Джерри Дженкинс - Negandų pajėgos

Pagaliau Karpatijus atsitraukė, prezidentas Fichagas liko pakylos centre, įpareigotas ištarti keletą žodžių. Kai tik Fichagas pradėjo kalbėti, Bakas žinojo, kad Karpatijus ims veikti. Ir nors Kameronas nesitikėjo tapti žmogžudystės liudytoju, kaip kad įvyko Niujorke, kiekviena kūno ląstele jautė, kad Nikolajus rezga kažką labai blogo. Nes Džeraldas Fichagas, kalbantis šiai entuziastingai miniai, buvo ne kas kitas kaip žlugęs prezidentas, kurį Bakas buvo sutikęs vos prieš kelias minutes.

Klausydamas Fichago kalbos Bakas pajuto, kaip nuo silpnumo pradėjo linkti keliai ir nugara ėmė srūti prakaitas. Jis pasviro į priekį ir įsikibo Rozencveigo kėdės atlošo, sunkiai valdydamasis, kad nedrebėtų. Bakas aiškiai pajuto paties blogio buvimą ir nuo to jį apėmė šleikštulys.

— Mažiausia, ką tokiu momentu norėtųsi padaryti, — pradėjo kalbą prezidentas Fichagas, — tai atitraukti dėmesį nuo šio būsimo įvykio. Tačiau, priimdamas iš jūsų taip maloniai man suteiktą privilegiją ir pritardamas didžiam mūsų taikliai pavadintos Pasaulio Bendrijos vadui, norėčiau išsakyti keletą trumpų pastabų. Pirmiausia noriu pareikšti laikąs privilegija matyti tai, kiek daug Nikolajus Karpatijus padarė per kelias, greitai prabėgusias, paskutines savaites. Esu įsitikinęs, visi sutiksite, kad jo dėka pasaulis tapo atviresnis meilei ir taikai.

Karpatijus pabandė perimti mikrofoną, bet prezidentas Fichagas pasipriešino:

— Jei nesupratote, tai ši scena dabar priklauso man! — Tai sukėlė juoko protrūkį. — Kaip esu minėjęs anksčiau, pakartosiu ir dabar: generalinio sekretoriaus mintis dėl visuotinio nusiginklavimo yra tikrai geniali. Palaikau ją nepasilikdamas jokių rezervų ir su pasididžiavimu grįšiu kelią greitam 90% mūsų ginkluotės sunaikinimui, o likusių 10% perdavimui Pasaulio Bendrijai, pono Karpatijaus žinion.

Bakui svaigo galva ir reikėjo pastangų išlaikyti pusiausvyrai.

— Kaip akivaizdžią mano ir mano šalies palaikymo išraišką taip pat dovanojame naujutėlaitį „Oro pajėgų Nr. 1“ lėktuvą. Apmokėjome jo perdažymą, pervardijimą, — tai jūs galite pamatyti tarptautiniame Ben Huriono oro uoste. Dabar perduodu mikrofoną likimo žmogui, vadui, kurio dabartinis titulas neatitinka jo daromos įtakos, savo asmeniniam draugui ir tėvynainiui, Nikolajui Karpatijui!

Atrodė, kad Nikolajus labai nenoriai paima mikrofoną ir yra sutrikęs dėl tokio didelio dėmesio. Visa jo išvaizda bylojo, jog yra apstulbęs, tarsi nepajėgiantis suprasti, ką daryti su tokiu užsispyrusiu prezidentu, kuris nesuprato, kada reikia baigti.

Plojimams nutilus, nutaisęs kuo nuolankiausią balsą Karpatijus pasakė:

— Aš atsiprašau už energijos pertekusį savo draugą, kuris buvo per daug malonus bei dosnus, ir Pasaulio Bendrija jaučiasi jam amžinai skolinga.

Reifordas įdėmiai stebėjo Baką. Atrodė jis nekaip, tarsi vos laikytųsi ant kojų. Reifordas galvojo, ar tai karštis, ar tiesiog šleikštulį keliančios viešos abipusio liaupsinimo kalbos vertė Baką „pažaliuoti iki žiaunų“.

Visos tos kalbos apie ginklų sunaikinimą ir nusiginklavimą Izraelio vadovus, žinoma, išskyrus Rozencveigą, vertė jaustis nepatogiai. Ištisus dešimtmečius stipri kariuomenė buvo jų geriausias ginties laidas, ir be sutarties su Pasaulio Bendrija vargu ar jie sutiktų su nusiginklavimo planu.

Likusi ceremonijos dalis buvo tarsi atoslūgis po audringos ir, Reifordo manymu, trikdančios prezidento kalbos. Po kiekvieno susitikimo su Karpatijum Fichagas atrodė vis labiau susižavėjęs. Jo požiūris tik atspindėjo daugumos pasaulio gyventojų nuomonę. Jei nestudijuoji Biblijos pranašysčių ir nemoki skaityti tarp eilučių, galėjai lengvai patikėti, kad šiuo lemtingu pasaulio istorijos laikotarpiu Nikolajus Karpatijus buvo tikra Dievo dovana.

