Robert Sheckley - Trys Beno Baksterio Mirtys

6) Skaitmuo 10. Ties šiuo skaitmeniu prietaiso skalėje nubrėžta raudona linija. Jei rodyklė peržengia šią liniją, negali būti nė kalbos apie įprastinius apmokamus terapinius gydymo metodus. Toks pilietis privalo nedelsdamas chirurgine operacija pakeisti savo asmenybę arba tuoj pat išeiti terapinį gydymo kursą Akademijoje.

Įspėjimas:

A. Sveiko proto matuoklis — ne diagnostinė mašina. Nemėginkite patys spręsti, kokia jūsų sveikata. Skaitmenys nuo 0 iki 10 nerodo ligos pobūdžio — neurozės, psichozės ir t. t., o tik jos intensyvumą. Intensyvumo skalė nusako tik potencinę kurio nors individo galimybę pakenkti socialinei santvarkai. Tam tikro tipo neurotikas gali būti potencialiai pavojingesnis už psichotiką, — tą ir užregistruoja bet kuris sveiko proto matuoklis.

Tikslesnę diagnozę nustatys terapeutas.

B. Parodymai nuo nulio iki dešimties yra tik apytikriai.

Norėdami gauti iki 1030 tikslumo parodymus, naudokitės stacionariniu modeliu.

C. Atsiminkite: atskiros asmenybės sveikas protas turi rūpėti kiekvienam. Po didžiųjų pasaulinių karų periodo mes pažengėme toli į priekį — tik todėl, kad savo civilizaciją pagrindėme visuomenės protinio sveikatingumo, individualios atsakomybės ir status quo išsaugojimo koncepcijomis. Todėl, jei jūsų rodiklis prašoka tris, šaukitės medicinos pagalbos. Jeigu jis didesnis už septynis, medicinos pagalba jums privaloma. Jeigu jūs peržengėte dešimt— nelaukite demaskuojamas ir suimamas. Pats pasiduokite į valdžios organų rankas, kad nežūtų civilizacija.

Su geriausiais linkėjimais bendrovė „Kehil-Tomas”

Misteris Firmenas suprato, kad papusryčiavus reikia tuoj pat eiti į darbą. Susiklosčius aplinkybėms, mažiausias pavėlavimas galėjo pasirodyti įtartinas. Jis netgi užsidėjo kuklią pilką skrybėlę, pasitaisė kaklaraištį, pasuko prie durų ir jau norėjo spustelėti rankeną, bet nusprendė sulaukti pašto.

Nepatenkintas savimi, jis pasitraukė nuo durų ir ėmė vaikštinėti po kambarį. Juk jis žinojo lauksiąs pašto; kam gi apsimetinėti, kad ketini išeiti? Nejau negalima būti doram pačiam sau, netgi dabar, kai tavo dorumas toks svarbus?

Juodas spanielis Spidas, susirangęs ant kušetės, smalsiai pažvelgė į jį. Firmenas patapšnojo šuniui per sprandą, siekė cigaretės, bet apsigalvojo. Jis vėl patapšnojo Spi— dą, ir šuo tingiai nusižiovavo. Firmenas pastūmė lempą, nors jos visai nereikėjo pastumti, nežinia ko krūptelėjo ir vėl ėmė vaikštinėti po kambarį.

Jis nenoromis sau prisipažino, kad visai nenusiteikęs kur nors eiti, — teisybę sakant, jis netgi bijo išeiti, nors jam niekas negrėsė. Jis pamėgino save įtikinti, kad šian dien paprasčiausia diena, tokia pat, kaip vakar ir užvakar. Juk jeigu žmogus tuo patikės, iš tiesų patikės, įvykiai tols į begalybę ir jam nieko neatsitiks.

Beje, kodėl šiandien būtinai turi kažkas atsitikti? Juk jam dar nepasibaigęs bandomasis laikas.

Jis nugirdo, kad kažkas šnara prie durų, ir nuskubėjo atidaryti. Apsiriko, pašto dar nėra. Tačiau namų savininkė irgi atidarė duris — jos butas toje pat aikštelėje — ir pažvelgė į jį nepalankiai blausiomis akimis.

Firmenas uždarė duris ir pastebėjo, kad jam dreba rankos. Jis nusprendė, kad ne pro šalį būtų pasitikrinus. Įėjo į miegamąjį, bet ten triūsė robotas, sušlavęs į vidurį kambario saują dulkių. Firmeno lova buvo jau paklota; žmonos lovos nereikėjo kloti, nes beveik savaitę niekas ten nemiegojo.

— Man išeiti, sere? — paklausė robotas.

Firmenas ne tuojau atsakė. Jis mieliau pasitikrintų, likęs vienas. Žinoma, robotas — ne žmogus. Tiksliau pasakius, mechanizmai — negyvi daiktai; tačiau atrodė, kad šiam robotui duota lyg ir kažkokia siela. Šiaip ar taip, nesvarbu, pasiliks jis ar išeis, nes visų privačių robotų schemose įtaisyti sveiko proto matuokliai. Taip reikalavo įstatymas.

— Kaip nori, — tarė pagaliau Firmenas.

Robotas susisiurbė saują dulkių ir tyliai išriedėjo iš kambario.

