Arkadijus Strugackis - Vidurdienis, XXII amzius

Genka Kapitonas, palinkęs prie savo stalo ties priekine permatoma kambario siena, atidžiai kopijavo vidutinio galingumo dvifazio deguonies įrenginio brėžinį. Liberis Polis gulėjo savo lovoje (kas daryti dieną, nebuvo rekomenduota), dėdamasis, kad skaito storą knygą pilkais viršeliais — „Atmosferogeninių agregatų eksploatavimo įvadą“. Šturmanas Atas Sidorovas stovėjo prie savo stalo ir galvojo. Tai buvo mėgstamiausias jo užsiėmimas. Jis kartu dygėdamasis stebėjo instinktyvius į geografiją įsitraukusio Lino judesius.

Už permatomos sienos švelnios saulės spinduliuose geltonavo smėlis ir ošė išlakios pušys. Ežere stūksojo šuolių bokštas su ilgu lanksčiu tramplinu.

Dėstytojo balsas ėmė pasakoti, kaip buvo užgesintas Strombolip vulkanas, ir Saška Linas visai užsimiršo. Dabar jis kramtė išsyk abiejų rankų nagus. Kilniojo Ato nervai neištvėrė.

— Linai, — prabilo jis, — liaukis graužęs.

Linas neatsigręždamas apmaudžiai patraukė pečiais.

— Jis alkanas! — atkutęs pasakė Polis.

Jis atsisėdo lovoje, ketindamas leistis į šnekas, bet Kapitonas lėtai pakreipė plačiakaktę galvą ir įdėmiai pažvelgė i ji — Nieko, nieko… — surizgo Polis. — Aš juk skaitau. „DA-11 našumas — šešiolika kubinių metrų ozonizuoto deguonies per valandą. Stra-ti-fi-kacijos metodas įgalina…

— Skaityk sau! — patarė Atas.

— Jau kam kam, bet tau jis netrukdo, — rūsčiai įsiterpė Kapitonas.

— Tavo manymu, netrukdo, o mano manymu, trukdo, — atšovė Atas Sidorovas.

Jų nuomonės susikirto. Polis patenkintas stebėjo incidentą. „Įvadas“ jam buvo įgrisęs iki gyvo kaulo.

— Kaip nori, — tarė Kapitonas. — Tik aš nemanau už jus visus vienas dirbti. O tu, Atai, nieko nedarai. Ir apskritai iš tavęs naudos kaip iš ožio.

Šturmanas paniekinamai nusišypsojo, bet į šnekas nesileido. Tuo tarpu užgeso ekranas, ir Linas atsigręžė, sugirgždindamas kėdę.

— Vyručiai! — tarė jis. — Alio, vyručiai! Važiuojam tenai.

— Važiuojam! — sušuko Polis ir pašoko.

— Kur tenai? — rūsčiai paklausė Kapitonas.

— Į Parikutiną! Į Mon-Pelę! Į…

— Gana! — suriko Kapitonas. — Visi jūs tikri išdavikai! Man su jumis pakyrėjo terliotis! Aš einu vienas, o jūs kraustykitės kur išmanot. Aišku?

— Fu, Kapitonas! — iškilniai tarė Atas.

— Tu pats fu, supratai? Tvirtinom planą, šaukėm „valio, valio“, o dabar kas kur? O man su jumis iš viso pakyrėjo terliotis. Geriau susitarsiu su Nataša arba su tuo vėpla Valteriu, aišku? O jūs visi nešdinkitės po velnių. Spiaunu aš į jus, ir tiek!.. j

Kapitonas nusisuko ir ėmė įnirtingai kopijuoti brėžinį. Stojo slogi tyla. Polis patyliukais atsigulė ir ėmė stropiai studijuoti „Įvadą“. Atas prikando lūpą, o sunkiasvoris Linas atsistojo ir, susikišęs rankas į kišenes, ėmė vaikščioti po kambarį.

— Genka, — tarė jis neryžtingai. — Kapitone, tu… be reikalo. Kam tu šitaip?

— Nešdinkitės į tą savo Mon-Pelę, — sumurmėjo Kapitonas. — Į savo Parikutiną. Apsieisim…

— Kapitone… Kaip čia dabar?… Valteriui negalima pasakoti, Genka!

— Netgi labai galima… Ir papasakosiu. Nors jis vėpla, bet ne išdavikas…

Neištraukdamas rankų iš kišenių, Linas ėmė bėgioti po kambarį.

— Kam tu taip, Kapitone? Stai Polis jau kala!

— „Polis, Polis“! Pagyrūnas tas tavo Polis. O į Atą iš viso spiaunu. Pamanykit, „Galaktiono“ šturmanas atsirado! Plepys.

Linas kreipėsi į Atą.

— Tu, Atai, tikrai nei šiaip, nei taip… Zinai, negerai… Visi mes stengiamės…

Atas apžiūrinėjo miškingą horizontą.

— Ko čia visi kudakuojate? — mandagiai paklausė jis. — Jei pasakiau — einu, vadinas, einu. Rodos, aš dar niekad ir niekam nemelavau. Ir dar nieko neišdaviau.

