George Martin: Karalių kova

Sansa uždarė langines ir ryžtingai nusigręžė nuo lango.

— Labai gražiai šiandien atrodote, miledi, — tarė seras Aris.

— Ačiū, sere.

Žinodama, jog Džofris norės, kad ji ateitų stebėti jo garbei rengiamo turnyro, Sansa ypač kruopščiai susitvarkė drabužius ir veidą. Ji vilkėjo blyškiai violetinio šilko suknelę, plaukus dengė tinklelis su mėnulio akmenukais, kurį jai dovanojo Džofris. Suknelė buvo su ilgomis rankovėmis, kad nesimatytų mėlynių, kurias jai taip pat dovanojo Džofris. Išgirdus, kad Robas paskelbtas Šiaurės karalium, jį apėmė baisus įniršis, ir jis pasiuntė serą Borosą, kad ją primuštų.

— Jau eisime? — seras Aris pasiūlė jai ranką, ir Sansa leidosi išvedama iš kambario. Jeigu jau kažkas turėjo visur sekioti jai iš paskos, Sansai labiausiai tiko būtent jis. Seras Borosas buvo labai ūmaus būdo, seras Merinas šaltas, sero Mendono keistos negyvos akys vertė jaustis nejaukiai, o seras Prestonas elgėsi su ja kaip su žiopla mergiote. Aris Oukhartas visada būdavo mandagus ir kalbėdavo su ja šiltai. Kartą, Džofriui įsakius smogti jai, jis net paprieštaravo. Galų gale jis vis dėlto sudavė jai, bet ne taip smarkiai, kaip būtų tvoję seras Merinas ar seras Borosas, ir jis bent jau ginčijosi. Kiti paklusdavo netardami nė žodžio… išskyrus Skaliką, tačiau Džofas niekada neliepdavo Skalikui jos bausti. Tokiam reikalui jam užtekdavo kitų penkių.

Seras Aris buvo šviesiai rusvais plaukais ir malonaus veido. Šiandien jis atrodė itin įspūdingai — baltą šilkinį apsiaustą ant peties prisegtą laikė aukso lapas, tunikos krūtinę puošė tviskančiu auksiniu siūlu išsiuvinėtas plačiašakis ąžuolas.

— Kaip manote, kas pelnys šiandien garbę? — jiems susikibus už parankės ir leidžiantis laiptais, paklausė Sansa.

— Žinoma, aš, — atsakė seras Aris šypsodamasis. — Tačiau bijau, kad pergalė nesuteiks labai daug džiaugsmo. Laukas nedidelis ir prastas. Varžytis rengiasi vos keturios dešimtys, įskaitant ginklanešius ir laisvuosius raitelius. Menka garbė vartyti iš balno neapsiplunksnavusius jauniklius.

Paskutinis turnyras buvo kitoks, pagalvojo Sansa. Karalius Robertas jį surengė jos tėvo garbei. Iš atokiausių karalystės kraštų varžytis susirinko aukštieji lordai ir pagarsėję kariai, jų pažiūrėti atėjo visas miestas. Ji prisiminė, kaip puikiai viskas atrodė: plačiame lauke palei upę išsirikiavusios palapinės, prie kiekvienos kybantys riterių skydai, vėjyje besiplaikstančių šilkinių gairelių eilės, saulės atšvaitai nuo tviskančių šarvų plieno ir paauksuotų pentinų. Dienomis nuolat skardėdavo trimitai ir dundėdavo žirgų kanopos, o naktys buvo pilnos pokylių ir dainų. Tie laikai buvo patys nuostabiausi jos gyvenime, tačiau dabar tai atrodė lyg prisiminimai iš kito pasaulio. Robertas Barateonas buvo nebegyvas, nebeliko ir jos tėvo, kuriam kaip išdavikui nukirto galvą ant Didžiosios Beiloro septos laiptų. Krašte atsirado trys karaliai, už Trišakio siautė karas, į miestą plūdo minios išgąsdintų žmonių. Nenuostabu, kad Džofo turnyrą teko rengti už storų Raudonosios pilies sienų.

— Kaip manote, ar karalienė ateis?

Sansa visada jautėsi saugesnė, kai šalia būdavo Sersėja, galinti sutramdyti savo sūnų.

— Bijau, kad ne, miledi. Šiandien posėdžiauja taryba, kažkoks skubus reikalas, — seras Aris prakalbo tyliau. — Lordas Taivinas, užuot vedęs kariuomenę į miestą, kaip jam įsakė karalienė, išsilaipino Harenhole. Jos malonybė įtūžusi.

Pro šalį nužygiavo Lanisterių gvardijos būrys raudonais apsiaustais ir su liūtais ant šalmų, seras Aris tuo metu tylėjo. Jis mėgo paliežuvauti, tačiau tik tada, kai būdavo tikras, kad niekas nesiklauso.

