Arkadijus Strugackis - Vidurdienis, XXII amzius

— Klausau, — sutrikęs atsiliepė kapitonas Kelogas. — Išeiti i ketvirtą i a zoną ir laukti.

Dispečeris susigriebęs užsičiaupė. Buvo girdėti, kaip selektoriuje moteriškas balsas kažką įtikinėjo: „Paaiškinkit jam, kokios aplinkybės… Paaiškinkit jam… Paskui žalia lemputė selektoriaus pulte užgeso, ir viskas nutilo.

Vaizdas ekrane nublanko. Vėl pasirodė koordinačių tinklelis, ir ekrano gilumoje vėl ėmė slinkti ryškus blykčiojantis taškas.

Pasigirdo Turneno balsas:

— Avarinis budėtojas dispečeriui. Galiu pranešti, kad robotai jau startavo.

Tą pat sekundę dešiniame apatiniame ekrano kampe pasirodė dar du šviesūs taškai. Dispečeris nervingai pasitrynė delnus.

— Ačiū, Tumėnai, — sumurmėjo jis. — Ačiū, brangusis…

Du šviesūs taškai — avariniai robotai — slinko ekranu.

Atstumas tarp jų ir branduolinio laivo tolydžio mažėjo.

Dispečeris žiūrėjo, kaip tarp ryškių linijų slenka blikčiojantis taškas, ir galvojo, kad šis nusenėlis ko gero dar įlėks į antrąją zoną, kur tankiai išdėstyti kosminiai angarai ir degalų stotys; kad vienoje iš tų stočių dirba jo duktė; kad kosmiės observatorijos Pagrindinio reflektoriaus veidrodis sudaužytas; kad šis laivas slenka lyg aklas ir negirdi arba nesupranta signalų; kad kas sekundę jis gali sudužti, įsirėžęs į vieną iš gausių sunkių konstrukcijų arba patekęs į D-kosmolaivių starto zoną. Jis galvojo, kad sulaikyti aklai ir beprasmiškai skrendantį laivą bus labai sunku, nes jis keistai ir netvarkingai kaitalioja greitį ir todėl robotai gali jį pramušti, nors robotus tikriausiai valdo pats Tumėnas…

— Deltos stotis, — tarė padėjėjas. — Maksimaliai padidinu.

Juodame ekrane vėl pasirodė nerangaus milžino vaizdas. Plazmos žybsniai po kupolu pasidarė nelygūs, neritmiški, ir atrodė, kad ši baisenybė mėšlungiškai krato juodas storas kojas. Salimais atsirado blankūs avarinių robotų siluetai. Robotai artėjo atsargiai, atšokdami po kiekvieno branduolinės raketos trūktelėjimo.

Dispečeris ir padėjėjas žiurėjo išpūtę akis. Dispečeris, ištempęs kaklą, švokštė: „Na, Tumėnai… Na… Na, balandėli… Na…

Robotai plušėjo sparčiai ir tiksliai. Iš dviejų pusių jie ištiesė į branduolinę raketą titaniškus čiuptuvus ir įsikibo į išsiskėtusius stulpus kolonas. Vienas čiuptuvas nepataikė, pakliuvo po kupolu ir nuo plazmos smūgio virto dulkėmis. („Ai!“ — sušnibždėjo padėjėjas.) Iš viršaus atlėkė trečias robotas ir magnetiniais čiulptuvais įsisiurbė į kupolą. Branduolinė raketa pradėjo lėtai leistis. Blikčiojanti pašvaistė po jos kupolu užgeso.

— Tfu… — sumurmėjo dispečeris ir rankove nusišluostė veidą.

Padėjėjas nervingai nusijuokė:

— Kaip kalmarai banginį, — tarė jis. — Ir kur dabar jį varo?

Dispečeris per mikrofoną paklausė:

— Tumėnai, kur tu jį varai?

— Varau į mūsų raketodromą, — neskubėdamas atsakė Tumėnas. Jis buvo trupučiuką uždusęs.

Dispečerio vaizduotėje staiga Šmėstelėjo ekrano apšviestas apvalus, suprakaitavęs jo veidas.

