Arkadijus Strugackis - Vidurdienis, XXII amzius

— Ir gerai, kad netikslus! Tiksli politechninė enciklopedija…

— Enciklopedija? O tu paimk Strogovą, „Kelių kelią“. Skaitei?

— „Tikslumas, tikslumas“! — įsiterpė kažkoks bosas. — Pats nežinai, ką kalbi……

Paninas padėjo šakutę, pažvelgė į Malyševą ir tarė:

— O dabar papasakok apie banginio vidurius.

Kol dar nesimokė, Malyšcvas dirbo banginių medžiojimo kombinate.

— Palauk, palauk, — tarė Gurgenidzė.

— Aš jums geriau papasakosiu, kaip Miaoledajuje gaudo sepijas, — pasiūlė Malyševas.

— Liaukitės! — susierzinęs tarė Kondratjevas.

Visi sužiuro į jį ir nutilo. Paskui Paninas pasakė:

— Ne, negalima šitaip, Sergejau. Tvardykis.

Gurgenidzė atsistojo ir tarė:

— Taip! Vadinasi, laikas išgerti.

Jis nuėjo prie bufeto, grįžo su grafinu pomidorų sunkos ir susijaudinęs pranešė:

— Vyručiai, Fu Datas sako, kad septynioliktą dieną Liachovas išskrenda į Pirmąją Tarpžvaigždinę!

Kondratjevas išsyk pakėlė galvą:

— Tikrai?

— Septynioliktą dieną, — pakartojo Gurgenidzė. — „Žaibu“.

Fotoninis laivas „Chijus-Zaibas“ buvo pirmas pasaulyje polituojamas tiesiasrovis. Jis buvo statomas dvejus metus, ir jau treji metai jį bandė geriausi tarpplanetininkai.

„Sit kaip, prasidėjo!“ — pagalvojo Kondratjevas ir paklausė:

— Distancija nežinoma?

— Fu Datas sako, pusantro šviesmėnesio.

— Draugai tarpplanetininkai, — tarė Malyševas. — Sia proga reikia išgerti. — Jis iškilmingai pripilstė į stiklines pomidorų sulčių. — Pakelsim, — paragino jis.

— Nepamiršk pasisūdyti, — tarė Paninas.

Visa ketveriukė susidaužė ir išgėrė. „Prasidėjo, prasidėjo“, — galvojo Kondratjevas.

— O aš „Chijus-Zaibą“ mačiau, — pasakė Malyševas. — Praeitais metais, kai stažavausi „Žvaigždutėje“. Toks milžinas.

— Paviršiaus skersmuo — septyni šimtai metrų, — tarė Gurgenidzė. — Ne taip jau daug. Užtat rinktuvo anga — Oho! — šeši kilometrai. O ilgis nuo briaunos iki briaunos — beveik aštuoni kilometrai.

„Masė — tūkstantis šešiolika tonų — automatiškai atsiminė Serioža. — Vidutinė trauka — aštuoniolika megazengerių, reisinis greitis — aštuoniasdešimt megametrų per sekundę, projektinis perkrovos maksimumas — šeši „že“… Mažai… Projektinis užgriebio maksimumas — penkiolika varų… Mažai, mažai..

— Šturmanai, — svajingai tarė Malyševas. — O juk tai mūsų laivas. Juk mes tokiais skraidysime.

— Oversanu Zemė — Plutonas! — pasakė Gurgenidzė.

Kitame salės gale skambiu tenoru kažkas sušuko:

— Draugai! Girdėjot? Septynioliktą dieną „Žaibas“ išskrenda į Pirmąją Tarpžvaigždinę!

Salė suūžė. Nuo gretimo staliuko pakilo trejetas Pilotų fakulteto studentų ir skubiai nuėjo balso link.

— Asai pelenguoja, — tarė Malyševas, palydėdamas juos akimis.

— Aš žmogus paprastas, be pretenzijų, — staiga prabilo Paninas, pildamas į stiklinę pomidorų sunkos. — Ir štai vis dėlto ko negaliu suprasti. Kuriem galam mums šitos žvaigždės?

— Ką reiškia — kuriem galam? — nustebo Gurgenidzė.

— Na, Mėnulis — tai starto aikštelė ir observatorija. Venera — tai aktinidai. Marsas — violetinis kopūstas, atmosferos generacija, kolonizacija. Puiku. O žvaigždės?

— Tai yra, — tarė Malyševas, — tau nesuprantama, kodėl Liachovas skrenda į Tarpžvaigždinę?

— Išsigimėlis, — įsiterpė Gurgenidzė. — Mutacijos auka.

— Paklausykite, — pasakė Paninas. — Aš jau seniai apie tai galvoju. Stai mes — astronautai, išskrendam į Banginio UV žvaigždę. Du su puse parseko.

— Du ir keturios dešimtosios, — pataisė Kondratjevas, žiūrėdamas į stiklinę.

