuo jo dulkių sluoksnį ir nusinešė prie stalo. Susmukęs savo krėsle, jis trūktelėjo butelio kamštelį ir išbėrė tai, kas buvo viduje. Per meisterio anksčiau skaitytą pergamentą nusirito tuzinas mažų kaip sėklytės kristalų. Žvakės šviesoje jie tviskėjo lyg brangakmeniai, tokie ryškiai raudoni, kad meisteris net pasvarstė, ar kada nors buvo gerai įsižiūrėjęs į tą spalvą.

Jo kaklą juosianti grandinė pasirodė labai sunki. Mažojo piršto galiuku jis palietė vieną iš kristalų. Toks mažutis, bet jo galia valdo gyvybę ir mirtį. Juos išgaudavo iš vieno augalo, kurio buvo galima rasti tik Nefrito jūros salose, kitoje pasaulio pusėje. Lapus reikėjo brandinti, paskui mirkyti rūgščiai saldžiuose tirpaluose su retais Vasaros salų prieskoniais. Po to lapus jau išmesdavo, bet skystimą reikėjo tirštinti pelenais ir leisti džiūti, kol likdavo kristalai. Tas darbas buvo lėtas ir kruopštus, jam būtinos medžiagos brangios ir sunkiai randamos. Tačiau tai atlikti mokėjo ir Lyso alchemikai, ir beveidžiai žmonės iš Bravoso… na, ir jo ordino meisteriai, nors už Citadelės sienų apie tai stengdavosi neužsiminti. Visas pasaulis žinojo, kad jeigu meisteris savo grandinei nukalė grandį iš sidabro, vadinasi, jis perprato gydymo meną; tačiau pasaulis lyg ir pamiršdavo, kad žmonės, išmanantys, kaip palaikyti gyvybę, žino ir kaip ją atimti.

Kresenas jau nebeatminė, koks to ašajų augalo vardas ar kaip šitą kristalą vadina nuodytojai iš Lyso. Citadelėje sakydavo paprastai — smaugikas. Ištirpęs vyne jis žmogaus kaklo raumenis priversdavo susitraukti taip kietai, kad stipriau gerklės nebūtų galėjęs užspausti joks gniaužtas. Žmonės kalbėdavo, esą aukos veidas įgaudavo tokį pat raudonį, kaip ir jos mirtį sukėlęs grūdelis, bet juk parausdavo ir valgio kąsniu užspringęs žmogus.

Ir kaip tik šįvakar lordas Stanis kelia puotą savo didžiūnams, žmonai… ir tai raudonai moteriai, Melisandrai iš ašajų.

Turiu ilsėtis , tarė sau meisteris Kresenas. Sutemus privalau pasitelkti visą stiprybę. Rankos turi nedrebėti, o drąsa — neišblėsti. Mano sumanytas darbas siaubingas, bet būtinas. Jeigu dievai yra, jie, be abejonės, man atleis . Pastaruoju metu jis taip prastai miegojo. Nusnūdęs jausis tvirtesnis prieš jo laukiantį išmėginimą. Meisteris vargais negalais nusvirduliavo iki lovos. Tačiau vos užsimerkus jo sapnų tamsoje sušvito kometa — raudona, liepsnojanti ir kupina gyvybės. Galbūt tai mano kometa, pagalvojo jis paskutinę akimirką, kol dar miegas nebuvo priveikęs. Kraujo ženklas, pranašaujantis žmogžudystę… taip…

Kai nubudo, jau buvo visiškai tamsu, miegamajame tvyrojo juoduma. Jam skaudėjo visą kūną, net menkiausią sąnarėlį. Tvinksinčia galva Kresenas prisivertė atsikelti. Įsitvėręs lazdos, svyruodamas atsistojo. Labai vėlu , pagalvojo. Jie manęs nepakvietė . Į pokylius jį visada kviesdavo, sodindavo prie druskos, netoli nuo lordo Stanio. Jam prieš akis iškilo valdovo veidas — ne dabartinio vyro, o to berniuko, koks buvo kadaise, kai sušalęs stovėdavo šešėlyje, greta saulės nutvieksto vyresniojo brolio. Kad ir ko jis imdavosi, Robertui viskas pavykdavo padaryti pirmam ir geriau. Vargšas berniukas… reikia paskubėti jo labui.