Robert Sheckley - Trys Beno Baksterio Mirtys

— Už tokį vaistą galėtume užsiprašyti didžiausius pinigus, — tarė Fredas.

— Taip, galėtume… o be to, atliktume savo pareigą mokslui, — griežtai paakino jį profesorius Karveris, — Taip, Fredai, aš irgi manau, kad reikėtų gauti šiek tiek tos medžiagos.

Jie apsigręžė ir tvirtu žingsniu leidosi atgal į kaimą.

Ten buvo pats šokių įkarštis — juos atliko įvairių gimininių bendruomenių atstovai. Kai Karveris ir Fredas grįžo, šoko satgohaniai, išpažįstą kultą, garbinantį panašų į elnią vidutinio didumo gyvūną. Juos galėjai pažinti iš trijų raudonų taškų kaktoje. Savo eilės laukė dresfeidai ir taganjai, praminti kitų miško gyvūnų vardais. Žvėris, kuriuos viena ar kita giminė laikė savo globėjais, saugojo tabu, ir juos žudyti buvo griežčiausiai uždrausta. Kar— veriui nieku gyvu nesisekė racionalistiškai išsiaiškinti čionykščių papročių. Lorė j iečiai atkakliai vengdavo šnekėti šia tema.

Gydytojas Degas buvo nusiėmęs ritualinę kaukę. Jis sėdėjo prie vaistinės lūšnelės durų ir stebėjo šokius. Žemės gyventojams priėjus, jis atsistojo.

— Ramybė jums! — pasveikino jis.

— Ir tau taip pat, — atsakė Fredas. — Neblogai padirbėjai šįryt.

Degas kukliai nusišypsojo:

— Dievai teikėsi išklausyti mūsų maldų.

— Dievai? — paklausė Karveris. — O man pasirodė, kad didžiumą darbo nuveikė serumas.

— Serumas? Ak, sersio sultys! — Tuos žodžius Degas palydėjo kupinu giliausios pagarbos ritualiniu mostu. — Taip, sersio sultys — visų lorėjiečių išsigelbėjimas.

— Mes norėtume jų nusipirkti, — atvirai pasakė Fredas, visai nepaisydamas, kad profesorius Karveris nepatenkintas susiraukė.— Kiek paimsi už galoną?

— Nuolankiai prašau man atleisti, — atsakė Degas.

— Ką pasakytumėt apie gražius karolius? Arba veidrodį? Gal jums labiau patiktų pora plieninių peilių?

— Šitaip negalima daryti — griežtai atsisakė gydytojas. — Sersio sultys šventos. Jomis gydyti galima tik tada, kai tatai patinka dievams.

— Nedumk man akių, — iškošė pro dantis Fredas, ir ligūstai geltoni jo skruostai nuraudo. — Tu manai, išgama, kad tau pavyks…

— Mes labai gerai suprantame, — ėmė meilikauti Karveris. — Žinome, kas yra šventi dalykai. Kas šventa, tai šventa. Jų neturi liesti nevertos rankos.

— Jūs iš proto išėjote, — šnipštelėjo Fredas angliškai.

— Tu išmintingas žmogus, — oriai atsakė Degas. — Tu supranti, kodėl turiu atmesti jūsų prašymą.

— Žinoma. Bet koks keistas sutapimas, Degai, — savo tėvynėje aš taip pat gydytojauju.

— Štai kaip? Aš nežinojau.

— Taip jau yra. Atvirai sakant, aš laikomas puikiausiu savo srities gydytoju.

— Tai tu, tur būt, labai šventas žmogus, — tarė Degas, nulenkęs galvą.

— Jis ir iš tiesų šventas, — reikšmingai įterpė Fredas. — Švenčiausias iš visų, kuriuos tau lemta čionai matyti.

— Fredai, susimildamas, nereikia, — paprašė Karveris ir panarino akis, lyg būtų labai sumišęs. Jis tdrė gydytojui:

— Tatai teisybė, nors aš ir nemėgstu, kai apie tai kalbama. Va kodėl šiuo atveju, pats supranti, nebus nuodėmės duoti man truputį sersio sulčių. Priešingai, tavo, kaip žynio, pareiga pasidalinti su manimi tomis sultimis.

Gydytojas ilgai mąstė, ir jo beveik lygiame veide vos pastebimai atsispindėjo prieštaringi jausmai. Pagaliau jis tarė:

— Tur būt, visa tai teisybė. Bet, tikra bėda, aš negaliu išpildyti jūsų prašymo.

— Kodėl gi?

— Todėl, kad sersio sulčių labai maža, tiesiog be galo maža. Jų vos užtenka mums patiems.

Degas liūdnai šyptelėjo ir nuėjo.

