Arkadijus Strugackis - Vidurdienis, XXII amzius

Ėmiau įtemptai galvoti, kokį čia jam uždavus protingesnį klausimą, o Markas, perdėm praktiškas žmogus, paklausė: „Kur mes dabar esam?“ Piotras Petrovičius liūdnai nusišypsojo, ir tą pačią akimirką kabinos sienos pasidarė permatomos. „Stai, — sako Piotras Petrovičius ir rodo mažyliu pirštu. — Antai ten mūsų Zemė. Keturi su puse parseko. O ten — EH 6, kaip kad jūs vadinate. Pakeiskite kursą šešiomis dešimtosiomis sekundės ir skriskite tiesiai į deritrinitaciją. O gal jus išsyk, — sako, — pavėžėti į EH 6?“ Savimeilis Markas atsakė: „Ačiū, nesirūpinkit, dabar mes ir patys…“ Jis tiesiai griebė jautį už ragų ir ėmė orientuoti laivą. O aš tuo tarpu vis ieškojau klausimo, ir visą laiką man į galvą lindo kažkoks „oras antžvaigždinėse sferose“. Piotras Petrovičius nusijuokė ir pasakė: „Na, gerai, jūs dabar per daug susijaudinę, kad galėtumėt klausinėti. O man jau laikas. Manęs laukia kaip tik tose antžvaigždinėse sferose. Geriau jau aš pats jums viską paaiškinsiu.

Aš, — sako, — esu tolimas jūsų palikuonis. Mes, palikuonys, kartais labai mėgstam jus, protėvius, aplankyti. Pažiūrėti, kaip jums sekasi, ir parodyti jums, kokie jūs būsite. Protėvius visuomet domina tai, kokie jie bus, o palikuonis — kaip jie tokie tapo. Teisybė, atvirai sakant, rengti tokias ekskursijas mūsuose nėra skatinama. Su jumis, protėviais, reikia būti labai atsargiems. Galima pridaryti tokių dalykų, kad visa istorija apsiverstų aukštyn kojomis. O su silaikyti, neįsikišus į jūsų reikalus, kartais labai sunku. Taip įsikišti, kaip, pavyzdžiui, dabar įsikišau aš, — šitai dar galima. Arba štai mano bičiulis. Prie Kursko pateko į mūšį — stojo kautis su atakuojančiais tankais. Pats žuvo ir kvailysčių pridarė — baisu ir pagalvoti. Teisybė, su tankais kovėsi ne jis vienas, ir viskas praėjo nepastebimai. O štai kitas mano draugas — tas vis veržėsi sunaikinti Čingizo kariuomenės. Vos sulaikėm. Stai, teisybę sakant, ir viskas. O dabar aš eisiu, manimi tikriausiai jau susirūpino.“

Ir štai tą akimirką aš surikau: „Palaukit, vienas klausimas! Vadinasi, jūs dabar jau viską galit?“ Jis atlaidžiai pažvelgė į mane ir sako: „Ką jūs, Leonidai Andrejevičiau. Mes, žinoma, šį tą galim, bet, apskritai imant, darbo užteks dar milijonams amžių. Stai, — sako, — andai pas mus atsitiktinai sugedo vienas vaikas. Mes jį auklėjom, auklėjom, o paskui palikom be priežiūros. Skėstelė jom rankomis ir pasiuntėm jį gesinti galaktikų — girdi, kaimyninėje metasistemoje esą apie dešimtį atliekamų. O jūs, draugai, teisingame kelyje. Jūs, — sako, — mums patinkat. Mes, girdi, jumis tikim. Jūs tik atsiminkite: jeigu būsit tokie, kokie ketinate būti, tai ir mes būsim tokie, kokie esam. Vadinasi, tokie, kokie jūs būsite.“ Jis numojo ranka ir nuėjo. Stai ir visa pasaka.

Gorbovskis pasikėlė ant alkūnių ir apžvelgė klausytojus. Kondratjevas, saulėje apšilęs, snaudė. Slavinas gulėjo ant nugaros, įsmeigęs žvilgsnį į padangę.

— „Ateities labui mes keliamės iš miego, — lėtai pacitavo jis. — Ateities labui atnaujinam apdangalus. Ateities labui veržiasi mūsų mintys. Ateities labui kaupiame jėgas… Mes išgirsim ugnies stichijos žingsnius, bet jau būsim pasiruošę valdyti liepsnos bangas.“

Gorbovskis išklausė ir tarė:

— Cia iš esmės. O kokia forma?

— Pradžia sėkminga, — profesionaliai atsakė Slavinas. — O štai pabaigoje mes ištižom. Nejaugi buvo sunku sugalvoti ką nors daugiau, kaip tą sugadintą jūsų vaiką?

— Sunku, — prisipažino Gorbovskis.

Slavinas apsivertė ant pilvo.

— žinot, Leonidai Andrejevičiau, — tarė jis, — mano vaizduotę visuomet jaudino Lenino idėja, kad žmonija vystosi spirališkai. Nuo pirmykščio vargetų komunizmo per badą, kraują, karus, per beprotiškas neteisybes — į nesuskaičiuojamų dvasinių ir materialinių vertybių komunizmą. Labai įtariu, kad jums šitai tėra teorija, o juk aš aptikau tą laiką, kai spiralės vija dar nebuvo užsibaigusi. Nors tik kine, bet aš dar mačiau, kaip raketomis padegami kaimai, kaip žmonės dega napalme… Ar žinot, kas yra napalmas? Arba kas yra kyšininkas? Suprantate, nuo komunizmo žmogus pradėjo ir į komunizmą jis grįžo, ir su šiuo grįžimu prasideda nauja spiralės vija, jau visai fantastiška vija…

Kondratjevas staiga atsimerkė, pasirąžė ir atsisėdo.

— Filosofai, — tarė jis. — Aristoteliai. Verčiau greitai suplaukim indus, išsimaudykim, ir aš jums parodysiu Aukso olą. Tokios jūs dar nematėte, senukai.

Maskva — Leningradas,

1960–1966 m.

Autorių žodis 5

Pirmas skyrius, BEVEIK TOKIE PATYS

Naktis Marse 7

Beveik tokie patys 22

Antras skyrius. SUGRĮŽIMAS

Nusenėlis 44

Susimokėliai 50

Kronika 75

Dvejetas iš „Taimyro“ 76

Savaeigiai keliai 84

Stebuklingasis stalas v 99

Sugrįžimas 113

Trečias skyrius. GERAI SUTVARKYTA PLANETA

Nerimas 126

Desantininkai 147

Gelmių žvalgyba 171

Užpakalinės kojos mįslė 189

Žvakės prie pulto 210

Gamtos mokslas dvasių pasaulyje 231

Apie klajojančius ir keliaujančius 243

Gerai sutvarkyta planeta 254

Ketvirtas skyrius. KOKIE JŪS BŪSITE

Pralaimėjimas 280

Pasimatymas 298

Kokie jūs būsite 308

Es Ve — stereovizoriiis; televizorius su stereoekranu.

DP — Dispečerinis punktas.

Kostyl (rus.) — ramentas.