George Martin - Karalių kova

Karalius susiraukė.

— Miledi motina sakė, kad taip nedera, nes turnyras — mano garbei. Nes būčiau nugalėtojas. Ar ne taip, šunie?

Skaliko burna trūktelėjo.

— Tarp šitų pašlemėkų? Kodėl gi ne?

Jis nugalėjo mano tėvo turnyre, prisiminė Sansa.

— Ar šiandien kausitės, milorde? — paklausė ji.

Kligeino balsas iš paniekos net prikimo.

— Per daug vargo šarvus vilktis. Čia mašalų turnyras.

Karalius nusijuokė.

— Mano šuo loja nuožmiai. Gal reikėtų įsakyti jam kautis su šios dienos nugalėtoju. Iki mirties.

Džofris mėgo versti vyrus kautis iki mirties.

— Liktų jums vienu riteriu mažiau.

Skalikas niekada nedavė riterio priesaikos. Jo brolis buvo riteris, o jis jo nekentė.

Nuaidėjo trimitų garsai. Karalius atsilošė savo krėsle ir paėmė Sansą už rankos. Kadaise jos širdis būtų smarkiau suplastėjusi, tačiau taip būdavo anksčiau, iki tos dienos, kai į jos maldas pasigailėti jis atsakė parodydamas nukirstą jos tėvo galvą. Dabar jo prisilietimas kėlė jai pasibjaurėjimą, tačiau ji žinojo, kad geriau tokių jausmų nerodyti. Ir pasistengė sėdėti labai ramiai.

— Seras Merinas Trentas iš karaliaus sargybos, — paskelbė šauklys.

Seras Merinas pasirodė iš vakarinės kiemo pusės; buvo apsitaisęs tviskančiais baltais kaltinio metalo šarvais su aukso raižiniais, jojo baltu kaip pienas žirgu, kurio pilkus karčius plaikstė vėjas. Apsiaustas plevėsavo jam už nugaros tarsi krintantis sniegas. Rankoje laikė dvylikos pėdų ilgio ietį.

— Seras Hoberis iš Redvainų giminės, iš Arboro, — išdainavo šauklys.

Seras Hoberis įjojo iš rytų, sėdėdamas ant juodo eržilo, apdengto vyno raudonio ir mėlynos spalvos gūnia. Jo ietį puošė tokių pačių spalvų juostos, o skyde buvo pavaizduota vynuogių kekė — jo giminės herbas. Redvainų dvyniai buvo priversti gyventi pilyje kaip karalienės svečiai, lygiai kaip ir Sansa. Ji pasvarstė, kas sumanė, kad jie turi dalyvauti Džofrio turnyre. Tikriausiai ne patys, nutarė Sansa.

Turnyro vadovui davus ženklą, varžovai nuleido ietis ir suragino žirgus. Iš žiūrovų galerijos, kur sėdėjo gvardiečiai, lordai ir ponios, pasigirdo šauksmai. Kiemo viduryje riteriai susitiko, supoškėjo smūgiai į medį ir plieną. Abi ietys — ir baltoji, ir ruožuotoji — akimirksniu virto šipuliais. Hoberis Redvainas nuo smūgio susverdėjo, bet sugebėjo išsilaikyti balne. Aikštės galuose apsukę žirgus, riteriai metė šalin lūženas ir iš ginklanešių pastvėrė atsargines. Sero Hoberio dvynys brolis, seras Horas Redvainas, drąsindamas brolį kažką šaukė.

Susikovus antrą kartą, seras Merinas ieties galu pataikė serui Hoberiui į krūtinę ir išmušė jį iš balno. Seras Hoberis krito ant žemės garsiai dunksteldamas. Seras Horas keiktelėjo ir nubėgo padėti nukentėjusiam broliui.

— Prasti jojikai, — pareiškė karalius Džofris.

— Seras Beilonas Svonas iš Stounhelmo Raudonojoje sargyboje, — pasigirdo šauklio balsas.

Sero Beilono didšalmį puošė platūs balti sparnai, o skyde kovėsi juodos ir baltos gulbės.

— Morosas iš Slintų giminės, lordo Jano iš Harenholo įpėdinis.

— Tik pažiūrėk į tą stuobrį išsišokėlį, — sukvykė Džofas garsiai, kad išgirdo bent pusė kiemo.

Morosas, paprastas ginklanešys ir, tiesą sakant, dar visiškai naujokas, sunkiai valdė skydą ir ietį. Sansa žinojo, kad ietis — riterių ginklas, o Slintai žemakilmiai. Iki tada, kai Džofris pakėlė lordą Janą iki Harenholo ir tarybos, jis buvo tik miesto sargybos vadas.

Tikiuosi, kad jis kris ir patirs gėdą , su kartėliu galvojo Sansa. Tikiuosi, seras Beilonas jį užmuš . Džofriui paskelbus apie jos tėvo mirtį, ne kas kitas, tik Janas Slintas griebė nukirstą lordo Starko galvą už plaukų ir iškėlė, kad pamatytų ir karalius, ir minia, o Sansa ašarojo ir klykė.

