Джерри Дженкинс - Negandų pajėgos

Bakas papurtė galvą.

— Žiūrėsiu iš čia. Bet jei tavo draugas išsakys savo paieškų rezultatus, mes galėtume pasikalbėti apie skirtumus.

— Ai, Kameronai, aš nereligingas. Ir tu tai žinai. Visai nenustebčiau dėl to, ką Tsionas šiandien praneš. Jis gabus mokslininkas, rūpestingas tyrinėtojas, puikus ir dėmesį patraukiantis oratorius. Kažkuo primena Nikolajų.

„O ne, — pagalvojo Bakas, — tik ne tai!“

— Ką, tavo manymu, jis pasakys?

— Kaip ir daugelis žydų ortodoksų, jis padarys išvadą, kad Mesijas dar turi ateiti. Yra kelios kraštutinės grupelės, kaip jau žinai, kurios tiki Mesiją jau sugrįžus, bet tie, vadinamieji mesijai, iš Izraelio yra išvykę. Kai kurie mirę. Kiti persikėlę į kitas valstybes. Nė vienas iš jų neatnešė teisingumo ir taikos, kaip pranašauja Tora. Taigi, kaip kiekvienas mūsiškis, Tsionas pakomentuos pranašystes ir padrąsins mus laukti bei budėti. Ši kalba bus uždeganti ir inspiruojanti, kas, mano manymu, ir buvo esminis šio tyrinėjimo tikslas. Jis gali kalbėti, kaip pagreitinti Mesijo atėjimą. Kai kurios grupės nukrypo į senovinius žydų mokymus tikėdamos, kad turi šventą teisę kažką padaryti, ir tai padės išpildyti kai kurias pranašystes nutiesiant kelią ateinančiam Mesijui. Kitus taip prislėgė faktas, kad musulmonai išniekino Šventyklos kalną, jog pradėjo atidarinėti sinagogas toje pačioje vietovėje, kuo arčiau tikrosios šventyklos vietos.

— Tarp kitko, yra pagonių, kurie irgi tiki, kad Mesijas jau sugrįžo, — atsargiai pradėjo Bakas.

Chaimas pažvelgė per Bako petį norėdamas įsitikinti, kad jo nepaliks, o palyda tuo tarpu pajudėjo link automobilių, turėjusių išvežioti po viešbučius ir galiausiai nugabenti į Ben Hurioną skrydžiui į Bagdadą.

— Taip, taip, Kameronai, aš žinau. Bet greičiau patikėsiu, kad Mesijas yra ideologija, o ne asmuo.

Jis jau ruošėsi eiti, kai Bakas desperatiškai sugriebė Chaimą už alkūnės.

— Daktare, Mesijas tai daugiau nei ideologija!

Rozencveigas sustojo ir pažvelgė draugui į veidą:

— Kameronai, mes galime tai aptarti, bet, jei tu į šį reikalą žiūri taip tiesmukiškai, leisk tau kai ką pasakyti. Jei Mesijas — asmuo, jei jis ateis tam, kad atneštų pasauliui taiką, teisingumą ir viltį, tai aš sutinku su tais, kurie tiki, kad jis jau čia yra.

— Tu tiki?

— Taip, o tu ką, ne?

— Tu tiki Mesiju?

— Kameronai, aš pasakiau „jei“. O tas „jei“ reikšmingas.

— Jei Mesijas realus ir jis ateina, tai kas tada? — prisispyręs klausė Bakas, kai jo draugas tuo metu bandė ištrūkti.

— Kameronai, argi tu nematai? Pats Karpatijus išpildo daugumą pranašysčių. Gal net ir visas, bet tai ne mano sritis. O dabar turiu vykti. Ar pasimatysime Babilone?

— Ne, aš juk tau sakiau...

Rozencveigas sustojo ir sugrįžo atgal.

— Kiek pamenu, tu jau lyg ir radai savo kelią, taigi neturėsi jokios naudos iš šio interviu.

— Buvau radęs, bet persigalvojau. O į Babiloną aš nevykstu. Jei sugebėsiu dirbti kokiame nors Karpatijaus įsigytame laikraštyje, tai įsivaizduoju, kad Naująjį Babiloną aplankysiu gana greitai.

— Ką dabar darysi? Grįši į Valstijas? Gal ten susitiksime?

— Nežinau. Ateitis parodys.

— Kameronai! Padovanok man šią istorinę dieną savo šypseną!

Bet Bakas negalėjo išspausti ir tos. Visą kelią iki „Karaliaus Dovydo“ viešbučio jis ėjo pėsčias, o ten klerkas paklausė, ar jam vis dar reikalinga informacija apie komercinius lėktuvų reisus į Bagdadą.

— Ne, ačiū, — atsakė jis.

— Puiku, sere. Štai jums palikta žinutė.

Paėmęs voką, ant kurio buvo užrašytas atgalinis daktaro Tsiono Ben Judo adresas, Bakas šuoliais nulėkė laiptais į savo kambarį ir ten atplėšė. Laiškelyje buvo rašoma: „Atleisk, kad praeitą vakarą tave palikau. Būtų buvę neįmanoma pasikalbėti. Gal suteiktum man garbę drauge papietaudamas ir pabūdamas kartu ICNN studijoje? Lauksiu tavo skambučio“.