Kaimo gyvenimas, paprastas ir vienodas, ėjo savo vėžėmis. Šiukšlininkas lėtai vaikščiojo gatvėmis, šlavinėdamas jas savo šluota. Medžiotojai traukė miško takeliais, ieškodami šregų. Moterys taisė valgį ir prižiūrėjo vienintelį to kaimo vaiką. Žyniai ir šokėjai kas vakarą meldėsi, kad anksti rytą patekėtų saulė. Visi buvo savaip, romiai ir nuolankiai, patenkinti gyvenimu.

Visi, tik ne Žemės gyventojai.

Jie dar keletą kartų šnekučiavosi su Degu ir nejučiomis iškvotė visas sersio sulčių paslaptis ir sužinojo, kaip sunku jų gauti.

Augalas sersis — skurdus krūmokšnis. Natūraliomis sąlygomis jis blogai auga. Be to, jų dirbtinai neužveisi, o persodinti jie visai neprigyja. Belieka tik rūpestingai deginti piktžoles aplink sersį ir tikėtis, kad jis pražys. Tačiau dažniausiai sersio krūmai vienus kitus metus kovoja dėl būvio, o paskui ima džiūti. Tik nedaugelis pražysta, ir jau retai kuris išsilaiko taip ilgai, kad prisirpina charakteringas raudonas uogas.

Iš sersio uogų spaudžiamas eliksiras, kuris lorėjiečiams tas pat, kas gyvenimas.

— Be to, reikia atsiminti, — pasakė Degas, — kad sersio krūmų pasitaiko retai ir toli vienas nuo kito. Kartais mes ieškome ištisus mėnesius, o randame vienui vieną krūmelį su uogomis. O tos uogos išgelbėja gyvybę tik vienam lorėjiečiui, daugių daugiausia dviem.

— Liūdna, — užjautė Karveris. — Bet jeigu gerai patrę— šus dirvą…

— Jau viską bandėme..

— Suprantu, — rimtai tarė Karveris, — jūs labai vertinate sersio sultis. Bet jeigu paskirtumėte mums nors truputėlį — vieną kitą pintą, mes nuvežtume į Zemę, ištirtume ir pasistengtume susintetinti. Tada gautumėte jų kiek tinkami.

— Bet mes nesiryžtame skirtis netgi su vienu lašu. Pastebėjote, kiek mažai pas mus vaikų?

Karveris linktelėjo.

— Vaikai gimsta labai retai. Visas mūsų gyvenimas — nuolatinė mūsų rasės kova dėl būvio. Reikia saugoti kiekvieno lorėjiečio gyvybę, kol į jo vietą atsiras kūdikis. Bet laimėti gali, tik nuolat ir nenuilstamai ieškodamas sersio uogų. Ir amžinai jų trūksta, — gydytojas atsiduso. — Amžinai trūksta.

— Nejaugi tos sultys viską gydo? — paklausė Fredas.

— Taip, ir ne tik gydo. Tam, kas paragauja sersio, gyvenimas pailgėja penkiasdešimt metų.

Karveris išplėtė akis. Lorėjuje penkiasdešimt metų maždaug lygūs šešiasdešimt trims Žemės metams.

Sersis — ne tik žaizdas gydantis vaistas, ne tik regeneruojanti priemonė! Jis ir ilgaamžiškumo gėrimas!

Karveris patylėjo, mąstydamas, kad gerai būtų savo gyvenimą prailginus šešiasdešimt metų, paskui paklausė:

— O kas būtų, jei, praėjus tiems penkiasdešimt metų, lorėjietis vėl išgertų sersio?

— Nežinia, — atsakė Degas. — Nė vienas lorėjietis negers sersio antrąkart, kai jo ir taip pernelyg maža.

Karveris ir Fredas susižvalgė.

— O dabar atidžiai išklausyk mane, Degai, — tarė profesorius Karveris ir prabilo apie šventą pareigą mokslui. Mokslas, paaiškino jis gydytojui, pranoksta rasę, pranoksta tikėjimą, pranoksta religiją. Ištobulėjęs mokslas pranoksta patį gyvenimą. Pagaliau, jei ir numirs dar keli lorėjiečiai, kas čia tokio? Šiaip ar taip, anksčiau ar vėliau jie neišvengs mirties. Svarbu, kad Žemės mokslas gautų sersio sulčių pavyzdį.

— Gal tavo žodžiai ir teisingi, — atsiliepė Degas, — bet man aišku, ką turiu daryti. Kaip saniheriatų religijos žynys, aš paveldėjau šventą pareigą saugoti savo tautos gyvybę. Aš nepaminsiu po kojų savo priedermės.

Jis apsigręžė ir nuėjo. Žemės gyventojai grįžo į žvaigž— dėlaivį nieko nepešę.

Išgėręs kavos, profesorius Karveris atidarė rašomojo stalo stalčių ir išsitraukė rankraštį „Ne Žemės rasių įgimto nepilnavertiškumo slaptosios priežastys”. Su meile jis perskaitė paskutinį skyrių, specialiai traktuojantį vieną klausimą — apie Lorėjaus gyventojų nepilnavertiškumo kompleksą. Paskui profesorius Karveris padėjo rankraštį į šoną.