Джерри Дженкинс - Negandų pajėgos

Putlius greičiausiai buvo pravardė to agento, kuris lydėjo Baką. Pravardė netiko jaunam, dailaus sudėjimo vyrukui.

— Putliau, išvesk iš čia Viljamsą taip, kad Karpatijaus žmonės jo nepamatytų.

Prezidentas susiveržė kaklaraištį ir užsisagstę švarką, tada buvo palydėtas į kitą kambarį susitikimui su Karpatijum. Putlius, Slaptosios tarnybos agentas, pridengė Baką, kol patalpa ištuštėjo. Tada šis nusigavo iki šventei parengtos aikštės, kur buvo pristatytas kaip vienas iš amerikiečių delegacijos.

Reifordo mandatas suteikė jam teisę sėdėti netoli priekio, tarp aukštus postus užimančių amerikiečių. Jis buvo vienas iš nedaugelio, kurie žinojo, kad liudytojai prie Raudų sienos buvo teisūs — tai velniško aljanso iškilmės. Žinojo, bet jautėsi bejėgis. Niekas negali pakeisti istorijos tėkmės.

Briusas Barnsas tiek daug apie tai jam buvo kalbėjęs.

Reifordas jau ilgėjosi Briuso. Jam pradėjo patikti vakariniai susirinkimai ir tas įžvalgumas, kurį per juos pradėjo įgyti pats. Ir tikrai Briuso intuicija neapvylė. Šventoji žemė — tai tokia vieta, kur kaip tik dabar ir reikia būti. Briusas to norėtų, jei iš čia pakils pirmieji 144 000 atsivertusiųjų.

Pagal tai, ką Briusas papasakojo Reifordui, Chlojei ir Bakui iš Šventojo Rašto, atsivertėlių bus kiekvienoje pasaulio dalyje ir jie „nupjaus neįtikėtiną derlių“ — galbūt milijardą sielų. 144 000 atsivertusiųjų bus žydai, po 12 000 iš kiekvienos giminės, dalis tų, kurie ilgus amžius buvo išsklaidyti po įvairias tautas ir dabar vėl susirinks iš viso pasaulio. Sunku įsivaizduoti, galvojo Reifordas, gimtąja kalba ir savo žemėje tarnaujančius žydus, atvedančius milijonus tautiečių pas Jėzų — Mesiją.

Nepaisant su kiekviena diena artėjančių sielvarto ir žudynių, bus ir daug pergalių, kurių Reifordas labai laukė. Tik viena nekėlė jam susižavėjimo: „Negandų pajėgų“ suskilimas ir išsisklaidymas. Kas galėjo pasakyti, kur apsistos Bakas, jei Karpatijus iš tiesų supirko visą žiniasklaidą? Jei santykiai tarp Chlojės ir Bako ir toliau stiprės, jie gali nueiti labai toli.

Reifordas pasisuko kėdėje ir apžvelgė minią. Šimtai žmonių užsiiminėjo vietas. Apsauginių, pasirengusių viskam, tiršta nors šaukštu kabink. Minutinei rodyklei peržengus dvyliktą, Reifordas išvydo įsižiebiant raudonas kamerų ugneles. Muzika stiprėjo, naujienų reporteriai pradėjo negarsiai kalbėti į mikrofonus, o minia nutilo. Reifordas sėdėjo tiesiai, pasitempęs, kepurę pasidėjęs ant kelių, o mintys sukosi apie Chloję — ar pamatys jį per televizorių sėdėdama namuose, Čikagos priemiestyje. Ten dabar buvo naktis, be to, Bako ji žvalgysis labiau nei jo. Kameronas buvo lengvai pastebimas. Stovėjo ant pakylos, už vieno iš signatarų — Chaimo Rozencveigo — nugaros.

Saikingų plojimų šurmulyje buvo pristatinėjami garbingiausi pasaulio žmonės — prityrę Kneseto nariai, Izraelio lyderiai, ambasadoriai iš viso pasaulio, politiniai veikėjai ir buvę prezidentai.

Paskui pristatinėjo tuos, kurie stovėjo už aukštuomenės nugarų. Bakas buvo pristatytas kaip „ponas Kameronas Viljamsas „Bakas“, buvęs vyresnysis redakcijos darbuotojas ir dabartinis „Global Weekly“ Vidurio vakarų raštinės korespondentas iš JAV“. Reifordas nusišypsojo išvydęs šiltą Bako atsaką. Tikriausiai kiekvienas stebėjosi, kas jis toks buvo ir kodėl yra tarp įtakingiausių žmonių.

Garsiausi aplodismentai pasigirdo pabaigoje, pristatant likusius penkis žmones: vyriausiąjį Izraelio rabiną, botaniką, Nobelio premijos laureatą Chaimą Rozencveigą, Izraelio ministrą pirmininką, Jungtinių Valstijų prezidentą ir generalinį Pasaulio Bendrijos sekretorių.

