George Martin: Karalių kova

— Tai negalėjai duoti jam jokių vilčių?

— Tik nepagrįstų, o šitaip daryti nenorėčiau, — atsiliepė Davosas. — Iš manęs jis išgirdo tiesą.

Meisteris Kresenas prisiminė dieną, kai Davosas po Vėtrų Gūžtos apgulties buvo pakeltas į riterius. Lordas Stanis su nedidele įgula prieš didžiulę lordų Tairelio ir Redvaino kariuomenę pilyje laikėsi beveik metus. Buvo atkirsti net ir nuo jūros, kurią dieną naktį sergėjo tamsiai vyšnines vėliavas su Arboro herbu iškėlusios Redvainų galeros. Pačioje Vėtrų Gūžtoje arkliai buvo seniai suvalgyti, kačių ir šunų nebeliko, įgula jau maitinosi šaknelėmis ir žiurkėmis. Tada kartą stojo naktis, kai mėnulis buvo jaunas, o žvaigždes paslėpė juodi debesys. Ta tamsa apsisiautęs, kontrabandininkas Davosas sugebėjo prasmukti ir pro Redvainų užtvaras, ir pro Laivadūžių įlankos uolas. Jo nedidelis laivelis buvo visas juodas, juodomis burėmis, juodais irklais, o triumą turėjo prikimšęs svogūnų ir džiovintos žuvies. Ne kažin kas, bet padėjo įgulai ištverti ilgiau, ir Edardas Starkas spėjo pasiekti Vėtrų Gūžtą ir pralaužė apsiaustį.

Lordas Stanis atsilygino Davosui rinktinėmis žemėmis Rūstybės kyšulyje, nedidele pilimi ir riterio titulu… bet kartu pareiškė, kad šis privaląs prarasti kiekvieno kairės rankos piršto galiuką kaip atpildą už visus tuos metus, kai plukdė kontrabandą. Davosas sutiko, bet pareikalavo, kad peilio imtųsi pats Stanis; iš menkesnių rankų bausmės priimti jis neketino. Lordas panaudojo mėsininko kapoklę, ji labiau tiko kirsti tiksliai ir lygiai. Vėliau Davosas naujai bajorų šeimai pasirinko Sivorto, kitaip — Jūrpelnio, vardą, o vėliavai — juodą laivą blyškiai pilkame lauke su svogūnais ant kiekvienos burės. Buvęs kontrabandininkas mėgo sakyti, kad lordas Stanis jam labai palengvino gyvenimą, nes nebereikia valyti keturių panagių ir karpyti keturių nagų.

Ne, svarstė Kresenas, šis žmogus nesuteiktų tuščių vilčių ir neslėptų nemalonios tiesos.

— Sere Davosai, tiesa gali pasirodyti karti net ir tokiam vyrui kaip lordas Stanis. Jis mąsto tik kaip grįžti visagaliu valdovu į Karaliaus Uostą, sutriuškinti priešus ir pareikalauti to, kas teisėtai jam priklauso. Tačiau dabar…

— Jeigu jis savo menkutę kariauną nuves į Karaliaus Uostą, visa ji ten žus. Neturi jis tiek karių. Viską jam pasakiau, bet juk žinote, koks jis išdidus, — Davosas kilstelėjo pirštinėtą ranką. — Jau greičiau mano pirštai ataugs, negu tas žmogus paklausys sveiko proto.

Senis atsiduso.

— Padarėte tiek, kiek galėjote. Dabar ir man reikia tarti savo žodį.

Jis vėl sunkiai patraukė laiptais aukštyn.

Lordo Stanio Barateono buveinė buvo didžiulis apskritas kambarys plikomis juodo akmens sienomis ir keturiais siaurais aukštais langais, žvelgiančiais į keturias pasaulio šalis. Menės viduryje stovėjo milžiniškas stalas, nuo kurio ta menė ir gavo vardą — masyvus raižytas medžio luitas, pagamintas Eigono Targarieno įsakymu dar iki Užkariavimo. Puošnusis Stalas turėjo daugiau kaip penkiasdešimt pėdų ilgio, gal pusę tiek pločio savo plačiausioje vietoje, bet net mažiau negu keturias pėdas siauriausioje. Eigono staliai suteikė jam Vesteroso žemės pavidalą, išpjaudami kiekvieną įlanką ir pusiasalį, tad stalo kraštai niekur nebuvo tiesūs. Per tris šimtmečius nugludintas paviršius vaizdavo Septynias Karalystes, kaip jos atrodė Eigono laikais: upes ir kalnus, miestus ir pilis, ežerus ir miškus.

Kambaryje stovėjo vienintelis krėslas, kuriam vieta buvo rūpestingai parinkta kaip tik ten, kur ties Vesteroso krantu stūksojo Drakono Uola, ir dar paaukštinta, kad būtų galima gerai apžvelgti visą stalą. Krėsle sėdėjo vyras standžiai suvarstyta odine liemene ir rudomis šiurkščios vilnos kelnėmis. Įžengus meisteriui Kresenui, jis kilstelėjo galvą.

