George Martin: Karalių kova

— Vargšelis pamišęs, kankinasi, niekam iš jo naudos nebus ir visų pirma jam pačiam, — paskelbė senasis seras Herbertas, tais laikais Vėtrų Gūžtos pilies viršininkas. — Didžiausia malonė, kurią tokiam galima suteikti, — tai paduoti puodelį su aguonų pienu. Užmigs bejausmiu miegu, ir tuo viskas baigsis. Dar padėkotų už palaimą, jei tik pakaktų protelio susivokti.

Tačiau Kresenas nesutiko, ir galų gale liko jo viršus. Ar dėl tos pergalės Margaveidis nors kiek nudžiugo, Kresenas nesuprato, nežinojo to ir dabar, praėjus tiek daug metų.

— Šešėliai kyla šokti, valdove, šokti, valdove, šokti, valdove , — toliau dainavo juokdarys, judindamas galvą ir skambaliuodamas įvairiabalsiais varpeliais. Din don, din-di-lin, din don .

— Valdove , — klyktelėjo baltasis varnas, — valdove, valdove, valdove.

— Juokdarys dainuoja ką tik nori, — tarė meisteris sunerimusiai princesei. — Nereikia jo žodžių imti giliai į širdį. Kitą rytą jis gal prisimins kitą dainą, o šitos daugiau niekada nebeišgirsite.

Dainuoja keturiomis kalbomis , taip kadaise rašė lordas Stefonas…

Pro duris įžengė Pilosas.

— Meisteri, prašau man atleisti.

— Pamiršai košę, — pralinksmėjęs tarė Kresenas. To Pilosui niekada nenutikdavo.

— Meisteri, vakar vakare grįžo Davosas. Girdėjau kalbant virtuvėje. Pamaniau, kad jums svarbu tai žinoti.

— Davosas… vakar vakare, sakai? Kur jis dabar?

— Pas karalių. Jie drauge prabuvo beveik visą naktį.

Anksčiau lordas Stanis būtų jį pažadinęs bet kuriuo metu, kad išklausytų jo patarimų.

— Juk turėjo man pranešti, — pasiskundė Kresenas. — Turėjo mane pažadinti.

Jis atitraukė pirštus nuo Šairinės plaštakos.

— Atsiprašau, princese, tačiau turiu pasikalbėti su jūsų lordu tėvu. Pilosai, duok ranką atsiremti. Šioje pilyje per daug laiptelių, ir man regis, jog kas naktį jų vis daugėja, kad tik man būtų sunkiau.

Šairinė ir Margaveidis išsekė paskui juos, bet mergaitei pabodo lėtas senio žingsnis ir ji nulėkė pirmyn, o juokdarys nušokavo jai pavymui, pašėlusiai dzingsėdamas visais varpeliais.

Pilys — ne vieta paliegusiems; leisdamasis įvijais Jūros Drakono bokšto laiptais, Kresenas tuoj pat šitai prisiminė. Lordas Stanis turėjo būti Puošniojo Stalo menėje virš Akmeninio Būgno — pagrindinio Drakono Uolos bokšto, kuris pelnė tokį vardą, nes jo senovinės sienos per audras aidėdavo ir grumėdavo. Iki ten reikėjo pereiti galeriją, kirsti vidurinę ir vidinę pilies sienas su jas saugančiomis pabaisų figūromis ir juodais geležiniais vartais, o paskui lipti aukštyn tokią gausybę laiptelių, kad Kresenas nė nemėgino jų suskaičiuoti. Jauni vyrai kopdavo iš karto per du laiptus; seniai nelanksčiais klubais vargo, keldami koją ant kiekvieno. Tačiau lordas Stanis nė nemanė eiti pas jį, tad meisteris ryžosi kankynei. Bent jau turėjo greta Pilosą ir už tai jautėsi jam dėkingas.

Šlepsėdami per galeriją, jie pražingsniavo palei aukštų arkinių langų eilę; pro juos buvo gražiai matyti priekinis pilies kiemas, išorinė siena ir toliau už jos esantis žvejų kaimelis. Kieme lankininkai, skambant komandai: „Statyk, tempk, leisk!“ — šaudė į pratybų taikinius. Jų strėlės sušnarėdavo tarsi kylantis paukščių pulkas. Ant sienų vaikštinėjo sargybiniai, pro tarpus tarp figūrų vis pažvelgdami į apačioje, greta pilies, įsikūrusią karo stovyklą. Ryto ore nuo gausių laužų dūmų tvyrojo migla — tai trys tūkstančiai vyrų po savo valdovų vėliavomis sėdo pusryčiauti. Už plačiai pasiskleidusios stovyklos uoste grūdosi laivai. Per paskutinį pusmetį nė vienam iš Drakono Uolos pastebėtam laivui nebuvo leista išplaukti. Lordo Stanio „Siausmas“ — trijų denių, trijų šimtų irklų karo galera — net atrodė mažas greta kai kurių jį apsupusių storapilvių karakų ir kogų.