Morosas vilkėjo juodais ir auksaspalviais keturkampiais margintą apsiaustą ant juodų, auksu ornamentuotų šarvų. Skydas vaizdavo kruviną ietį — tokį ženklą jo tėvas pasirinko naujai sukurtos giminės herbui. Tačiau paraginęs arklį Morosas, regis, nežinojo, ką su tuo skydu daryti, ir sero Beilono smaigalys kirto tiesiai į herbą. Morosui ietis išsprūdo iš rankų, jis dar mėgino išsilaikyti, bet vis dėlto griuvo. Viena jo koja įstrigo balnakilpėje, ir pasibaidęs žirgas nuvilko jaunuolį iki pat aikštės pakraščio. Velkamo Moroso galva daužėsi į žemę. Džofas niekinamai ūktelėjo. Sansa sėdėjo pašiurpusi, stebėdamasi, nejaugi dievai bus tikrai išgirdę jos kerštingą maldą. Tačiau ištraukus Morosą iš balnakilpės, pasirodė, kad jis kruvinas, bet gyvas.

— Tomenai, būsime tau parinkę ne tą priešininką, — tarė karalius broliui. — Šiaudinis riteris už šitą kovoja geriau.

Tada atėjo sero Horo Redvaino eilė. Jam sekėsi geriau negu dvyniui — pavyko nugalėti pagyvenusį riterį, kurio žirgas buvo išpuoštas sidabriniais grifais baltų ir mėlynų juostų lauke. Nors atrodė dailiai, senasis raitelis kovėsi prastai. Džofris išsiviepė:

— Labai jau silpnas pasirodymas.

— Juk sakiau, — atsiliepė Skalikas. — Mašalai.

Karalius ėmė nuobodžiauti. Sansa tuoj pat sunerimo. Ji nuleido akis žemyn ir pasiryžo tylėti, kad ir kas atsitiktų. Kai Džofrį Barateoną apimdavo prasta nuotaika, bet koks atsitiktinis žodelis galėjo sukelti jam įniršio priepuolį.

— Lotoras Brunas, laisvasis raitelis, tarnaujantis lordui Beilišui, — suriko šauklys. — Seras Dontosas Raudonasis iš Holardų giminės.

Laisvasis raitelis, nedidukas vyras aplamdytais kaltiniais šarvais be herbo, tvarkingai pasirodė vakariniame kiemo pakraštyje, tačiau jo priešininko nebuvo nė ženklo. Pagaliau į aikštę įšuoliavo kaštoninis eržilas su plevėsuojančiais tamsiai ir skaisčiai raudonais šilkais, tačiau be sero Dontoso. Po akimirkos atsirado ir riteris: jis keikėsi ir svirdinėjo, ant kūno turėdamas vien tik šarvų antkrūtinį ir plunksnomis puoštą šalmą. Jam besivaikant žirgą, švytravo jo baltos ir kaulėtos kojos, vyriškoji esybė nepadoriai tabalavo. Žiūrovai griausmingai kvatojo ir svaidė įžeidimus. Nutvėręs žirgą už vadelių, seras Dontosas mėgino ant jo užšokti, bet arklys ramiai stovėti nenorėjo, o riteris buvo toks girtas, kad nepajėgė basa pėda pataikyti į balnakilpę.

Minia tuo metu jau staugė iš juoko… kvatojo visi, išskyrus karalių. Džofrio žvilgsnis buvo toks, kokį Sansa puikiai atsiminė, — jis taip žiūrėjo Didžiojoje Beiloro septoje tą dieną, kai nuteisė mirti lordą Edardą Starką. Pagaliau seras Dontosas Raudonasis liovėsi beprasmiškai vargęs, atsisėdo tiesiai į purvą ir nusiėmė plunksnuotą šalmą.

— Gana, pasiduodu, — suriko jis. — Duokite man vyno.

Karalius atsistojo.

— Statinę iš rūsio čionai! Joje mes jį tuoj ir prigirdysime.

Sansa nė nepajuto, kaip aiktelėjo:

— Ne , ne , jokiu būdu.

Džofris pasuko galvą.

— Ką tu pasakei?

Sansa pati negalėjo patikėti tuo, ką padarė. Ar jai pasimaišė protas? Pasakyti jam ne , girdint vos ne pusei dvaro? Ji nieko nenorėjo pasakyti, tik… Seras Dontosas buvo girtas, elgėsi kvailai ir nevykusiai, bet nedarė nieko bloga.

— Pasakei: „Ne, jokiu būdu“? Ar taip?

— Labai prašau, — tarė Sansa, — aš tik norėjau… jūsų malonybe, tai būtų bloga lemiantis ženklas… nužudyti žmogų per savo vardo dieną.

— Meluoji, — atšovė Džofris. — Turėčiau nuskandinti tave kartu su juo, jei jau taip rūpiniesi tuo žmogum.

— Aš juo nesirūpinu, jūsų malonybe, — žodžiai karštligiškai krito nuo jos lūpų. — Skandinkite jį ar nukirskite jam galvą, tik… jei norite, žudykite jį rytoj, tik prašau… ne šiandien, ne per savo vardadienį. Man būtų baisu, jeigu jus lydėtų blogas ženklas… baisus ženklas, net ir karaliams, dainiai visada apie tai dainuoja…