Robert Sheckley - Trys Beno Baksterio Mirtys

Vilnius 1968

Vertė: D. Mecionaitė, V. Miliūnaitė ir A. Krištopas

Alfredas Saimonas buvo gimęs Kazangoje IV — nedidukėje žemės ūkio planetoje netoli Arkturo; ten jis kirto kombainu kviečių laukus, o ilgais tykiais vakarais klausydavosi Žemėje įrašytų meilės dainų.

Kazangoje gyventi buvo ne per blogiausia, merginos ten malonios, žvalios, atviraširdės ir sukalbamos: gera su jomis pasivaikščioti po kalvas arba pasimaudyti upokšni6 j°s ištikimos gyvenimo draugės. Tačiau ne romantiškos! Gražu pažiūrėti, kaip smagiai ir paprastai linksminasi kazangiškiai. Bet ar jiems to gana?

Saimonas jautėsi nepatenkintas savo vienodu gyvenimu. Kartą suprato, ir ko jam stinga.

Išklerusiu, knygų prikrautu kosminiu laivu atklydo į Kazangą keliaujantis pirklys. Jis buvo suvargęs, žilas, kuoktelėjęs žmogelis. Jo garbei buvo surengtos iškilmės — už Saulės sistemos ribų karštai džiaugiamasi kiekviena nauja pažintimi.

Pirklys išklojo naujausias paskalas: apie kainų karą tarp Detroito II ir Detroito III, ir kiek atsieina žūklė Alane, ir kaip apsirengusi Moracijos prezidento žmona, ir kaip juokingai šneka žmonės Dorane V. Pagaliau kažkas paprašė:

— Papasakok mums apie Zemę.

— Aha, — tarė pirklys, kilstelėjęs antakius. — Norite pasiklausyti apie savo promotę? Iš tikrųjų, bičiuliai, nėra kitos tokios planetos, kaip senutė Žemė, ir niekas jai neprilygs. Žemėje, bičiuliai, viskas galima, ten išsipildo visi troškimai…

— Kiekvienam? — paklausė Saimonas.

— Ten jie turi įstatymą, reikalaujantį patenkinti visus norus, — šyptelėjo pirklys. — Kol kas niekas nėra jo pažeidęs. Žemėje viskas kitaip, bičiuliai. Jūs, vyručiai, kultivuojate žemės ūkį? Na štai, o Žemė kultivuoja visokias prašmatnybės — tokias, kaip pamišimas, grožis, karas, svaigulys, nekaltybė, siaubas ir taip toliau. Norėdami patirti tų gėrybių, žmonės keliauja ištisus šviesmečius.

— O meilė? — paklausė kažkuri moteriškė.

— Mergužėle, — švelniai tarė pirklys, — Žemė — vienintelė vieta visoje Galaktikoje, kur dar išlikusi meilė! Detroitai II ir III ją išmėgino, bet pasirodė, kad tatai ne jų kišenei, Alanas nusprendė, kad ji per daug išmuša iš vėžių, o Moracija ir Doranas V dar jos nespėjo importuoti. Bet, kaip minėjau, Žemė kultivuoja prašmatnybes, o jos apsimoka šimteriopai.

— Šimteriopai? — pasitikslino apkūnus fermeris.

— Žinoma! Žemė jau sena, jos gelmės išsemtos, o dirva bevaisė. Jos kolonijos tapo nepriklausomos, ir gyvena jose blaivaus proto žmonės — štai kaip jūs. Tokie žmonės nori gauti už savo prekę tiek, kiek ji verta. Iš ko dar gali pasipelnyti Žemė, jei ne iš niekniekių, kurie įprasmina gyvenimą?

— O tu ar buvai įsimylėjęs Žemėje? — paklausė Saimonas.

— Ką čia kalbėti, — paniuręs atsakė pirklys. — Buvau kadaise įsimylėjęs, o dabar va keliauju. Bičiuliai, šios knygos!..

Už negirdėtus pinigus Saimonas nusipirko senovinį eilių rinkinį ir skaitydamas svajojo apie aistrą padūkusioje mėnesienoje, apie blausius aušros spindulius, glamonė jančius suskirdusias meilužių lūpas, apie tamsią jūros pakrantę, kur sukibę kūnai apsvaigę nuo meilės ir apkurtę nuo bangų mūšos šniokštimo.

Ir tatai buvo galima tik Žemėje, nes, anot pirklio, po Visatą išblaškyti Žemės vaikai pernelyg jau sunkiai dirbo, stengdamiesi kaip nors pramisti nesvetinguose pasauliuose. Kazangoje augo kviečiai ir kukurūzai, Detroituose II ir III gausėjo fabrikų ir gamyklų. Apie žuvingus Alano vandenis sklido legendos po visą Pietinę žvaigždžių zoną. Moracijoje veisėsi pavojingi plėšrūnai, o Dorane V dar reikėjo išarti plėšinius. Viskas buvo puiku, — taip ir turėjo būti.