Sargybiniai prie įėjimo į Akmeninį Būgną pažinojo meisterius iš matymo ir praleido juos.

— Palauk čia, — tarė Kresenas Pilosui. — Bus geriau, jeigu susitiksiu su juo vienas.

— Reikės aukštai lipti, meisteri.

Kresenas šyptelėjo.

— Manai, kad pamiršau? Esu šitais laipteliais kopęs taip dažnai, kad žinau visų jų vardus.

Pusiaukelėje jis pasigailėjo taip nusprendęs. Jis stabtelėjo atgauti kvapo ir luktelėti, kol atlėgs skausmas šlaunyje; tuo metu viršuje į laiptų akmenis sučiužėjo batai, ir tiesiai prieš meisterį išdygo žemyn lipantis Davosas Sivortas.

Davosas buvo menkas žmogelis, jo prastuoliškas veidas aiškiai rodė žemą kilmę. Siaurus pečius buvo apsigaubęs gerokai padėvėtu, druskų ir jūros vandens dėmių išmargintu ir saulės nublukintu žaliu apsiaustu, po juo vilkėjo rudą liemenę ir kelnes, spalva derančias prie rusvų akių ir plaukų. Kaklą juosė virvutė, ant kurios kybojo aptrintas odinis maišelis. Trumpa barzdelė tankiai margavo žilstelėjusiais plaukais, ant sužalotos kairės rankos jis mūvėjo odinę pirštinę. Išvydęs Kreseną, Davosas sustojo.

— Sere Davosai, — tarė meisteris. — Kada gi grįžote?

— Ryto tamsoje. Savo mėgstamu metu.

Žmonės kalbėjo, kad niekas nė iš tolo neprilygsta Davosui Trumparankiui, kai reikia valdyti laivą tamsoje. Iki tada, kai lordas Stanis pakėlė jį į riterius, Davosas buvo garsiausias ir mikliausias kontrabandininkas visose Septyniose Karalystėse.

— Ir kaip?

Vyras papurtė galvą.

— Taip, kaip jūs jį įspėjote. Žmonės nekils, meisteri. Dėl jo nekils. Jie jo nemyli.

Nemyli , pagalvojo Kresenas. Ir niekada nemylės. Jis stiprus, tvirtas, jau… et, jau ir išminties įgavęs… tačiau to negana. To niekada nebūna gana.

— Ar su visais kalbėjote?

— Visais? Ne. Tik su tais, kurie panoro su manimi susitikti. Jie ir manęs nemyli, tie didžiūnai. Jiems visada liksiu tik Svogūnų riteris.

Davoso kairė plaštaka susigniaužė, trumpi pirštai susispaudė į kumštį. Stanis nuo kiekvieno piršto, išskyrus nykštį, jam nukirto po paskutinį narelį.

— Su Džulianu Svonu ir senuoju Penrouzu sėdėjau prie vieno stalo, Tartai sutiko pasimatyti vidurnaktį dievų giraitėje. Kiti — na, Berikas Dondarionas dingęs, kai kas kalba esą jau nebėra gyvo, o lordas Karonas — su Renliu. Dabar jis — Braisas Oranžinis, iš Vaivorykštinės sargybos.

— Vaivorykštinės sargybos?

— Renlis įkūrė savo karališkąją sargybą, — paaiškino buvęs kontrabandininkas, — bet šitas septynetas nevilki baltai. Kiekvienas turi savo spalvą. Jų vadas — Loras Tairelis.

Toks sumanymas labai derėjo Renliui Barateonui: naujas puikus riterių būrys, skelbiantis apie save nuostabiais naujais apdarais. Nuo pat vaikystės Renlis mėgo ryškias spalvas ir prabangius audinius; aišku, dar mėgo ir žaisti. „Žiūrėkite į mane!“ — šaukdavo jis ir lėkdavo kvatodamas per Vėtrų Gūžtos sales. „Žiūrėkite į mane, aš — drakonas“ arba „Žiūrėkite į mane, aš — burtininkas“, arba „Žiūrėkite, žiūrėkite, aš — lietaus dievas“.

Mažas drąsus berniukas juodais neklusniais plaukais ir linksmomis akimis dabar jau buvo išaugęs į dvidešimt vienerių vyrą, bet ir toliau žaidė savo žaidimus. Žiūrėkite į mane, aš — karalius , liūdnai pagalvojo Kresenas. Ak, Renli, Renli, mielas ir brangus vaikeli, ar supranti, ką darai? O jei suprastum, ar tau tai rūpėtų? Ar jis dar kam nors, išskyrus mane, rūpi?

— Kokiomis priežastimis lordai teisinosi atsisakydami? — paklausė jis Davoso.

— Na, apie tai vieni kalbėjo aptakiai, kiti tiesiai, kai kurie išsisukinėjo, kiti žadėjo, dar kiti tik melavo, — šis gūžtelėjo pečiais. — Pagaliau žodžiai tėra vėjas.