Kitiems lyderiams malant liežuviais ir sakant nereikšmingas kalbas apie šio dokumento pasirašymo svarbą bei istoriškumą, Bakas pagaliau atgavo pusiausvyrą. Kol televizijos, filmavimo ir vaizdo kameros buvo nukreiptos į signatarus, atnešė dekoratyvinius parkerius. Jie keliavo iš rankų į rankas, tiko pozavimui, kol pagaliau buvo panaudoti praktiškai. Spaudžiant rankas, glėbesčiuojantis ir bučiuojantis į abu žandus, iškilmingai buvo pasirašyta sutartis.

Ir visi šios sutarties signatarai, visi, išskyrus vieną, nekreipė dėmesio į būsimus jos padarinius, nė nenutuokdami, kad buvo velniško aljanso dalimi.

Sandora sudaryta. Dievo išrinkti žmonės, kurie ketino atstatyti šventyklą ir atnaujinti nuolatinius gyvulių atnašavimus, kol ateis jų laukiamas Mesijas, pasirašė sutartį su velniu.

Tik du ant pakylos esantys žmonės žinojo, kad šis paktas ženklino paskutinių laikų pradžią. Vienas — maniakiškai optimistiškas; kitas gi drebėjo galvodamas apie tai, kas laukia ateityje.

Prie garsiosios Sienos du liudytojai atskleidė tiesą. Iš visų jėgų šaukdami, garsui sklindant iki pat Šventyklos kalno ir dar toliau, jie skelbė naujienas: „Štai prasideda paskutinė siaubinga Viešpaties savaitė!“

Septynerių metų „savaitė“ prasidėjo.

Suspaudimų laikotarpis.

Septyniolika

Reifordas Stylas sėdėjo Ben Huriono oro uosto telefono būdelėje. Jis buvo ankstyvas, visa valanda pralenkęs Karpatijaus delegaciją. Reifordo personalas ruošė „Pasaulio Bendrijos Nr. 1“ lėktuvą skrydžiui, o jis laukė, kol tarptautinis operatorius sujungs su Chloje.

— Mačiau tave, tėti! — juokėsi ji. — Jie stengėsi kiekvienam kadre parašyti vardus. Tavo jie parašė beveik teisingai. Buvo parašyta, kad esi Raimondas Stylas, be to, trūko paskutinės raidės ir dar kad esi lėktuvo „Oro pajėgų Nr. 1“ pilotas.

Reifordas nusišypsojo, sušildytas dukters balso skambesio.

— Beveik pataikė. Ir dar stebisi, kodėl niekas nepasitiki žiniasklaida.

— Jie nežinojo, ką daryti su Baku, — pasakė Chlojė. — Pirmus kartus, kai jį parodė, nieko nerašė ekrane. Tada kažkas turbūt išgirdo, kaip jį pristatė, ir apačioje parašė „Diukas Vilsonas, buvęs žurnalistas iš „Newsweek“.

— Tai bent, — nusistebėjo Reifordas.

— Bakas ištisai šneka apie tą rabiną, kuris po poros valandų kalbės per tarptautinį CNN kanalą. Ar turėsi galimybę pasižiūrėti?

— Galėsime tai padaryti lėktuve.

— Ar pagausite bangą taip toli ir aukštai?

— Chlo, tau reiktų pamatyti lėktuvo techninį lygį. Imlumas bus geresnis nei per kabelinę pas mus namuose. Na, bent jau ne prastesnis.

Bakas jautė jį apimantį liūdesį. Po ceremonijos Chaimas Rozencveigas bent tris kartus pagavo jį į glėbį džiūgaudamas, kad tai viena iš laimingiausių dienų jo gyvenime. Chaimas tiesiog maldavo Baką, kad skristų kartu į Bagdadą.

— Šiaip ar taip, po mėnesio dirbsi Nikolajui, — pasakė Chaimas. — Niekas tame neįžvelgs interesų susikirtimo.

— Taip, ypač tada, kai po mėnesio jis turės bet kurį laikraštį, kuriame aš galiu dirbti.

— Nebūk surūgęs tokią išskirtinę dieną, — tarė Chaimas. — Eikš. Žavėkis. Mėgaukis. Mačiau planus. Naujasis Babilonas bus didingas.

Bakas tiesiog norėjo raudoti dėl savo draugo. Kada visa tai užgrius ir prislėgs Chaimą visu svoriu? Galbūt jis mirs taip ir nesupratęs, kad buvo apgautas ir juo pasinaudojo? Gal taip ir būtų geriausia. Bet Bakas jaudinosi ir dėl Chaimo sielos.

— Ar šiandien žiūrėsi tiesioginę televizijos transliaciją su daktaru Ben Judu?

— Žinoma! Neįmanoma to praleisti! Jis mano draugas nuo Hebrajų universiteto laikų. Kiek suprantu, televizorius bus tame lėktuve, kuriuo skrisime į Bagdadą. Dar viena priežastis, dėl kurios turėtum vykti.