Firmenas įjungė prietaisą. Jis niūriai stebėjo, kaip juodoji rodyklė pamažu slinko pro dvejetą ir trejetą — normą, pro šešetą ir septynetą — nukrypimus — prie 8,2, — ten galiausiai sustojo.

Viena dešimtąja daugiau, negu vakar. Viena dešimtąja arčiau prie raudonosios linijos.

Firmenas ūmai išjungė prietaisą ir užsirūkė cigaretę. Iš miegamojo jis išėjo lėtai ir pavargęs, lyg būtų ne rytas, o baigtųsi darbo diena.

— Paštas, sere, — grakščiai prie jo atriedėjęs, pranešė robotas. Firmenas čiupo iš atkištos roboto rankos pluoštą laiškų ir peržiūrėjo.

— Iš jos nė žodžio, — nejučiomis išsprūdo jam.

— Mari labai gaila, sere, — greitai atsiliepė robotas.

— Tau gaila? — Firmenas smalsiai pažvelgė į mechanizmą.— Kodėl?

— Aš, žinoma, suinteresuotas, kad jums gerai sektųsi, sere, — pareiškė robotas. — Lygiai kaip ir Spidas, pagal savo išgales.” Misis Firmen laiškas pakeltų jums dvasią. Mums gaila, kad jo nesulaukėte.

Spidas tyliai amtelėjo ir pakreipė į šalį snukį. Mašinos užuojauta, gyvulio gailestis, pagalvojo Firmenas. Ir vis dėlto jis buvo dėkingas abiem.

— Aš jos visai nekaltinu, — tarė jis. — Negi galėjau manyti, kad ji amžinai mane pakęs. — Jis palūkėjo, tikėdamasis išgirsti iš roboto, kad grįš žmona, o jis pats greit pasveiks. Tačiau robotas stovėjo šalia Spido ir tylėjo, o šuo tuo tarpu spėjo vėl užmigti.

Firmenas dar kartą peržiūrėjo korespondenciją. Ten buvo keletas sąskaitų, kažkoks skelbimas ir mažas stamantrus vokas. Ant jo buvo užrašytas atgalinis Akademijos adresas, tai Firmenas skubiai jį atplėšė.

Voke jis rado atviruką su žodžiais: „Brangusis misteri Firmenai, Jūsų prašymas, kad priimtume, apsvarstytas ir patenkintas. Džiaugsimės sulaukę Jūsų bet kuriuo metu. Dėkinga direkcija.”

Firmenas dėbtelėjo į atviruką. Jis nė nemanė prašytis į Akademiją. Tai mažiausiai traukė jo širdį.

— Ar čia žmona sugalvojo? — paklausė jis.

— Nežinau, sere, — atsiliepė robotas.

Firmenas pavartė atviruką. Jis, žinoma, niekad gerai nesuvokė, kad yra tokia Akademija. Apie ją negalėjai nežinoti, nes ji darė įtaką visoms gyvenimo sritims. O iš tikiųjų apie šią itin svarbią įstaigą jis žinojo labai. rruižaO be galo mažai.

— Kas ta Akademija? — paklausė jis.

— Dideli, žemi, pilki rūmai, — atsakė robotas. — Stovi pietvakarinėje miesto dalyje. Juos galima pasiekti įvairiausiu viešuoju transportu.

— Bet kas ji tokia?

— Valstybinė ligoninė, — paaiškino robotas, — kuria gali naudotis visi, kas raštu arba žodžiu pareiškia pageidavimą. Negana to, Akademija mielai priglaudžia visus žmones, kuriems matuoklis rodo daugiau kaip dešimt, jeigu jie nesutinka chirurgine operacija pakeisti asmenybės ir pasirenka Akademiją.

Firmenas, visai nusikamavęs, atsiduso.

— Visa tai man ne naujiena. Bet kokia jos sistema? Kaip ten gydoma?

— Nežinau, sere, — tarė robotas.

— Kiek procentų išgyja?

— Šimtas procentų, — išpoškino robotas.

Firmenas prisiminė kažką, kas jam pasirodė keista.

— Palauk, — tarė jis. — Iš Akademijos niekas negrįžta. Teisybė?

— Nieko negirdėti apie asmenis, kurie, atsidūrę Akademijoje, būtų iš jos išėję, —atsakė robotas.

— Kodėl?

— Nežinau, sere.

Firmenas suglamžęs įmetė atviruką į peleninę. Visa tai buvo labai keista. Akademija taip gerai žinoma, visi taip apsipratę su ja, kad niekam nė į galvą neateina, klausinėti. Jis šią vietą visuomet vaizdavosi kaip kažkokią neaiškią dėmę, tolimą ir nerealią. Tai buvo įstaiga, į kurią vyksti peržengęs skaitmenį dešimt, nes nori išvengti lobotomijos, topektomijos ir kitų operacijų, nepataisomai sužalojančių asmenybę. Bet, žinoma, stengiesi negalvoti, kad gali peržengti dešimt, nes pati toji mintis 3 R. Šek.Iis ne kas kita, kaip prisipažinimas, kad neturi vidinės pusiausvyros, ir todėl nesvarstai, ką pasirinksi, jeigu taip atsitiks.