Arkadijus Strugackis - Vidurdienis, XXII amzius

— Laikyk jį, Linai, tegu grūdinasi!

— Atai, duok šen trintuvę…

— Vyručiai, kur muilas?

Kažkas su trenksmu parvirsta ant grindų. Riksmas:

— Koks kvailys po kojomis numetė muilą?

Kvatojimas, šūksniai „pirmyn“.

— Baisiai sąmojinga! Kad rėšiu!..

— Sa, ša! Įtrauk manipuliatorių!..

Mokytojas peržiūrėjo brėžinius ir padėjo juos atgal. „Susidomėjimas neslūgsta, — pamanė jis. — Dabar deguonies soclrintojas. Berniukai stipriai susiviliojo Venera.“ Jis atsistojo ir žvilgtelėjo po Polio pagalve. Ten gulėjo „Įvadas“. Knyga buvo labai nušiurusi. Mokytojas susimąstęs ją pavartė ir padėjo atgal. „Netgi Polis, — nusistebėjo jis. — Keista.“

Dabar jis pamatė, kad ant Lino stalo nėra bokso pirštinių, kurios iki šiol dvejus metus nuolat čia kėksojo. Prie Kapitono lovos nebebuvo Gorbovskio fotografijos su vakuuminiu skafandru, o Polio stalas — tuščias.

Mokytojas Teninas viską suprato. Jis suprato, kad jie nori sprukti. Jis netgi suprato, kada jie mano sprukti. Fotografijos nėra — vadinasi, ji Kapitono kuprinėje. Vadinasi, kuprinė jau sukrauta. Vadinasi, jie sprunka rytoj rytą, kuo anksčiausiai. Kapitonas mėgsta viską daryti nuodugniai ir niekad neatideda rytdienai to, ką galima padaryti šiandien. Beje, Polio kuprinė tikriausiai dar neparuošta: Polis viską atideda porytdienai. Vadinasi, jie bėga rytoj ir bėga pro langą, kad nepajustų budėtojas. Jie labai nemėgsta trikdyti budėtojo. Betgi kas šitai mėgsta?

Mokytojas žvilgterėjo po lova. Kapitono kuprinė buvo sudėta pavydėtinai tvarkingai. Po Polio lova kėksojo jo kuprinė. Iš kuprinės kyšojo mėgstamiausi Polio marškiniai — be apykaklės, su raudonais dryželiais.“Sienos spintoje paslėptos sumgniai iš rankšluosčių nuvytos kopėčios — be abejo, Ato kūrinys.

Taip… Vadinasi, reikia galvoti. Mokytojas Teninas išsyk nusiminė ir nudžiugo.

Iš dušinės vien su glaudėmis išsirito Polis. Jis pamatė mokytoją ir lankstu jį apėjo.

— Neblogai, Poli! — sušuko mokytojas. — Bet neriesk kojų, berniuk!

— Pirmyn! — sumurmėjo Polis ir lankstu grįžo atgal. — Kosmonautai, mokytojas! Mokytojas atėjo!

Jis visuomet pamiršdavo pasisveikinti.

„Galaktiono“ įgula puolė į kambarį ir įstrigo duryse. Mokytojas Teninas žiūrėjo į juos ir galvojo… nieko negalvojo. Jis labai juos mylėjo. Jis visuomet juos mylėjo. Visus. Visus, kuriuos užaugino ir išleido į Didįjį Pasaulį. Jų buvo daug, ir geriausi buvo šie. Todėl, kad jie buvo dabar. Jie stovėjo rankas prispaudę prie šlaunų ir žiūrėjo į jį taip, kaip jis norėjo. Beveik taip.

— Ka te te u es te cha de, — signalizavo mokytojas. Tai reiškė: „Galaktiono“ įgulai. Matau jus gerai. Ar skridimo kryptimi nėra dulkių?“

— Te te ku u ze ce, — skirtingais balsais atsakė įgula.

Jie taip pat matė gerai, ir skridimo kryptimi dulkių beveik nebuvo.

— Apsirengti! — sukomandavo mokytojas ir įsmeigė akis į chronometrą.

Įgula tylomis puolė rengtis.

— Kur mano kojinė? — sušuko Linas ir pamatė jachtą. — Nemanyk, kad tai sąmojinga, Poli… — suburbėjo jis.

Apsirengimas truko 39 sekundes su dešimtosiomis, paskutinis apsirengė Linas.

— Kiaulystė, Poli — bambėjo jis. — Gudragalvis!..

Paskui visi kur kas susėdo, ir mokytojas tarė:

— Literatūra, geografija, algebra, darbas. Taip?

— Ir dar truputis kūno kultūros, — pridūrė Atas.

— Be abejo, — pritarė mokytojas. — Tai matyti iš tavo nukabintos nosies. Beje, Polis iki šiol riečia kojas. Saša, tu turi jam parodyti.

— Gerai, — atsakė Linas su pasitenkinimu. — Bet jis rambokas, mokytojau.

Polis tučtuoj atsakė:

— Geriau rambių kojų, negu rambios galvos!..

