Robert Sheckley - Trys Beno Baksterio Mirtys

Kai jis išjungė automatinį rankšluostį, oda maloniai dilgsėjo. Jis turėjo jaustis kuo puikiausiai, bet nesijautė. Į smegenis tolydžio skverbėsi mintys apie Milerio savižudybę ir drumstė poilsio dienos ramumą.

Gal dar kas nors jaudino Keriną? Namie, žinoma, viskas gerai. Dokumentai inspektoriui paruošti.

— Ar ko nepamiršau? — paklausė jis balsiai.

— Po penkiolikos minučių ateis „Avinjon elektrik” inspektorius, — sušnibždėjo vonioje įtaisytas sieninis „A. E.” firmos sekretorius.

— Žinau. O dar?

Sieninis sekretorius ištarškėjo susikaupusias jo atmintyje žinias — devynias galybes smulkmenų: kad reikia palaistyti gazoną, patikrinti reaktobilį, nupirkti pirmadieniui veršienos šnicelių ir t. t. Smulkmenos, kurioms iki šiol vis nelikdavo laiko.

,Gerai, užteks.” Jis leidosi automatinio „A. E.” liokajaus aprengiamas, ir tasai mikliai aptaisė jo kaulėtą figūrą kažkokiais naujais audiniais. Tualeto pabaigai buvo paskleistas debesėlis modernių vyriškų kvepalų, ir Kerinas, atsargiai skverbdamasis tarp išdėliotų pasieniais aparatų, nuėjo į svetainę.

Greitai apžvelgęs sieninius diskus ir prietaisus, jis įsitikino, kad namuose viešpatauja tvarka. Indai po pusryčių išplauti ir padėti į vietą, dulkės visur nušluostytos, grindys nulakuotos ir blizga kaip veidrodis, žmonos suknelės sukabintos drabužinėje, o raketinių laivų modeliai, kuriuos meistravo sūnus, sudėti į sieninę spintą.

Nesijaudink, hipochondrike, piktai sutramdė jis save.

Durys pranešė: „Pas jus misteris Petisas iš „Avinjon elektrik” finansų skyriaus.”

Kerinas buvo beliepiąs durims atsiverti, bet laiku pastebėjo automatinį barmeną.

Dieve tnielas, kaipgi jis nepagalvojo apie tai?

Automatinis barmenas pagamintas „Kastil motors” firmos. Kerinas įsigijo jį silpnumo akimirką. „A. E.” inspektorius dėl to per daug nedžiūgaus, nes jo firma irgi išleidžia tokius automatus.

Jis nurideno barmeną į virtuvę ir liepė durims atsiverti.

— Sveiki, sere. Šiandien puiki dienelė, — tarė misteris Petisas.

Tasai aukštas, orus vyras vilkėjo senamadišku tvidu. Jo akių kampučiuose buvo> susimetusios raukšlelės, kaip žmonių, kurie dažnai ir noromis juokiasi. Jo veide spindėjo šypsena; paspaudęs Kerinui ranką, jis apžvelgė visokių gėrybių pilną kambarį.

— Dailus jūsų namelis, sere! Dailus! Jei norite žinoti, vargu ar pažeisiu profesinę firmos etiką, sakydamas, kad jūsų interjeras gražiausias rajone.

Vaizduodamasis ilgas vienodų namų eiles savo, gretimame ir dar tolimesniame kvartale, Kerinas staiga pasijuto galįs didžiuotis.

— Na kaip, ar visa jūsų aparatūra veikia? — paklausė misteris Petisas, pasidėjęs ant kėdės portfelį.— Niekas nesugedo?

— O ne, — entuziastiškai tarė Kerinas. — Jeigu tave aprūpina „Avinjon elektrik”, gali nesibauginti, kad kas nors sutriks.

— Fonoru nesiskundžiate? Keičia melodijas kas septyniolika valandų?

— Galite neabejoti, — atsakė Kerinas. Iki šiol jis kažkodėl neprisiruošė atnaujinti fonoro, bet ar šiaip sakyk, ar taip, šis daiktas buvo labai efektingas.

— O kaip stereovizorius? Ar patinka jums laidų programos?

— Nieko neprikiši. — Vieną programą jis atsitiktinai buvo matęs praeitą mėnesį, ir ji pasirodė nepaprastai gyvenimiška.

— Kaip virtuvė? Automatinis virėjas nesugedęs? Re— ceptmeisteris dar išspaudžia ką nors nauja?

— Šaunūs įrengimai. Labai šaunūs.

Misteris Petisas teiravosi apie šaldytuvą, dulkių siurblį, reaktobilį, malūnsparnį, požeminį maudymosi baseiną ir šimtus kitų dalykų, pirktų iš „Avinjon elektrik” firmos.

— Viskas puiku, — tarė Kerinas. Jis truputį melavo, nes anaiptol ne visus pirkinius buvo spėjęs išpakuoti. — Tiesiog nuostabu.