Išoriniame kieme dailidės pastatė galeriją ir aptvėrė varžybų aikštę. Ji iš tiesų buvo menka, o susirinkęs skystas žiūrovų būrelis užpildė vos pusę vietų. Dauguma jų buvo kareiviai auksaspalviais miesto sargybos ar raudonais Lanisterių apsiaustais. Iš aukštuomenės atėjo tik vienas kitas, dvare jų buvo likę vos saujelė. Į keturkampę rausvo šilko nosinę kosčiojo pilkaveidis lordas Džailsas Rosbis. Ledi Tanda laukė iš abiejų pusių pasisodinusi po dukterį — tylenę ir nuobodą Lolisę bei aštrialiežuvę Falisę. Sėdėjo ir Džalabaras Kso tamsia kaip juodmedis oda, tremtinys, likęs be jokio prieglobsčio, ir ledi Ermesanda, dar visai kūdikis ant žindyvės kelių. Sklido kalbos, jog ji netrukus ištekės už vieno iš karalienės pusbrolių, kad Lanisteriai galėtų pasisavinti jos žemes.

Karalius, nuo saulės dengiamas raudono baldakimo, sėdėjo vieną koją atsainiai užmetęs ant raižyto medinio krėslo ranktūrio. Jam už nugaros įsitaisė princesė Mirsela ir princas Tomenas. Karaliaus ložės gilumoje, susidėjęs rankas ant kardasaičio, sargybą ėjo Sandoras Kligeinas. Jo plačius pečius gaubė baltas karaliaus sargybos apsiaustas, susegtas brangakmeniais aptaisyta sege; ryškus lyg sniegas audinys tarsi nederėjo prie rudos tunikos iš šiurkščios vilnos ir metalu nusagstytos odinės liemenės.

— Ledi Sansa, — išvydęs ją, trumpai ir atšiauriai paskelbė Skalikas. Jo balsas skambėjo šiurkščiai, tartum į medį besigraužiantis pjūklas. Jam kalbant, dėl veidą ir kaklą bjaurojančių nudegimų randų viena burnos pusė trūkčiodavo.

Išgirdusi Sansos vardą, princesė Mirsela droviai linktelėjo sveikindamasi, užtat apkūnus mažasis princas Tomenas džiugiai stryktelėjo.

— Sansa, ar girdėjai? Šiandien ir aš dalyvausiu turnyre. Mama man leido.

Tomenui jau buvo aštuoneri. Sansai jis priminė jos mažąjį brolį Braną. Abu buvo to paties amžiaus. Branas vėl gyveno Vinterfele, tegu luošas, bet saugus.

Sansa būtų kažin ką atidavusi, kad tik atsidurtų ten kartu su juo.

— Man neramu dėl tavo priešininko gyvybės, — rimtai tarė ji Tomenui.

— Jo priešininkas bus prikimštas šiaudų, — stodamasis pasakė Džofas. Karalius buvo užsidėjęs paauksuotą antkrūtinį su išraižytu riaumojančiu liūtu, tarsi bet kurią akimirką aplinkui būtų galėjęs užvirti mūšis. Šiandien jam sukako trylika, pagal savo amžių atrodė aukštas, žaliomis akimis ir aukso spalvos Lanisterių plaukais.

— Jūsų malonybe, — tarė Sansa, žemai tūpteldama su reveransu.

Seras Aris nusilenkė.

— Meldžiu man atleisti, jūsų malonybe. Privalau pasirengti varžyboms.

Džofris abejingai mostelėjo jam, kad gali eiti, o pats įdėmiai nužvelgė Sansą nuo viršaus iki apačios.

— Malonu, kad nešioji mano akmenėlius.

Vadinasi, karalius nusiteikęs šiandien būti galantiškas. Sansa lengviau atsikvėpė.

— Dėkoju jums už šią dovaną… ir už malonius žodžius. Meldžiu jums laimingo vardadienio, jūsų malonybe.

— Sėskis, — paliepė Džofas, rodydamas tuščią krėslą šalia savojo. — Girdėjai? Karalius Elgeta nebegyvas.

— Kas? — akimirką Sansa nusigando, kad jis kalba apie Robą.

— Viseiris. Paskutinis karaliaus Eirio Pamišėlio sūnus. Dar iki man gimstant jis šlaistėsi po laisvuosius miestus ir vadino save karalium. Ką gi, motina sako, esą dotrakiai galų gale jį karūnavo. Išlydytu auksu, — Džofas nusikvatojo. — Tikrai juokinga, kaip manai? Jų ženklas buvo drakonas. Maždaug būtų tas pats, jeigu koks vilkas sudraskytų tavo išdaviką brolį. Gal jį pagavęs sušersiu vilkams. Ar sakiau, kad ketinu kviesti jį į dvikovą?

— Norėčiau pamatyti tą kovą, jūsų malonybe.

Kur kas labiau, negu tu įsivaizduoji . Sansa stengėsi kalbėti ramiai ir mandagiai, bet Džofrio akys vis tiek susiaurėjo — jis mėgino nuspręsti, ar ji nesityčioja.

— Ar josite šiandien turnyre? — nedelsdama paklausė Sansa.