Джули Кагава: Geležies karalius

Jeigu tik turėčiau automobilį. Kai kuriems mano pažįstamiems tėvai padovanojo mašiną šešioliktojo gimtadienio proga. O man pasiseks, jeigu gausiu tortą. Dauguma bendraklasių jau turi vairuotojo pažymėjimą ir gali patys važinėti į klubus, vakarėlius ir kur tik užsimano. Aš visada lieku nuošalyje, vargšė provincijos mergaitė, kurios niekas nenori niekur kviesti.

Išskyrus Robį,  – pasitaisiau mintyse gūžtelėjusi pečiais. – Bent jau Robis prisimins. Įdomu, ką tokio pakvaišusio jis suplanavo mano gimtadieniui. Beveik neabejojau, kad tai bus kas nors beprotiška. Pernai jis padėjo man slapčia išsprūsti iš namų į vidurnakčio iškylą miške. Keista: aš prisiminiau slėnį ir nedidelę kūdrą su virš jos skraidančiais jonvabaliais, ir nors paskui naršiau mišką aplink savo namus nesuskaičiuojamą daugybę kartų, daugiau neaptikau tos vietos.

Krūmuose už manęs kažkas sušlamėjo. Oposumas, elnias ar netgi lapė ieško, kur pasislėpti nuo lietaus. Laukiniai gyvūnai čia įžūliai drąsūs ir beveik visai nebijo žmogaus. Jeigu ne Bo, mamos daržas tuojau pat virstų kiškių ir elnių bufetu, o vietinių meškėnų šeimynėlė pati pasiimtų, ko jai reikia, iš virtuvės spintelių.

Miške trakštelėjo šakelė, šįkart arčiau. Aš nejaukiai sujudėjau, pasiryžusi neatsisukti dėl kvailos voverės ar meškėno. Nesu kokia nors Endžė „pripūsk papus“, tobuloji panelė, šokėjų komandos kapitonė, kuri pultų į isteriją pamačiusi smiltpelę narve ar taškelį purvo ant „Hollister“ džinsų. Aš kraunu šieną, mušu žiurkes ir varinėju kiaules purve iki kelių. Laukiniai gyvūnai manęs negąsdina.

Vis dėlto spoksojau į kelią tikėdamasi, kad iš už kampo pasirodys autobusas. Galbūt kaltas lietus ir mano pačios pakvaišusi vaizduotė, tačiau miškas atrodė kaip „Bleiro raganos projekte“.

Čia nėra vilkų ar serijinių žudikų,  – pasakiau sau. – Nebūk paranojikė.

Staiga miškas visai nutilo. Atsirėmiau į medį ir sudrebėjau, bandydama valios jėga priversti autobusą pasirodyti. Nugara perbėgo šaltukas. Aš buvau ne viena. Atsargiai, nuleidusi galvą žvilgčiojau pro lapus. Didžiulis juodas paukštis nutūpė ant šakos, pašiaušė plunksnas prieš lietų ir tupėjo nejudėdamas kaip statula. Man bežiūrint į jį, paukštis pasuko galvą ir pagavo mano žvilgsnį žaliomis, tarytum stiklinėmis akimis.

O tada kažkas sugriebė mane iš už medžio.

Aš suklykiau ir atšokau, širdis pašėlusiai daužėsi. Apsisukusi puoliau bėgti, galvą užplūdo mintys apie žudikus, prievartautojus ir Odaveidį iš „Kruvinųjų skerdynių Teksase“.

Kažkas už manęs pratrūko juoktis.

Robis Gudfelas, mano artimiausias kaimynas – jis gyveno už trijų kilometrų – įsitvėręs medžio kamieno duso iš juoko. Aukštas ir liesas, vilkėjo apiplyšusius džinsus ir marškinėlius, jis liovėsi juoktis, pasižiūrėjo į mano išbalusį veidą ir vėl pratrūko. Nepaklusnūs raudoni plaukai buvo prilipę prie kaktos, o drabužiai prie odos, pabrėždami liekną kaulėtą kūną ir sudarydami įspūdį, kad jo galūnės neproporcingos. Tai, jog jis buvo kiaurai permirkęs, aplipęs šakelėmis, lapais ir purvu, jo visai nejaudino. Jam rūpėjo tik keletas dalykų.

– Po galais, Robi! – pratrūkau aš trypdama kojomis ir mėgindama jam įspirti. Jis išsisuko ir nusvirduliavo ant kelio, visas net raudonas iš juoko. – Visai nejuokinga, tu idiote! Aš vos negavau širdies smūgio.

– A-atleisk, princese, – sužiopčiojo Robis, susiėmęs už širdies ir bandydamas įkvėpti oro. – Tai buvo tiesiog pernelyg tobula. – Jis sukikeno dar kartą ir išsitiesė, vis dar susiėmęs už šonkaulių. – Žmogau, tai buvo įspūdinga. Tu tikriausiai pašokai kokį metrą. Turbūt pamanei, kad aš Odaveidis ar kažkas panašaus?

– Visai ne, kvaily. – Nusisukau bandydama paslėpti iš gėdos degantį veidą. – Aš tau liepiau nustoti mane taip vadinti. Man jau seniausiai nebe dešimt metų.

– Aišku, princese.

Užverčiau akis.

– Ar tau kas nors sakė, kad elgiesi kaip keturmetis.