— Labai džiaugiuosi, — tarė misteris Petisas, lengviau atsidusdamas ir atsišliedamas į kėdės atkaltę.— Jūs neįsivaizduojate, kiek mes turime stengtis, kad mūsų klientai liktų patenkinti. Jei produkcija netobula, ją reikia grąžinti; priimdami atgal, mes nieko neklausinėjame. Mums visada malonu įtikti klientui.

— Patikėkite, aš tą labai vertinu, misteri Petisai.

Kerinas vylėsi, kad „A. E.” tarnautojui nedingtelės mintis apžiūrinėti virtuvę. Jam iš galvos niekaip neišėjo firmos „Kastil motors” automatinis barmenas, kuris čia taip tiko, kaip kiaulei balnas.

— Galiu su pasididžiavimu sakyti, kad dauguma jūsų rajono gyventojų viską perka pas mus, — tuo tarpu kalbėjo misteris Petisas. — Mūsų firma solidi.

— O misteris Mileris taip pat buvo jūsų klientas? — pasidomėjo Kerinas.

— Tas vyrukas, kur nusižudė? — Petisas akimirką paniuro. — Teisybę sakant, buvo. Tatai mane nustebino, sere, stačiai pritrenkė. Juk dar nepraėjo nė mėnuo, kai tas vyrukas pirko iš manęs naujutėlį reaktobilį, sukariantį tiesiu keliu tris šimtus penkiasdešimt mylių per valandą! Džiaugėsi kaip kūdikis! Ir po to staiga šitaip pasidaryti! Žinoma, reaktobilis kiek padidino jo skolas.

— Aišku.

— Bet kas nuo to pasikeitė? Jis galėjo mėgautis prabanga. O ėmė ir pasikorė.

— Pasikorė?

— Taip, — tarė Petisas vėl paniurdamas. — Namuose visi šiuolaikiniai patogumai, o jis pasikorė virve. Matyt, seniai jau buvo pakrikę nervai.

Niūrus žvilgsnis dingo, atsirado įprastinė šypsena.

— Tačiau gana apie tai! Geriau pakalbėkime apie jus.

Kai Petisas atidarė savo portfelį, dar labiau ėmė šypsotis.

— Tai va jūsų balansas. Jūs skolingas mums du šimtus tris tūkstančius dolerių dvidešimt devynis centus, misteri Kerinai, — tokia suma susidarė, jums nusipirkus paskutinį daiktą. Teisingai?

— Teisingai, — patvirtino Kerinas. Jis prisiminė tą skaičių iš savo dokumentų.— Štai eilinė įmoka.

Jis įteikė Petisui voką, kurį tasai įsidėjo į kišenę, pirma suskaičiavęs, kiek ten yra.

— Puiku. Bet žinote, misteri Kerinai, neužteks jums gyvenimo išsimokėti dviem šimtam tūkstančių dolerių.

— Taip, vargu ar spėsiu, — blaiviai pritarė Kerinas.

Jis neturėjo nė keturiasdešimt metų ir, pasikliaudamas medicinos mokslo stebuklais, tikėjosi gyventi dar kokį šimtą.

Tačiau uždirbdamas tris tūkstančius dolerių per metus, jis vis dėlto negalėjo išsimokėti skolos ir drauge išlaikyti šeimos.

— Savaime suprantama, mes nenorėtume atimti iš jūsų to, kas reikalinga. Nekalbant jau apie stulbinančius gaminius, kurie pasirodys kitąmet. Jūs neketinate likti be tų daiktų, sere!

Misteris Kerinas linktelėjo. Jis, žinoma, norėjo įsigyti naujus gaminius.

— O jeigu mes su jumis sudarytume paprastą susitarimą? Jeigu pažadėsite, kad jūsų sūnus, tapęs pilnamečiu, trisdešimt metų mokės mums savo uždarbį, mes mielai duosime jums papildomai kredito.

Misteris Petisas išsitraukė iš portfelio kažkokius dokumentus ir juos išdėliojo priešais Keriną.

— Jums reikia tik pasirašyti štai čia, sere.

— Nežinau, ką daryti — tarė Kerinas. — Kažkodėl širdis nelinksta. Man norėtųsi padėti berniukui gyvenime, o ne užkrauti nuo pat pradžios…

— Bet juk, brangusis sere, — pridūrė Petisas, — tatai daroma taip pat ir jūsų sūnaus labui. Juk jisčia gyvena, ar ne? Jis turi teisę naudotis prabangos reikmenimis, mokslo stebuklais…

— Žinoma, — pritarė Kerinas. — Bet juk…

— Tik pamanykite, sere, šiandien vidutinis žmogus gyvena kaip karalius. Prieš šimtą metų net didžiausias pasaulio turtuolis nesvajojo apie tai, ką dabar turi paprastas pilietis. To pasižadėjimo nereikia laikyti skola. Faktiškai jūs tik investuojate kapitalą.