— Tu liaukis, — rūsčiai tarė Linas. — Kapitonas sako teisybę. Tu dykinėji, ir tai, žinai, kiaulystė…

Atas nusigręžė ir susiraukė.

— Nagi, darbštuoli, — tarė jis. — O gal galima pasakyti, kodėl „Stumbras“ azoto pertekliaus sąlygomis prasčiau dirba, negu DA-7?

— A? — sutrikęs tarė Linas ir pažvelgė į Kapitoną.

Kapitonas kilstelėjo galvą.

— O kokie yra „Airono-Trečiojo“ eksploatavimo devyni punktai? — klausinėjo Atas. — O kas pirmas išrado oksitaną? Nežinai, darbštuoli! Ir kuriais metais? Taip pat nežinai?

Tai buvo Atas — didis žmogus, nors ir turintis gausybę ydų. Kambaryje stojo pagarbi tyla, tik Polis Gnedychas įnirtingai vartė „Įvado“ puslapius.

— Maža kas ką pirmas išrado, — netvirtai burbtelėjo Linas ir bejėgiškai įsistebeilijo į Kapitoną.

Kapitonas atsistojo. Jis priėjo prie Ato ir bakstelėjo jam kumščiu į pilvą.

— Šaunuolis, Atai, — pasakė jis. — Aš, kvailys, maniau, kad tu dykinėji.

— „Dykinėji“! — tarė Atas ir kumštelėjo Kapitonui į šoną. Šitaip jis priėmė atsiprašymą.

— Pirmyn, vyručiai! — sušuko Kapitonas. — Laikytis kurso į Atą! Paleisti fiderius, astronautai! Bijokitės legeninių pagreičių. Saugokite reflektorių. Dulkes neša į kairę. Pirmyn!

— Pirmyn, vyručiai! — suriko „Galaktiono“ įgula.

Kapitpnas pasisuko į Liną.

— Bortinžinieriau Linai, — tarė jis, — kokių yra klausimų iš geografijos?

— Nėra, — atraportavo bortinžinierius.

— Kas dar liko šiandien?

— Algebra ir darbas, — atsakė Atas.

— Teisybė! Todėl pradėsim imtynėm. Pirmoji pora — Atas ir Linas. O tu. Poli, eik tūpčioti, tavo kojos silpnos.

Atas ėmė ruoštis imtynėms.

— Nepamirškim suslėpti medžiagos, — tarė jis. — Viską išmėtėm, dar mokytojas pamatys.

— Tiek to, vis tiek rytoj išskrendam.

Polis atsisėdo ant lovos ir padėjo į šalį knygą.

— Kas išrado oksitaną, čia neparašyta.

— Elis Dženkinsas, — nė nemirktelėjęs pasakė Kapitonas. — Septyniasdešimt antraisiais metais.

Kaip visada, į 18-jį kambarį mokytojas Teninas atėjo ketvirtą valandą dieną. Kambaryje nieko nebuvo, bet dušinėje smarkiai tekėjo vanduo, buvo girdėti prunkščitot, pliukšenant ir džiaugsmingai šaukiant:,Pirmyn, pirmyn, vyručiai!“ Paplušėjusi dirbtuvėse, „Galaktiono“ įgula prausėsi.

Mokytojas pavaikščiojo po kambarį. Daug kas čia buvo pažįstama ir priprasta. Linas, kaip visuomet, drabužius buvo išmėtęs po visą kambarį. Viena jo šliurė gulėjo ant Ato stalo ir, be abejo, vaizdavo jachtą. Stiebas buvo padarytas iš pieštuko, burės — iš kojinės. Tai, žinoma, Polio darbas. Dėl šios išmonės Linas piktai burbės: „Nemanyk, kad šitai labai sąmojinga. Poli…“ Sienų ir lubų permatomumo sistema sugadinta, ir šitai padarė Atas. Mygtukas įtaisytas Ato galvūgalyje, ir, guldamas miegoti, jis juo žaidžia. Atsigulęs jis spaudo mygtuką, ir kambaryje čia pasidaro visai tamsu, čia pasirodo nakties mėlis ir mėnulis viršum parko. Jei Ato niekas nesudraudžia, mygtukas paprastai sugenda. Šiandien Atui lemta taisyti permatomumo sistemą.

Ant Lino stalo — chaosas. Visuomet taip, ir nieko nepadarysi. Tai kaip tik tas atvejis, kai nieko negali pakeisti nei mokytojo pastangos, nei visas didžiulis vaikų psichologijos aparatas.

Visos naujovės kambaryje susijusios su Kapitonu. Šiandien ant jo stalo brėžiniai, kurių pirma nebuvo. Cia kažkas nauja, vadinasi, apie tai reikia pagalvoti. Mokytojas Teninas naujoves labai mėgo. Jis atsisėdo prie Kapitono stalo ir ėmė peržiūrinėti brėžinius.

Iš dušinės aidėjo šūksniai:

— Poli, leisk daugiau šalto!

— Nereikia! Salta! Peršalsiu!