— Trys su pliusu. — Mokytojas palingavo galvą. — Ne labai išmoningai, bet idėja aiški. Iki trisdešimties metų gal ir išmoksi sąmojingumo, bet ir tuomet juo nepiktnaudžiauk.

— Pasistengsiu, — kukliai tarė Polis,

Trys su pliusu ne tip jau blogai, o Linas sėdi raudonas ir pasipūtęs. Vakarop jis sugalvos atsakymą.

— Pakalbėkim apie literatūrą, — pasiūlė mokytojas Teninas. — Kapitone Komovai, kaip gyvuoja tavo rašinys?

— Parašiau apie Gorbovskį, — tarė Kapitonas ir ištraukė savo stalo stalčių.

— Nuostabi tema, berniuk! — pasakė mokytojas. — Būtų labai gerai, jeigu ją įveiktum.

— Nei jis įveiks, nei ką, — įsiterpė Atas. — Jis mano, kad svarbiausias Gorbovskio bruožas — mokėjimas.

— O kaip tu manai?

— O aš manau, kad svarbiausias Gorbovskio bruožas — drąsa.

— Manau, kad tu klysti, šturmane, — tarė mokytojas. — Drąsių žmonių labai daug. Tarp astronautų iš viso nėra bailių. Bailiai stačiai išmiršta. Tačiau desantininkų, ypač tokių, kaip Gorbovskis, — reta. Prašau patikėti, nes aš šitai žinau, o tu kol kas ne. Bet ir tu sužinosi, šturmane. O ką rašei tu?

— Aš rašiau apie daktarą Mbogą, — atsakė Atas.

— Iš kur apie jį sužinojai?

— Aš jam daviau knygą apie skraidančiąsias dėles, — paaiškino Polis.

— Puiku, berniukai! Visi perskaitėt šią knygą?

— Visi, — atsakė Linas.

— Kam ji nepatiko?

— Visiems patiko, — išdidžiai tarė Polis. — Aš iškasiau ją bibliotekoje.

Jis, žinoma, pamiršo, kad šią knygą jam buvo rekomendavęs mokytojau. Jis visuomet pamiršdavo tokias smulkmenas, jis labai mėgo knygas „atrasti“. Ir jis mėgo, kad visi tai žinotų. Jis mėgo garsumą.

— Šaunuolis, Poli! — pagyrė mokytojas. — Ir tu, žinoma, taip pat rašei apie daktarą Mbogą?

— Aš parašiau eilėraštį!

— Oho, Poli! Ir tau nebaisu?

— O ko man bijotis? — nerūpestingai paklausė Polis. — Aš jį skaičiau Atui. Jis peikė tik smulkmenas. Taip… truputį.

Mokytojas su abejone žvilgtelėjo į Atą:

— Hm! Kiek pažįstu šturmaną Sidorovą, jis retai nukrypsta į smulkmenas. Pažiūrėsim, pažiūrėsim… O tu, Saša?

Linas tylomis kyštelėjo mokytojui storą sąsiuvinį. Ant viršelio buvo baisus rašalo juodulys.

— Zvancevas, — paaiškino jis. — Okeanologas.

— Kas jis toks? — pavydžiai paklausė Polis.

Linas pažvelgė į jį su baisia panieka ir nutylėjo. Polis buvo parblokštas. Tai buvo nepakenčiama. Dar daugiau: tai buvo baisu. Jis nieko nežinojo apie Zvancevą, okeanologą.

— Na, gerai, — tarė mokytojas ir susidėjo sąsiuvinius i krūvą. — Perskaitysiu ir pagalvosiu. Pasikalbėsim apie tai rytoj…

Jis išsyk pasigailėjo, tai pasakęs. Kapitonas, išgirdęs žodį „rytoj“, net persikreipė. Berniukui labai nemalonu meluoti ir apsimesti. Neverta jų kankinti, reikia atsargiau kalbėti. Nėra už ką juos kankinti, juk jie neketina nieko blogo daryti. Jiems net nėra jokio pavojaus: toliau kaip iki Anjudino jų niekas neleis. Tačiau jiems teks grįžti, o šitai iš tiesų nemalonu. Iš jų juoksis visa mokykla. Berniūkščiai kartais būna pikti, ypač tokiais atvejais, kai jų draugai mano, kad jie kažką gali, ko negali visi. Jis pagalvojo apie 20-jo bei 72-jo kambario didžiuosius pašaipuolius ir apie džiūgaujančius mažylius, šokinėjančius apie paimtą į nelaisvę „Galaktiono“ įgulą…

— Beje, apie algebrą, — tarė jis. (Įgula nusišypsojo. Įgula labai mėgo tą jo „beje“. Jis atrodė jiems pasigėrėtinai nelogiškas.) — Man mokantis, matematikos istoriją dėstė vienas labai įdomus mokytojas. Jis atsistodavo prie lentos, — mokytojas ėmė rodyti, — ir pradėdavo: „Dar senovės graikai žinojo, kad (a + b) lygu a plius 2 ab plius… — mokytojas pažvelgė į įsivaizduojamus užrašus, — plius… b…“