Robert Sheckley - Trys Beno Baksterio Mirtys

Profesorius Karveris įsmeigė į Fredą iš nustebimo išplėstas akis.

— Kas yra? — šaipydamasis paklausė Fredas, — Bene siūlės persimetė? Į ką jūs čia spoksote?

Karveris neatsakė. Jam virpėjo lūpos. Jis iš lengvo pasitraukė atbulas.

— Po velnių, kas atsitiko?

Fredas metė į profesorių nirtulingą žvilgsnį, paskui puolė į žvaigždėlaivio priekį ir pasižiūrėjo į veidrodį.

— Kas mane ištiko?

Karveris mėgino prabilti, bet žodžiai įstrigo gerklėje. Neatitraukdamas akių, jis stebėjo, kaip Fredo bruožai pamažu keičiasi, nyksta, dingsta, tarytum gamta greitosiomis darytų protingos gyvybės eskizą.

Fredo galvoje iššoko keisti gumbai. Rausva oda iš lėto virto pilka.

— Aš gi patariau tau luktelėti, — atsiduso Karveris.

— Kas darosi? — baukščiai sukuždėjo Fredas.

— Matai, — atsakė Karveris, — tur būt, čia rudimentinis sersio efektas. Lorėjuje, pats žinai, praktiškai niekas negimsta. Kad ir kokios būtų gydomosios sersio savybės, toji rasė jau kažin kada turėjo išmirti. Taip ir būtų atsitikę, jei sersis nepasižymėtų ir kitokiomis savybėmis — jei nesugebėtų žemiausias gyvūnų formas paversti aukščiausia — protingais lorėjiečiais.

— Beprotiška mintis!

— Darbinė hipotezė, pagrįsta Dego teiginiu, kad sersis— visų lorėjiečių išsigelbėjimas. Bijausi, kad čia glūdi tikroji žvėrių kulto prasmė ir jiems uždėto tabu priežastis, Įvairūs gyvūnai buvo, tur būt, tam tikrų lorėjiečių grupių, o gal ir visų lorėjiečių, protėviai. Net kalbėti šia tema draudžia tabu; čiabuviai aiškiai jaučiasi esą nepilnaverčiai, nes dar taip neseniai nustojo buvę gyvūnais.

Karveris nuilsęs pasitrynė kaktą.

— Galima spėti — toliau kalbėjo jis, — kad sersio sultys vaidina nemažą vaidmenį visos rasės gyvenime. Kalbant teoriškai…

— Velniop teorijas, — burtelėjo Fredas, baisėdamasis, kad jo balsas paliko kimus ir gerklinis kaip lorėjiečių.— Profesoriau, padarykite ką nors! /

— Nieko negaliu padaryti. /

— Gal Žemės mokslas…

— Ne, Fredai, — tyliai tarė Karveris.

— Ką?

— Fredai, būk geras, pasistenk suprasti. Aš negaliu paimti tavęs į Zemę.

— Ką jūs turite galvoje? Jūs, tur būt, pakvaišote!

— Visdi ne. Kaip aš galiu, tave parvežęs, papasakoti tokią fantaziją? Visi manys, kad tavo istorija — ne kas kita, kaip grandiozinė mistifikacija.

— Bet…

— Netrukdyk. Niekas manimi nepatikės. Veikiau patikės, kad tu nuostabiai galvotas lorėjietis. Vien tik savo buvimu, Fredai, tu paneigsi pradinę mano knygos tezę!

— Negali būti, kad jūs mane paliktumėte, — suvebleno Fredas. — Jūs taip nepadarysite.

Profesorius Karveris vis dar laikė rankose abu revolverius.

Vieną jis užsikišo už — diržo, o antrąjį nutaikė į Fredą.

— Aš neketinu statyti į pavojų savo viso gyvenimo darbą. Eik iš čia, Fredai.

— Ne!

— Aš nejuokauju. Nešdinkis, Fredai.

— Neisiu! Jums teks šauti!

— Jei reikės — iššausiu, — užtikrino jį Karveris. — Nušausiu ir išmesiu.

Jis nutaikė.

Fredas pasitraukė atbulas prie liuko, nuėmė skląsčius, atidarė.

Lauke tyliai lūkuriavo kaimiečiai.

— Ką jie man padarys?

— Iš tiesų gaila, Fredai, — tarė Karveris.

— Neisiu! — spygtelėjo Fredas ir abiem rankom nusitvėrė liuko angos.

Karveris nustūmė jį į laukiančios minios rankas, o įkandin jo sviedė du likusius vamzdelius sersio sulčių.

Tada Karveris skubiai užvožė liuką, nenorėdamas matyti, kas bus toliau.

Nepraėjus nė valandai, jis jau buvo išniręs iš aukštutinių atmosferos sluoksnių.

Kai jis grįžo į Žemę, jo knyga „Ne Žemės rasių įgimto nepilnavertiškumo slaptosios priežastys” buvo paskelbta istorine lyginamosios antropologijos gaire. Tačiau beveik iš karto teko susidurti su tam tikromis komplikacijomis.