Bet vis dėlto pasirodė, kad naujųjų pasaulių tobulybė pernelyg griežta ir sterili — perdaug jau tiksliai ten buvo suplanuotas gyvenimas. Kažkas buvo prarasta negyvose kosminės erdvės platybėse. Tik Žemėje išliko meilė.

Todėl Saimonas dirbo, taupė pinigus ir svajojo. Eidamas dvidešimt devintuosius metus, jis pardavė fermą, į tvirtą lagaminą prisidėjo švarių marškinių, užsivilko geriausią kostiumą, apsiavė stipriais kelionės batais ir įlipo į raketą „Kazanga — Metropolija”.

Pagaliau jis atsidūrė Žemėje, kur svajonės būtinai išsipildo, nes pastangos tatai sukliudyti baudžiamos įstatymo.

Niujorko astroporte Saimonas greitai atliko muitinės formalumus, ir požeminis traukinys bematant jį nugabeno į Taimzo aikštę. Apakintas dienos šviesos, jis stovėjo ir tvirtai spaudė prie šono lagaminą, nes jau buvo girdėjęs apie kišenvagius ir kitus didelio miesto plėšikus.

Jis apsidairė ir baisiausiai nustebo — net kvapą jam užėmė.

Pirmiausia jį apstulbino begalinė virtinė kino teatrų, kur filmai buvo demonstruojami dviejų, trijų ir keturių matmenų— kaip pageidauja žiūrovas. Ir dar kokie filmai!

Dešinėje lyg kokia šėtra pakibęs reklaminis skydas:

„AISTRA VENEROJE!

Dokumentai pasakoja apie žaliojo pragaro gyventojų seksualinę patirtį. Šokiruoja! Demaskuoja!”

Jis norėjo žengti vidun, bet kitapus gatvės buvo rodomas karinis filmas. Afiša skelbė:

„SAULIŲ TRAMDYTOJAI!

Skiriama karinio-kosminio laivyno pramuštgalviams!”

O šalimais — kitas:

„TARZANAS TRIUŠKINA SATURNO VAMPYRUS!”

Tarzanas, — miglotai prisiminė jis skaitytas knygas, — tai Žemėje sukurtų senovinių liaudies padavimų herojus.

Viskas buvo nuostabu. O ką dar žada ateitis! Jis matė krautuvėles, kur galėjai pasiskonėti visų pasaulių valgiais, ypač nacionaliniais Žemės patiekalais: pica, raste— gajais, spagečiais ir knyšais. Buvo krautuvių, išpardavi— nė j ančių kosminiais laivais pristatytus nukainotus drabužius, ir parduotuvių, prekiaujančių vien gėrimais.

Saimonas nežinojo, ko čia pirmiausia nusitvėrus. Staiga jis išgirdo kalenant kulkosvaidį ir ūmai atsigręžė.

Tai buvo tik tiras — ilga, siaura, ryškiai išmarginta galerija su barjeru iki juostos. Ant aukštos taburetės sėdėjo šeimininkas — tamsiaveidis storulis su karpa skruoste. Jis nusišypsojo Saimonui:

— Nori išmėginti laimę?

Įėjęs vidun, Saimonas pamatė, kad vietoj paprastų taikinių galerijos gale, kulkų išvarpytose kėdėse, sėdi keturios pusnuogės moterys. Ant kaktos ir ant kiekvienos krūties joms buvo nupiešti mažutyčiai „obuoliukai”.

— Ar pas jus šaudoma tikromis kulkomis? — paklausė Saimonas.

— Žinoma! — atsakė šeimininkas. — Žemėje veikia įstatymas, draudžiantis apgaulingą reklamą. Ir kulkos tikros, ir mergos tikros. Eik šen ir nudėk kurią nori!

Viena moteriškė jį pakurstė:

— Pliek, pliek, vyruti! Kertu lažybų, kad nepataikysi! Kita šūktelėjo:

— Jis nė į kosminį laivą nepataikytų!

— Na ir nušnekėjai, jis nežioplas vaikinas! — įsikišo trečioji. — Nagi pliek, vyruti!

Saimonas pasitrynė kaktą, bijojo pasirodyti nustebęs. Pagaliau, juk čia Zemė, kur leidžiama visa, kas duoda pelno. Jis paklausė:

— O ar yra tokių tirų, kur šaudoma į vyriškius?

— Žinoma, — atsakė šeimininkas. — Bet juk tu ne koks iškrypėlis, ar ne?

— Be abejo, ne!

— Tu iš kitos sistemos?

— Taip. O iš ko tu pažinai?

— Iš kostiumo. Visada galima atskirti iš kostiumo. — Storulis užsimerkė ir prodainiu užtraukė:

— Eikš! Eikš! Žudyk moteris! Nusimesk slopinamų troškimų naštą! Paspausk gaiduką — išliek seną įniršį! Tatai geriau, negu duoti per snukį! Geriau, negu pasigerti! Eikš! Eikš! Žudyk!