Robert Sheckley - Trys Beno Baksterio Mirtys

Jie išlipo iš žvaigždėlaivio dar neišaušus, norėdami pasigėrėti apeigomis, kurios atliekamos prieš saulėtekį Lorė— jaus kaime, esančiame to pat vardo planetoje. Saulėtekio apeigos, jei stebėsi jas iš toli, dažniausiai labai spalvingos ir gali duoti medžiagos ištisam antropologijos veikalo skyriui; tačiau Lorėjus, kaip paprastai, buvo nemaloni išimtis.

Saulė patekėjo be fanfarų griausmo, išklausiusi vakar vakare sukalbėtų maldų. Lėtai pakilo virš horizonto tamsiai raudonas milžinas, sušildęs neįžengiamo lietaus medžių miško viršūnes. Ten buvo kaimas. O čiabuviai kietai miegojo.

Betgi ne visi. Šiukšlininkas jau buvo pakilęs ir dabar vaikščiojo su šluota aplink lūšneles. Jis iš lėto čiūžavo— eisena panaši į žmogaus ir drauge neapsakomai svetima žmogui. Siukšlininko veidas panėšėjo į stilizuotą medgalį, tarsi gamta greitosiomis būtų padariusi protingos būtybės eskizą. Siukšlininko galva buvo keista, gumbuota, oda — nešvariai pilka.

Šluodamas jis tyliai dainavo kažką kimiu, gomuriniu balsu. Nuo kitų lorėjiečių šiukšlininką skyrė vienintelė žymė: jam per veidą ėjo platus juodas ruožas. Tai buvo socialinis ženklas, ženklas, kad priklausai žemiausiai šios primityvios visuomenės pakopai.

— Taigi, — prabilo profesorius Karveris, kai pasirodė saulė ir nieko neįvyko. — Reiškiniu, kurį tu man apsakei, sunku patikėti. Ypač juo sunku patikėti tokioje menkoje, suskurdusioje planetukėje.

— Pats mačiau, nieko nepadarysi, — spyrėsi Fredas. — Lengva ar sunku patikėti — kitas klausimas. Bet mačiau. Jei norite nutraukti kalbą — žinokitės.

Jis atsišliejo į gumbuotą stabikuso kamieną, susidėjo rankas ant įdubusios krūtinės ir piktai pažvelgė į šiaudinius lūšnelių stogus. Fredas gyveno Lorėjuje beveik du mėnesius ir diena po dienos vis labiau ėmė nekęsti šio kaimo.

Jis buvo liguistas, neišvaizdus vaikinas ežiuku nukirptais plaukais, kurie nemaloniai pabrėžė žemą jo kaktą. Štai jau kone dešimt metų Fredas lydėdavo profesorių visose kelionėse, apvažinėjo dešimtis planetų ir prisižiūrėjo visokių negirdėtų neregėtų dalykų. Tačiau juo daugiau jis matė, juo labiau niekino Galaktiką kaip tokią. Jis turėjo tik vieną norą: grįžti namo, į Bajoną (Niu Džer— sio valstija), turtingas ir garsus ar bent turtingas ir nežinomas.

— Čia galima pralobti — tarė Fredas lyg koks kaltintojas. — O jūs norite viską užgniaužti.

Profesorius Karveris susimąstęs prikando lūpą. Žinoma, apie turtą malonu galvoti. Vis dėlto profesorius neketino nutraukti svarbaus mokslinio darbo ir vaikytis paukštį padangėje. Jis buvo bebaigiąs savo didįjį kūrinį — knygą, kur dar reikėjo galutinai patvirtinti ir pagrįsti tezę, jo paties iškeltą pirmajame savo straipsnyje—„Daltonizmas Tango tautų tarpe”. Šią tezę vėliau jis išdėstė knygoje „Judesių koordinacijos nepakankamumas Drango rasėse”. Profesorius padarė išvadas fundamentalioje studijoje „Proto trūkumai Galaktikoje”, kur įtikinamai įrodė, kad ne Žemės kilmės būtybių protingumas mažėja aritmetine progresija, atstumui nuo Žemės didėjant geometrine progresija.

Dabar tezė klestėte suklestėjo paskutiniajame Karverio veikale, kuris sumavo visus jo mokslinius tyrinėjimus ir vadinosi „Ne Žemės rasių įgimto nepilnavertiškumo slaptosios priežastys”, — Jei tu sakai teisybę…— pradėjo Karveris.

— Žiūrėkite! — sušuko Fredas. — Kitą neša! Pamatysite pats!

Profesorius Karveris suabejojo. Tasai stambus, liemeningas, raudonskruostis vyras ėjo lėtai ir oriai. Jis vilkėjo šiltųjų kraštų keliautojų uniforma, nors Lorėjaus klimatas buvo vidutiniškas. Profesorius nepaleido iš rankų šmaikščio, o prie šono jam kabojo stambaus kalibro revolveris— lygiai toks kaip Fredo.

— Jei tu neapsirikai, — iš lėto prašneko Karveris, — čia, taip sakant, nemažas jų laimėjimas.