Į Žemę grįžo kažkoks kapitonas astronautas, pavarde Džonsas, kuris teigė aptikęs Lorėjaus planetoje čiabuvį, visais atžvilgiais prilygstantį Žemės gyventojui. Savo žodžiams patvirtinti kapitonas Džonsas grojo magnetofoninius įrašus ir demonstravo kino juostas.

Kurį laiką Karverio tezė atrodė abejotina, kol Karveris pats ištyrė daiktinius priešininko įrodymus. Tada jis su negailestinga logika pareiškė, kad vadinamasis superlorė— jietis, ta Lorėjaus tobulybė, kuri, jei taip galima pasakyti, prilygsta Žemės gyventojams, Lorėjuje stovi ant pačios žemiausios hierarchinės pakopos: jis — Šiukšlininkas, tat aiškiai rodo platus juodas ruožas jo veide.

Kapitonas astronautas nesiginčijo, kad taip ir yra.

Kodėl gi, dėstė Karveris, tam superlorėjiečiui, nepaisant visų jo išgarbintų sugebėjimų, nepavyko pasiekti nors kiek tinkamesnės padėties toje niekingoje visuomenėje, kurioje jis gyvena?

Šis klausimas užčiaupė burną kapitonui ir jo šalininkams ir netgi visiškai sutrynė į miltus jų mokyklą. Ir dabar visoje Galaktikoje mąstantys Žemės gyventojai pritaria Karverio doktrinai, kad ne Žemės būtybės iš prigimties nepilnavertės.

Kerinas padarė išvadą, kad dabartinė bloga jo nuotaika dar nuo praeitos savaitės, kai nusižudė Mileris. Tačiau vis tiek jis jautė neaiškią instinktyvią baimę, tūnančią kažkur sąmonės gilumoje. Kvaila. Milerio savižudybė jam nerūpi.

Tačiau kodėl nusižudė tas linksmas storulis? Mileris turėjo viską, dėl ko verta gyventi: žmoną, vaikų, gerą darbą ir visus amžiaus sukurtus prabangos stebuklus. Kodėl jis taip padarė?

— Labas rytas, brangusis, — tarė Kerinui žmona, kai jie sėdo pusryčiauti.

— Labas rytas, vaikuti. Labas rytas, Bili.

Sūnus kažką burbtelėjo.

Į kito širdį neįlįsi, nusprendė Kerinas, sukdamas diske pusryčių patiekalų numerius. Naujasis automatinis „Avin— jon elektrik” firmos virėjas tiekė ir serviravo puikų maistą.

Jis tebebuvo blogai nusiteikęs; juo pikčiau, kad šiandien Kerinas norėjo gerai jaustis. Jam poilsio diena, ir turi ateiti „Avinjon elektrik” inspektorius. Tai reikšminga diena.

Jis pakilo iš užstalės drauge su sūnumi.

— Viso gero, Bili.

Sūnus tylomis linktelėjo, pasiėmė kuprinę ir išėjo į mokyklą. Kerinas nusistebėjo: gal ir jam kas drumsčia ramybę? Jis vylėsi, kad ne. Gana šeimai ir vieno hipo— chondriko.

— Iki pasimatymo, vaikuti. — Jis pabučiavo einančią pirkinių žmoną.

„Šiaip ar taip, ji laiminga”, — pagalvojo jis, lydėdamas ją akimis iki vartelių. Jam rūpėjo, kiek pinigų ji paliks „Avinjon elektrik” parduotuvėje.

Žvilgtelėjęs į laikrodį, jis sumetė, kad „A. E.” inspektorius ateis po pusvalandžio. Geriausias būdas nusikratyti bloga nuotaika — nuplauti ją, tarė jis sau ir patraukė į dušo kambarį.

Dušo kambarys buvo tviskantis plastmasės stebuklas, ir jo prabanga grąžino Kerinui beveik prarastą sielos ramybę. Jis sumetė drabužius į „A. E.” skalbimo-lyginimo automatą ir nustatė duso reguliatorių kiek aukščiau padalos „gaivinantis”. Kūną užliejo vandens čiurkšlė, kurios temperatūra buvo penkiais laipsniais aukštesnė už normalią odos temperatūrą. Žavu! O paskui žmogus sausai nusi— trini automatiniu „A. E.” rankšluosčiu ir lieki žvalus.

Šaunu, galvojo jis, kol rankšluostis tampė ir mankštino kiekvieną raumenį. Bet kitaip ir negali būti, priminė jis sau. Automatinis „A. E.” rankšluostis drauge su skutimosi reikmenimis atsiėjo trisdešimt dolerių plius mokestis.

O vis dėlto rankšluostis vertas tų pinigų, nusprendė jis, kai išlindo skustuvas ir nugremžė vos prasikalusią barzdą. Pagaliau, ko vefrtas gyvenimas, jei nesidžiaugsi prabangos dalykais?