— Ačiū, Tumėnai, — švelniai tarė jis, atsigręždamas į padėjėją. — Atšauk aliarmą. Pataisyk grafiką, ir tegu atnaujina darbą.

— O tu? — gailiai paklausė padėjėjas.

— Aš lekiu ten.

Padėjėjas taip pat norėjo ten, bet jis tepasakė viena:

— Įdomu, ar iš Kosmogacijos muziejaus niekas nedingo?

Reikalai susiklostė neblogai, ir jis buvo gana gerai nusiteikęs.

— Na, ir budėjimas, — tarė jis. — Dar ir dabar dreba pakinkliai.

Dispečeris paspaudė klavišus, ir ekrane atsivėrė kalvota lyguma. Padange vėjas ginė baltus išdrikusius debesis, kėlė Vilneles ant tamsių klanų tarp kupstų, apaugusių skurdžia augmenija. Mažame ežeriuke pliuškenosi antys. „Cia seniai besileido žvaigždėlaiviai“, — pamanė padėjėjas.

— Vis dėlto norėčiau žinoti, kas ten, — pro sukąstus dantis sušvokštė dispečeris.

— Greitai sužinosi, — pavydžiai atsakė padėjėjas.

Antys netikėtai pakilo. Retas jų pulkelis ėmė skristi šalin, iš visų jėgų plasnodamas sparnais. Debesys pradėjo suktis, iš lygumos centro pakilo vandens ir garo sūkurys. Išnyko kalvos, išnyko ežeras, tiršto rūko debesyse ėmė skrieti su šaknimis išrauti skurdūs krūmokšniai. Kylančioje migloje šmėstelėjo kažkoks didelis ir tamsus daiktas, kažkas blykstelėjo it raudona žara, ir buvo matyti, kaip priekiniame plane sudrebėjo kalva, išsipūtė ir lėtai nuvirto, nelyginant velėna nuo didžiulio plūgo norago.

— Ai-ai-ai! — suaimanavo padėjėjas, neatitraukdamas akių nuo ekrano. Bet jis nieko daugiau nebematė, kaip tik greitai plaukiančius baltus ir pilkus garo debesis.

Kai malūnsparnis nusileido už šimto metrų nuo milžiniškos duobės, garas jau buvo išsisklaidęs. Duobės centre ant šono gulėjo branduolinis laivas, jo reaktoriaus storų tumbų rinkės kvailai ir beviltiškai riogsojo ore. Salia laivo kėksojo sulamdyti juodi avariniai robotai, iki pusės įklimpę į karštą skystą purvą. Vienas iš jų pamažu traukė į šarvus. savo mechanines letenas.

Viršum duobės virpėjo karštas oras.

— Negerai, — kažkas sumurmėjo, kol jie lipo iš malūnsparnio.

Viršum galvos švelniai suūžė propeleriai — Ore praskriejo ir netoli nutūpė dar keli malūnsparniai.

— Eime, — pakvietė dispečeris, ir visi patraukė įkandin jo.

Jie nusileido į duobę. Kojos iki kulkšnių klimpo į karštą pliurzą. Jie ne išsyk išvydo žmogų, o kai išvydo, tuojau sustojo.

Jis gulėjo kniūpsčias, atmetęs į šonus rankas, įsikniaubęs į šlapią žemę, prigludęs prie jos visu kūnu ir drebėdamas, lyg jį būtų krėtęs stiprus šaltis. Jis vilkėjo keistu kostiumu, sulamdytu, tarytum iš gerkles ištrauktu, neįprasto kirpimo ir spalvos, žmogus buvo rudaplaukis, ryškiai rudaplaukis. Jis negirdėjo žingsnių. O kai žmonės prie jo pribėgo, pakėlė galvą, ir visi išvydo balsvai mėlyną ir purviną jo veidą, kurį per lūpas kirto neužgijęs randas. Rodėsi, kad žmogus verkia: mėlynos įkritusios jo akys blizgėjo, jose spindėjo beprotiškas džiaugsmas ir kančia. Gelbėtojai paėmė jį už parankių, pakėlė, tuomet jis prabilo:

— Daktaro, — dusliai ir neaiškiai ištarė jis. Kalbėti jam trukdė lūpas kertantis randas.