— Eime! — tarė Fredas.

Keturi šregų medžiotojai nešė sužaistą draugą prie vaistinės lūšnelės, ir Karveris su Fredu nužingsniavo iš paskos. Medžiotojai buvo gerokai nusigalavę: tur būt, jų kelionė į kaimą truko ne dieną ir ne porą dienų, nes paprastai jie lindi pačiose lietaus medžių tankmėse.

— Panašus į numirėlį, a? — sušnibždėjo Fredas.

Profesorius Karveris linktelėjo. Gal prieš mėnesį jam pavyko nufotografuoti šregą puikiu rakursu, aukšto, drūto medžio viršūnėje. Jis žinojo, kad šregas — stambus, piktas ir greitas grobuonis, turintis gyvą galybę nagų, ragų ir ilčių. Be to, tai vienintelis planetoje gyvūnas, kurio mėsos nedraudžia valgyti aibė tabu. Čiabuviams tenka arba galabyti šregus, arba žūti iš bado.

Tačiau sužeistasis nepakankamai vikriai naudojosi ietimi ir skydu, ir šregas perplėšė jį nuo gerklės iki dubens. Nors žaizda tučtuojau buvo aptvarstyta džiovintais lapais, medžiotojas neteko daug kraujo. Laimė, jis buvo be sąmonės.

— Jis nieku gyvu nepasveiks, — tarė Karveris. — Tikras stebuklas, kad ištvėrė iki šiol. Vien šoko pakanka, ką jau besakyti apie žaizdos ilgumą ir gilumą.

— Na, pamatysite, — tarė Fredas.

Staiga kaimas nubudo. Vyrai ir moterys, pilkaodžiai, su gumbuotomis galvomis, tyliai žvelgė į medžiotojus, traukiančius link vaistinės lūšnelės. Šiukšlininkas irgi nebedirbo— norėjo pažiūrėti. Vienintelis kaimo vaikas stovėjo priešais tėvų lūšnelę ir, įsikišęs į burną nykštį, spoksojo į procesiją. Medžiotojų pasitikti išėjo gydytojas Degas, jau spėjęs užsidėti ritualinę kaukę. Buvo susirinkę daktarai šokėjai — jie skubiai grimavosi.

— Tu manai, pavyks jį užlopyti, daktare? — paklausė Fredas.

— Tikėsimės, — pamaldžiai atsakė Degas.

Visi suėjo į blausiai apšviestą vaistinės lūšnelę. Sužeistasis lorėjietis buvo atsargiai paguldytas ant žolinio čiužinio, ir šokėjai pradėjo priešais jį apeiginį vaidinimą. Degas užtraukė iškilmingą giesmę.

— Nieko neišeis, — tarė Fredui profesorius Karveris, tarsi būtų nesavanaudiškai stebėjęs, kaip veikia garinis ekskavatorius — Perdaug vėlu, kad tikėjimas išgydytų. Paklausyk, kaip jis kvėpuoja. Ar tau neatrodo, kad vis blogiau?

— Tikra teisybė, — atsakė Fredas.

Degas pabaigė savo giesmę ir palinko prie sužeisto medžiotojo. Lorėjietis kvėpavo sunkiai, vis lėčiau ir silpniau…

— Metas! — sušuko gydytojas. Jis išsiėmė iš maišiuko mažą medinį vamzdelį, ištraukė kamštį ir prikišo mirštančiajam prie lūpų. Medžiotojas išgėrė, kas buvo vamzdelyje. Ir staiga…

Karveris sumirksėjo akimis, o Fredas džiaugsmingai šyptelėjo. Medžiotojas ėmė giliau kvėpuoti. Žemės gyventojų akivaizdoje baisi plėštinė žaizda ėmė randėti, paskui virto plonu rausvu rumbeliu ir pagaliau beveik nežymiu baltu ruoželiu.

Medžiotojas atsisėdo, pasikasė galvą, kvailokai nusišaipė ir pranešė norįs gerti, geriau kokių nors svaigalų.

Čia pat, nieko nelaukdamas, Degas iškilmingai pradėjo pokylį.

Karveris ir Fredas pasitraukė į lietaus medžių miško kraštą pasitarti. Profesorius žengė tarsi lunatikas, atkišęs nukarusią apatinę lūpą ir retkarčiais kraipydamas galvą.

— Na tai kaip? — paklausė Fredas.

— Pagal visus gamtos dėsnius šitaip neturėtų būti, — apstulbęs sumurmėjo Karveris. — Nė viena medžiaga pasaulyje neduoda tokios reakcijos. O praeitą naktį tu irgi matei, kaip ji veikia?

— Žinoma, velniai griebtų, — patvirtino Fredas. — Atnešė medžiotoją — jam buvo nutraukta pusė galvos. Jis prarijo gurkšnį šito skysčio ir išgijo mano akyse.

— Sena žmonijos svajonė, — balsu mąstė profesorius Karveris. — Panacėja nuo visų ligų.