— Skrendam, — tęsė Paninas. — Ilgai skrendam. Tegu ten netgi yra planetų. Išsilaipinam, tyrinėjam, čia stalas, čia gryčios galas, kaip sako mano senelis.

— Mano senelis — estetas, — įterpė dvylekį Gurgenidzė.

— Paskui ilgai skrendam atgal. Mes nusenę ir iškaršę, ir visi susipykę. Bent jau Seriožka nė su kuo nesikalba.

Ir mums jau po šešiasdešimt. O tuo metu Žemėje, ačiū Einšteinui, praėję šimtas penkiasdešimt metų. Mus pasitinka kažkokie labai jauni piliečiai. Iš pradžių viskas eina kaip iš pypkės: muzika, gėlės ir šašlikai. Bet paskui aš noriu nuvažiuoti į savo Vologdą. Ir štai pasirodo, kad ten negyvenama. Ten, matot, muziejus.

— Boriso Panino miestas muziejus, — tarė Malyševas. — Visur memorialinės lentos.

— Taip, — tęsė Paninas. — Visur. Apskritai, gyventi Vologdoje negalima, užtat — jums patinka šitas „užtat“? — ten pastatytas paminklas. Paminklas man. Žiūriu pats į save ir teiraujuos, kodėl aš raguotas. Atsakymo nesuprantu. Aišku tik viena, kad tai ne ragai. Man paaiškina, kad prieš pusantro šimto metų aš mūvėjęs tokį šalmą. „Ne, — sakau, — tokio šalmo aš nemūvėjau.“ „Ak, kaip įdomu! ~ sako miesto muziejaus prižiūrėtojas ir ima užsirašinėti. — Sitai, — sako jis, — reikia tučtuojau pranešti Amžinojo Atminimo Centriniam biurui.“ Žodžiai „Amžinasis Atminimas“ man kelia negerų asociacijų. Bet šitai paaiškinti prižiūrėtojui aš nepajėgiu.

— Pratrūkai, — tarė Malyševas. — Nenukrypk nuo temos.

— Apskritai pradedu suprasti, kad vėl pataikiau į svetimą pasaulį. Mes pranešame mūsų skridimo rezultatus, bet juos sutinka kažkaip keistai. Girdi, šie rezultatai beturį siaurą istorinę reikšmę. Jau penkiasdešimt metų visa tai žinoma, nes Banginio UV žvaigždėje — rodos, mes ten skridom? — po mūsų žmonės lankėsi jau dvidešimt kartų. Ir apskritai ten pastatė tris dirbtines Žemės dydžio planetas. Tokį nuotolį jie sulaksto per du mėnesius, nes, matote, yra suradę tokią erdvės ir laiko savybę, kurios mes nesuprantam ir kurią jie vadina, sakykime, tirjampampacija. Galiausiai mums rodo filmą „Dienos naujienos“, kuriame vaizduojamas mūsų laivo įteikimas Archeologijos muziejui. Mes žiūrim, klausom…

— Na, ir įsitraukei, — tarė Malyševas.

— Aš žmogus atviraširdis, — grėsmingai atsakė Paninas. — Mano fantazija įsisiūbavo…

— Tu negerai kalbi, — tyliai pasakė Kondratjevas.

Paninas išsyk surimtėjo.

— Taip, — irgi tyliai tarė jis. — Tuomet sakyk, kur aš klystu. Vis dėlto sakyk, kuriem galam mums žvaigždės.

— Palūkėkit, — nutraukė Malyševas. — Cia du klausimai. Pirmas — ar žvaigždės gali būti naudingos?

— Taip, ar gali? — paklausė Paninas.

— Antras klausimas: jeigu jos gali būti naudingos, tai ar gali būti naudingos mūsų kartai? Taip, Borka?

— Taip, — tarė Paninas. Jis nebesišypsojo ir žiūrėjo tiesiai į Kondratjevą. Kondratjevas tylėjo.

— Atsakau į pirmą klausimą, — tarė Malyševas. — Tu nori žinoti, kas dedasi Banginio U V žvaigždės sistemoje?

— Na, noriu, — atsakė Paninas. — Maža ko aš noriu.

— O aš labai noriu. Ir jeigu visą gyvenimą norėsiu ir stengsiuos sužinoti, tai prieš mirtį — tikiuosi, pirmalaikę, — padėkosiu dievui, kurio nėra, kad jis sukūrė žvaigždes ir įprasmino mano gyvenimą.

— Ak! — tarė Gurgenidzė. — Kaip gražu!

— Supranti, Borisai, — pridūrė Malyševas. — Žmogus!

— Na, ir kas? — paklausė rausdamas Paninas.

— Viskas! — tarė Malyševas. — Iš pradžių jis sako: „Noriu valgyti.“ Tuomet jis dar ne žmogus. O paskui jis sako: „Noriu žinoti.“ Stai tada jis jau Žmogus. Tu jauti, kuris jų rašomas iš didžiosios raidės?