Pranešus apie Karpatijų ir jam įeinant su įprastu droviu pasitikėjimu, visa auditorija jau stovėjo. Reifordas pakilo nenoriai, plodamas visai be garso, o kepurę laikė pasikišęs po pažasčia. Jam buvo sunku susitaikyti su mintimi, kad atrodė plojantis Kristaus priešui.

Chaimas Rozencveigas švytėdamas atsisuko į Baką, o šis jam nusišypsojo. Kameronas vylėsi, kad jam pavyks ištraukti savo draugą iš šios nelaimės, bet dabar laikas nebuvo tam tinkamas. Viskas, ką galėjo, tai leisti Chaimui džiaugtis akimirka, nors iš tiesų visai nereikėjo džiūgauti.

— Kameronai, tai didinga diena, — sušnibždėjo Rozencveigas, siekdamas Bako rankos savąja.

Jis tėviškai paplekšnojo Kameronui per ranką, tarsi šis būtų jam sūnus.

Akimirką Bakas beveik norėjo, kad Dievas jo negalėtų matyti. Nepaliaujamai švysčiojo blykstės, būsimoms kartoms įamžindamos įtakingiausių pasaulio žmonių parašus, patvirtinančius šią istorinę sutartį. O Bakas visame tame žmonių rate buvo vienintelis, kuris žinojo, kas iš tiesų yra Karpatijus ir kad ši sutartis tiesiog stumte įstumia žmoniją į Suspaudimų laikotarpį.

Staiga Kameronas atsiminė šoninėje švarko kišenėje turįs metalinį „Global Weekly“ ženklelį. Jį betraukiant, kad pritvirtintų ant krūtinės, segtukas tvirtai įsikirto į šoninės kišenės antsiuvą. Dar truputėlį kilstelėjus, švarko skvernas pakilo aukščiau juosmens ir subolavo marškiniai. Tuomet, kai Bakas pasitaisė švarką ir abiem rankom ėmėsi ženklelio, kad pagaliau jį išluptų, buvo panašus į akrobatą ir nufotografuotas tuziną kartų.

Kai plojimai aprimo ir minia vėl susėdo, laikydamas rankoje mikrofoną atsistojo Karpatijus.

— Tai istorinė diena, — su šypsena pradėjo jis. — Visi mūsų nepaprasto laikotarpio įvykiai yra ne kas kita kaip rezultatas herakliškų pastangų sutelkti reikalingas išgales šiam renginiui suruošti. Esame dėkingi daugeliui asmenybių, o visų pirma mylimam draugui, mokytojui, man beveik kaip tėvui, nepakartojamam daktarui Rozencveigui iš Izraelio!

Minia entuziastingai atsakė, ir Chaimas, šypsodamasis kaip mažas berniukas, nedrąsiai atsistojo ir pamojavo. Bakas norėjo patapšnoti jam per nugarą, pasveikinti tiek visko pasiekus, bet širdyje gailėjosi savo draugo. Rozencveigu buvo pasinaudota. Jis buvo tik mažas velniško sumanymo, dabar beįsisukančio, kad pasikėsintų į Izraelio saugumą, sraigtelis.

Karpatijus giedojo ditirambus vyriausiajam rabinui, Izraelio ministrui pirmininkui, o galiausiai ir „garbingajam Džeraldui Fichagui, JAV prezidentui, didžiausiam draugui, kokį tik kada nors turėjo Izraelis“.

Dar griausmingesni aplodismentai. Fichagas per sprindį pakilo nuo kėdės, taip atsakydamas į pasveikinimą, ir kai jau ketino klestelėti atgal, pats Karpatijus, pasikišęs mikrofoną po pažastim ir pasitraukęs į šalį, toliau garsiai plojo.

Fichagas atrodė sutrikęs, netgi susierzinęs ir žiūrėjo į Karpatijų, tarsi nežinotų, ką dabar daryti. Nikolajus švytėjo, lyg būtų susijaudinęs dėl savo bičiulio prezidento. Gūžtelėjęs pečiais, Karpatijus perdavė mikrofoną Fichagui. Iš pradžių prezidentas nereagavo, po to, atrodo, gestais parodė, kad neimsiąs. Galiausiai, lydimas nežmoniško minios rėkimo, paėmė.

Bakas buvo pritrenktas, kaip puikiai Karpatijus mokėjo valdyti minią. Atrodė, tarsi jis būtų dirigavęs. Bet ką dabar daryti Fichagui? Be abejo, vienintelė priimtina reakcija būtų padėkoti žmonėms ir apiberti komplimentais senus draugus izraelitus. Ir nepaisant kylančios nuojautos dėl velniškų Nikolajaus Karpatijaus užmojų, Fichagas buvo priverstas pripažinti svarbų jo vaidmenį taikos procesui. Fichago kėdė garsiai sugirgždėjo jam stojantis, susvyravo nerangiai pastumtas šalia stovėjęs valstybės sekretorius. Teko palaukti, kol minia nusiramins, o tai, atrodė, tęsis visą amžinybę. Karpatijus suskubo prie Fichago ir iškėlė jo ranką į viršų, kaip teisėjas nugalėjusiam boksininkui. Tai dar labiau įaudrino izraelitų minią.