— Žinojau, seni, kad tu būtinai ateisi, kviestas ar nekviestas.

Jo balsas skambėjo be menkiausio šilumos krislo; beveik niekada kitaip ir neskambėdavo.

Stanis Barateonas, Drakono Uolos valdovas ir dievų malone teisėtas Septynių Karalysčių Geležinio sosto paveldėtojas, buvo plačių pečių, raumeningas, standus veidu ir kūnu, tarsi ilgai saulėje laikyta ir plieno kietumo įgavusia oda. Kietas — tokį žodį vartodavo žmonės, kalbėdami apie Stanį, ir jis iš tiesų buvo kietas. Nors dar neturėjo nė trisdešimt penkerių, jam ant galvos blyškiai juodavo tik nedidelis skystų juodų plaukų lankelis, besisukantis nuo ausies iki ausies tarsi karūnos šešėlis. Jo brolis, velionis karalius Robertas, paskutiniais metais augino barzdą. Meisteris Kresenas jos niekada neregėjo, bet žmonės sakė ją buvus tankią, pasišiaušusią ir nesuvaldomą. Tarsi atsikirsdamas Stanis ūsus visada nešiojo pakirptus tiesiai ir trumpai. Lyg juosvai melsvas šešėlis jie kirto keturkampį žandikaulį ir įdubusius kaulėtus skruostus. Akys po vešliais antakiais žvelgė tarsi atviros žaizdos, mėlynos ir tamsios kaip jūra naktį. Jo burna galėjo paskandinti neviltyje net smagiausią juokdarį; plonos blyškios lūpos, įsitempę raumenys — ta burna buvo sutverta raukytis, širsti ir žerti šaižius įsakymus, seniai pamiršusi šypsotis ir niekada nemokėjusi juoktis. Kartais, pasauliui sustingus ir nuščiuvus nakties gelmėje, meisteris Kresenas vaizduodavosi girdįs, kaip kitoje pilies pusėje lordas Stanis grikši dantimis.

— Anksčiau būtumėt mane pažadinęs, — tarė senis.

— Anksčiau buvai jaunas. O dabar — senas ir paliegęs, tau reikia išsimiegoti. — Stanis niekada nesistengė kalbėti švelniau, apsimetinėti ar pataikauti; sakė, ką galvoja, ir tie, kuriems tai nepatikdavo, galėdavo prasmegti skradžiai. — Taip ir maniau, kad neilgai trukus pats sužinosi, kokių žinių Davosas atvežė. Juk visada sužinai, ar ne taip?

— Koks gi būčiau pagalbininkas, jeigu nesužinočiau, — atsiliepė Kresenas. — Sutikau Davosą ant laiptų.

— Ir, matyt, jis tau viską išklojo? Reikėjo patrumpinti tam žmogui ne tik pirštus, bet ir liežuvį.

— Tada iš jo būtų prastas pasiuntinys.

— Jis ir taip prastas pasiuntinys. Vėtrų lordai paskui mane neis. Regis, jie manęs nemėgsta, o tai, kad mano reikalavimai teisėti, jiems nieko nereiškia. Bailesnieji tupės pasislėpę už savo sienų ir lauks, iš kur papūs vėjas ir kas švęs pergalę. Drąsesnieji jau stojo Renlio pusėn. Renlio! — tą vardą jis išspjovė tarsi ant liežuvio patekusius nuodus.

— Jūsų brolis valdo Vėtrų Gūžtą pastaruosius trylika metų. Tie lordai yra prisiekę jam…

— Jam , — nutraukė Stanis, — nors turėtų būti prisiekę man. Niekada neprašiau Drakono Uolos. Niekada jos nenorėjau. Paėmiau tik todėl, kad čia sėdėjo Roberto priešai ir jis man įsakė juos išvyti. Jo vardu pastačiau laivyną, atlikau darbą, kurį jis pats turėjo padaryti, nes pareigingas jaunesnysis brolis taip ir turi elgtis — klausyti vyresniojo; ir Renlis taip turėtų elgtis su manimi. Ir kaipgi Robertas atsidėkoja? Paskiria man valdyti Drakono Uolą, o Vėtrų Gūžtą ir visas tenykštes pajamas — Renliui . Vėtrų Gūžta Barateonų giminei priklausė tris šimtus metų; Robertui sėdus į Geležinį sostą, ji pagal visas teises turėjo atitekti man.

Tai buvo sena ir gili skriauda, o dabar žeidžianti dar skaudžiau negu kada nors anksčiau. Tai ir buvo jo valdovo silpnumo priežastis; taip, Drakono Uola buvo sena ir tvirta, bet jam priklausė tik saujelė mažesniųjų lordų, kurių valdos — akmenuotos, retai gyvenamos salelės, neišgalinčios duoti tiek vyrų, kiek reikia Staniui. Net ir su samdiniais, jo atsigabentais per Siaurąją jūrą iš laisvųjų miestų Myro ir Lyso, jo kariauna stovykloje už pilies sienų buvo per daug maža, kad įveiktų Lanisterių giminės pajėgas.