Bakas pasižiūrėjo į laikrodį. Jau buvo per vėlu. Surinko telefono numerį vien tik tam, kad išgirstų, sargą pasakant, jog daktaras išvažiavo prieš dvidešimt minučių. Bakas trinktelėjo ranka per naktinį staliuką. Kokią progą jis praleido vien todėl, kad į viešbutį grįžo pėsčias, o ne su taksi! Gal išsikviesti taksi ir nuvykus į televizijos studiją ten susitikti su jau papietavusiu Tsionu? Bet argi rabinas norės kalbėtis prieš išeidamas į eterį?

Bakas pakėlė ragelį, ir atsiliepė viešbučio priimamasis.

— Gal galėtumėte iškviesti taksi?

— Būtinai, sere, bet jums ką tik paskambino. Ar dabar kalbėsitės?

— Taip ir nepaleiskite taksi, kol jums vėl nepaskambinsiu.

— Gerai, sere. Padėkite, ragelį ir tada aš galėsiu jus sujungti.

Tai buvo Tsionas.

— Daktare Ben Judai! Aš toks patenkintas, kad jūs paskambinote! Aš tik ką grįžau.

— Bakai, buvau pasirašant sutartį, — pasakė Tsionas su stipriu hebrajišku akcentu, — bet buvau pasislėpęs ir nepasiekiamas.

— Ar jūsų kvietimas papietauti vis dar galioja?

— Taip.

— Kur ir kada galėtume susitikti?

— Ką manai apie dabar ir tiesiai priešais tavo viešbutį?

— Aš čia ir esu.

„Dėkoju tau, Viešpatie, — atsikvėpė Bakas ir nubėgo laiptais žemyn. — Suteik galimybę pasakyti šiam žmogui, kad Tu esi Mesijas“.

Automobilyje rabinas pakratė Bako ranką savosiomis ir prisitraukė jį arčiau.

— Bakai, mes patyrėme stulbinantį dalyką. Jaučiuosi įpareigotas. Bet dabar nervinuosi dėl paskelbimo pasauliui to, ką atradau, todėl noriu per pietus šnektelėti. Ar galime?

Rabinas nurodė vairuotojui mažą kavinukę judriame Jeruzalės kvartale. Stambus, tamsus, su trimis apyrankėmis ant rankos, Tsionas tyliai hebrajiškai pasikalbėjo su padavėju, ir jie buvo palydėti prie staliuko, esančio tarp augalų ir prie pat lango. Kai padavė meniu, Ben Judas pažvelgė į laikrodį, pamojo, kad paimtų meniu, ir vėl prašneko gimtąja kalba. Bakas suprato: kad jis davė nurodymus dėl abiejų.

— Ar tau vis dar reikalingas žurnalisto ženklelis, kad galėtum atrodyti kaip reporteris iš kokio nors žurnalo?

Bakas greitai paslėpė ženklelį kišenėje.

— Jį nuėmei žymiai lengviau nei užsidėjai, ar ne?

Bakas nusijuokė.

Tsionui taip pat besijuokiant, padavėjas atnešė nesupjaustytą šiltos duonos kepalą, sviesto, apvalų sūrį, į majonezą panašaus padažo ir vazą su žaliais obuoliais bei šviežiais agurkais.

— Ar leisi man paruošti? — paklausė Ben Judas, rodydamas į padėklą.

— Prašau.

Rabinas supjaustė šiltą duoną dideliais gabalais, užtepė juos sviestu ir padažu, ant viršaus uždėjo gabalėlių supjaustyto sūrio ir agurko, tada šalia sumuštinio padėjo obuolio griežinėlių ir pastūmė padėklą Bakui.

Šis laukė, kol rabinas paruoš sau patiekalą.

— Prašau, manęs nelauk. Valgyk, kol duona dar neataušo.

Bakas nulenkė galvą ir vėl trumpai pasimeldė už Tsiono Ben Judo sielą. Pakėlęs akis, paėmė delikatesą.

— O tu esi maldos žmogus, — pastebėjo Tsionas, teberuošdamas savo patiekalą.

— Taip.

Bakas toliau patyliukais meldėsi galvodamas, gal dabar laikas pradėti tai, apie ką norėjo pasikalbėti. Kažin ar įmanoma per valandą padaryti įtaką šiam žmogui, prieš jam paskelbiant pasauliui apie savo mokslinio tyrinėjimo rezultatus? Bakas jautėsi kvailai. Rabinas nusišypsojo.

— Kas yra, Tsionai?

— Tiesiog atsiminiau paskutinį amerikietį, su kuriuo čia valgiau. Jis buvo valdžios apmokamoje iškyloje, norėjo pamatyti vietines įžymybes ir manęs paprašė, kad jį užimčiau. Tai buvo kažkoks religinis vadovas, o mes čia atvedame visus, pats supranti, kad parodytume turistams svetingumą.