Iš pradžių niekas nesuprato, niekas nesumetė, kokio daktaro jam reikia, tik po kelių sekundžių visi suvokė, kad jis prašo gydytojo.

— Daktaro, greičiau. Seriožai Kondratjevui labai blogai…

Išplėstomis akimis jis apžvelgė visų veidus ir staiga nusišypsojo:

— Sveiki, proproanūkiai…

Užsitraukęs randas nuo šypsenos atsivėrė, ir ant lūpų pakibo tiršti raudoni kraujo lašai. Visi pagalvojo, kad šis žmogus labai seniai bėra šypsojęsis. Į duobę skubiai leidosi žmonės baltais chalatais.

— Daktaro, — pakartojo rudaplaukis ir virto aukštielninkas, atlošęs balsvai melsvą purviną veidą.

18-jo kambario gyventojų ketvertas plačiai garsėjo Anjudino mokykloje. Ir visai suprantama. Tokie talentai, kaip tobulas menas pamėgdžioti Pandoros planetoje gyvenančio milžiniško voravėžio staugimą, sugebėjimas laisvai samprotauti apie devynis degalų taupymo būdus, skrendant iš vienos žvaigždės į kitą, ir mokėjimas vienuolika kartų iš eilės pritūpti viena koja, negalėjo likti nepastebėti. O 18-jo kambario gyventojams visi šie talentai nebuvo svetimi.

18-jo kambario istorija prasidėjo jau tada, kai jų buvo tik trejetas ir kai jie dar neturėjo nei atskiro kambario, nei savo mokytojo. Tačiau jau tuomet Genka Komovas, labiau žinomas Kapitono pravarde, buvo didžiulis autoritetas Poliui Gnedychui ir Aleksandrui Kostylinui. Polis Gnedychas — dar vadinamas tiesiai Poliu arba netgi Liberiu Poliu — buvo žinomas kaip labai gudrus, visa ką sugebantis žmogus. Aleksandras Kostylinas, be abejo, buvo geraširdis, garsėjo susirėmimuose, kuriuose būdavo pavartojama ne tiek proto, kiek fizinės jėgos. Jis negalėjo pakęsti, kai jį kas pavadindavo Kostyliumi [3] Kostyl (rus.) — ramentas. (ir šito neslėpdavo), bet noromis atsiliepdavo, pavadintas Linu. Genka Kapitonas, tobulai išstudijavęs populiarią knygą, „Trasa Erdvėje“, mokėjo daug įvairių naudingų dalykų, gebėjo, iš visa ko sprendžiant, be vargo pataisyti fotoninį reflektorių, nekeisdamas kosmolaivio kurso, ir be paliovos vedė į šlovę Liną ir Polį. Pavyzdžiui, plačiai išgarsėjo naujo raketų kuro bandymai, kurie, jam vadovaujant, buvo atlikti mokyklos parke. Viršum aukščiausių medžių pakilo tirštų dūmų fontanas, o sprogimo trenksmą galėjo girdėti visi esantys tą akimirką mokyklos teritorijoje. Tai buvo neužmirštamas žygdarbis, ir dar ilgai po to Linas didžiavosi ilgu randu ant nugaros, dar ilgai visur vaikščiojo iki juosmens plikas, kad šį jo randą galėtų matyti visi pavyduoliai. Kaip tik ši trijulė atgaivino senovinius Afrikos genčių žaidimus — šokinėjo nuo medžių, įsitvėrę į ilgas virves, kurios jiems atstojo (patyrimas parodė, kad nepakankamai) lianas. Ne kas kitas, kaip jie prasimanė suvirinti plastikus, iš jų pasidaryti drabužius ir ne kartą šiuo išradimu nušluostyti nosį nepakenčiamai išdidiems vyresniesiems draugams, kuriems buvo leista plaukioti su kaukėmis ir netgi su akvalangais. Ir nors visi šie žygiai juos išgarsino, bet trokštamo pasitenkinimo jiems nesuteikė. Tuomet Kapitonas nusprendė dalyvauti jaunųjų kosmonautų ratelio darbe, atvedančiame puikias perspektyvas pasisukti perkrovos centrifugoje ir galiausiai prisikasti prie paslaptingojo kosmogacinių uždavinių daviklio.