– O, žiūrėkit, kas prašneko. – Jis smagiai nusijuokė. – Kuris iš mūsų, pasižiūrėjęs „Kruvinąsias skerdynes Teksase“, visą naktį negalėjo užmigti ir sėdėjo užsidegęs šviesą. Mėginau tave perspėti. – Jis nutaisė groteskišką veidą ir ištiesęs rankas žengė prie manęs. – Oooo, saugokis, aš Odaveidis.

Piktai susiraukiau ir koja tėškiau vandenį į jį. Jis juokdamasis tėškė atgal. Kai po kelių minučių pasirodė autobusas, mes buvome aplipę purvu, nuo mūsų lašėjo vanduo ir autobuso vairuotojas liepė sėstis gale.

– Ką tu veiki šiandien po pamokų? – paklausė Robis, kai mes sukritome ant užpakalinės sėdynės. Aplinkui mus moksleiviai šnekėjosi, juokavo, juokėsi ir apkritai nekreipė į mus jokio dėmesio. – Gal nori išgerti kavos? Arba galėtume pabandyti įsmukti į kino teatrą ir pasižiūrėti filmą.

– Ne šiandien, Robi, – atsakiau mėgindama išsigręžti marškinėlius. Dabar, kai viskas jau buvo pasibaigę, nuoširdžiai gailėjausi dėl mūsų purvo karo. Prieš Skotą atrodysiu kaip Padaras iš Juodosios lagūnos. – Šįkart tau teks prasmukti vienam. Po pamokų aš kai kam padėsiu mokytis.

Robis prisimerkė.

– Padėsi mokytis? Kam?

Mano pilve suplazdėjo drugeliai ir aš užgniaužiau šypseną.

– Skotui Voldronui.

– Kam? – Robio veidą iškreipė pasišlykštėjimo grimasa. – Tam kiaušingalviui? Ar tu mokysi jį skaityti?

Aš piktai dėbtelėjau į jį.

– Tai, kad jis mokyklos futbolo komandos kapitonas, dar nereiškia, jog yra bukas. O gal tu pavydi?

– Aišku, kad bukas, – nusišaipė Robis. – Aš visada norėjau IQ kaip akmens. Nors ne, palauk. Tai būtų įžeidimas akmeniui. – Jis purkštelėjo. – Negaliu patikėti, kad eini pas tą kiaušingalvį. Tu gali daug daugiau, princese.

– Nevadink manęs taip! – Nusisukau slėpdama kaistantį veidą. – Aš viso labo padėsiu jam mokytis. Jis manęs nekviečia į šokių vakarą. O Dieve.

– Aišku. – Robis neatrodė įtikintas. – Jis nepakvies, be tu to tikiesi. Juk varvini seilę dėl jo kaip ir visos kitos tuščiagalvės palaikymo komandos šokėjos.

– Na ir kas? – Staigiai atsisukau į jį. – Tai ne tavo reikalas, Robi. Apskritai, kas tau darbo?

Jis pritilo, kažką sumurmėjo panosėje. Aš atsukau jam nugarą ir įsispoksojau pro langą. Man nerūpėjo, ką sako Robis. Šią popietę, ištisą valandą, Skotas Voldronas bus tik mano, ir niekas tam nesutrukdys.

PAMOKOS TEMPTE TEMPĖSI. MOKYTOJAI kalbėjo niekus, o laikas, atrodo, pradėjo tekėti atgal. Popietė slinko kaip apsvaigusi. Kol pagaliau, pagaliau paskutinis skambutis išvadavo mane iš nesibaigiančios „X lygu Y“ problemų kankynės.

Šiandien yra ta diena,  – pasakiau sau, manevruodama perpildytais koridoriais ir stengdamasi išsilaikyti toje knibždėlynėje. Šlapi sportiniai bateliai cypavo į plyteles, ore tvyrojo tirštas prakaito, dūmų ir kūno kvapas. Mane vėl apėmė nerimas. Tu tai gali. Tiesiog nueik ir užbaik tai.

Išsisukinėdama nuo moksleivių aš prasiskyniau kelią per vestibiulį ir žvilgtelėjau į kompiuterių klasę.

Jis buvo ten, sėdėjo suole, susikėlęs kojas ant kėdės. Skotas Voldronas, futbolo komandos kapitonas. Gražuolis Skotas. Skotas mokyklos karalius. Jis vilkėjo prasegtą raudonos ir baltos mokyklos spalvų striukę, išryškinančią jo plačią krūtinę, o šviesius plaukus buvo sušukavęs ant apykaklės.

Mano širdis suspurdėjo. Visa valanda viename kambaryje su Skotu Voldronu, ir niekas negalės mums sutrukdyti. Paprastai aš net negalėdavau prasibrauti iki Skoto: jis būdavo apsuptas arba Endžės ir jos šokėjų, arba futbolo komandos bičiulių. Nors kompiuterių klasėje be mūsų bus ir daugiau mokinių, bet visi jie akiniuočiai ir moksliukai – tokių Skotas Voldronas nepastebi. Sportininkai ir palaikymo komandos šokėjos bet kokia kaina stengiasi išvengti šios vietos. Aš giliai įkvėpiau ir žengiau į klasę.Jis neatsisuko, kai priėjau jam iš už nugaros. Sėdėjo išsidrėbęs ant kėdės, susikėlęs kojas ir atlošęs galvą, įsivaizduodamas, kad kažkam meta kamuolį. Aš atsikrenkščiau. Jokios reakcijos. Atsikrenkščiau dar kartą, šįkart garsiau. Vis tiek nieko.