Robert Sheckley: Trys Beno Baksterio Mirtys

— Čia ne meilė! — sušuko Saimonas.

— Na ką jūs, meilė! Tikra prekė! Bešališkos mokslinių tyrimų firmos išbandė, kuo ji kokybiškai skiriasi nuo natūralios meilės. Visais atvejais mūsų meilė pasirodė esanti gilesnė, aistringesnė, nuoširdesnė ir veržlesnė.

Saimonas stipriai užsimerkė, paskui vėl atsimerkė ir tarė:

— Išklausykite mane. Man nerūpi jūsų moksliniai tyrinėjimai. Aš ją myliu, ji mane myli, o visa kita nesvarbu. Leiskite man su ja pakalbėti! Aš noriu ją vesti!

Misteris Teitas susiraukė.

— Atsikvošėkite-! Argi šitokias kas nors veda! Jei norite vesti, — santuokomis mes irgi pasirūpiname. Galima suorganizuoti idiliškas ir beveik stichines vedybas iš meilės su patentuota skaistuole, patikrinta valstybinės inspekcijos.

— Ne! Aš tnyliu Penę! Leiskite man bent pasikalbėti su ja!

— Tatai neįmanoma, — atsakė misteris Teitas.

— Kodėl?

Misteris Teitas paspaudė kažkokį mygtuką.

— Kaip jūs manote, kodėl? Mes panaikinome ankstesnę hipnoprogramą. Dabar Penė myli kitą.

1 Tada Saimonui viskas paaiškėjo. Jis puikiai suprato, kad jau dabar, šią akimirką, Penė žiūri į kitą, o jos akys liepsnoja tokia pat aistra, kokią ir jis patyrė.Ji jaučia kitam tą pačią nieko nepaisančią ir begalinę meilę, kuri, kaip liudija bešališkos mokslinių tyrimų firmos, kur kas pranašesnė už atgyvenusią, komerciškai netikslingą natūralią atranką… Ir toje pat tamsioje jūros pakrantėje, kurią mini reklaminė brošiūra…

Jis pašoko, taikydamasis griebti Teitą už gerklės. Prieš akimirką įėję du tarnai čiupo jį ir nutempė prie durų.

— Įsidėmėkite! — šūktelėjo Teitas jam įkandin. — Tatai nieku gyvu nesumenkina jūsų prisiminimų.

Ir, nors Saimonui buvo labai biauru, bet jis suprato, kad Teitas sako teisybę.

O paskui jis atsidūrė gatvėje.

Iš pradžių nieko daugiau netroško, tik kuo greičiau palikti Zemę, kur parduodamos prašmatnybės normaliam žmogui perdaug brangiai atsieina. Jis ėjo labai greitai, o greta žengė jo Penė, ir jos veidas spindėjo meile jam, ir kitam, ir trečiam, ir dešimtam.

Ir pagaliau jis pasiekė tirą.

— Nori išmėginti laimę? — paklausė šeimininkas.

— Užtaisyk, — atsakė Alfredas Saimonas.

Interesanto nederėjo leisti toliau, kaip į laukiamąjį, nes misteris Fergiusonas priimdavo žmones tik iš anksto susitaręs ir padarydavo išimtį nebent kokiems įžymiems asmenims. Laikas — pinigai, ir jį reikia branginti.

Tačiau misterio Fergiusono sekretorė mis Deil buvo jauna ir jautri, o interesantas — jau sulaukęs garbingo amžiaus, vilkėjo kuklų angliškos medžiagos kostiumą, laikė rankoje lazdelę ir rodė gero graverio išraižytą vizitinę. Mis Deil pamanė, kad čia įžymus asmuo, ir nuvedė jį tiesiai į misterio Fergiusono kabinetą.

— Laba diena, sere, — tarė interesantas, kai tiktai mis Deil išeidama uždarė duris. — Aš Esmondas iš Likvidacijos tarnybos. — Ir jis įteikė Fergiusonui vizitinę kortelę.

— Aišku, — atsiliepė Fergiusonas, susierzinęs, kad mis Deil taip trūksta nuovokos. — Likvidacijos tarnyba? Atleiskite, bet aš visiškai neturiu ko likviduoti. — Jis kilstelėjo nuo krėslo, norėdamas tuoj pat baigti kalbą.

— Taip jau visiškai nieko ir neturite?

— Jokio popiergalio. Ačiū, kad malonėjote užeiti…

— Tad, reikia manyti, jūs patenkintas aplinkiniais žmonėmis?

— Ką? O kas jums darbo?

— Na kaipgi, misteri Fergiusonai, juk tuo ir rūpinasi Likvidacijos tarnyba.

— Jūs šaipotės iš manęs, — tarė Fergiusonas.

— Visai ne, — atsakė misteris Esmondas kiek nustebęs.

— Jūs norite pasakyti, — tarė juokdamasis Fergiusonas, — kad likviduojate žmones?

— Žinoma. Aš negaliu pateikti jokių raštiškų įrodymų: šiaip ar taip, mes stengiamės išvengti reklamos. Tačiau, drįstu jums pasakyti, mūsų firma sena ir patikima.

Fergiusonas nenuleido akių nuo interesanto, kuris buvo dailiai apsirengęs ir sėdėjo prieš jį tiesus ir orus. Jis nežinojo, kaip reaguoti į girdėtus žodžius.

Tatai, žinoma, pokštas. Kiekvienas supras.

Kitaip nė būti negali.

— Ką gi jūs darote su žmonėmis, kuriuos likviduojate? — paklausė Fergiusonas, toliau juokaudamas.

— Čia jau mums žinoti, — tarė misteris Esmondas. — Svarbu, kad jie dingsta.

Fergiusonas atsistojo.

— Gerai, misteri Esmondai. Kokį jūs iš tikrųjų turite reikalą?

— Aš jau pasakiau, — atsiliepė Esmondas.

— Na, užteks. Juk tatai nerimta šneka… Jei manyčiau, kad rimta, iškviesčiau policiją.

Misteris Esmondas atsidusęs pakilo nuo krėslo.

— Jei taip, manau, kad jums nereikia mūsų paslaugų. Jūs visiškai patenkintas bičiuliais, giminaičiais, žmona.

— Žmona? Ką jūs žinote apie mano žmoną?

— Nieko, misteri Fergiusonai.

— Jūs šnekėjote su kaimynais? Tie vaidai nieko nereiškia, visai nieko.

— Aš neturiu jokių žinių apie jūsų šeimyninį gyvenimą, misteri Fergiusonai, — pareiškė Esmondas, vėl sėsdamasis.

— Kodėl gi užsiminėte apie mano žmoną?

— Mes nustatėme, kad pagrindinę mūsų pajamų poziciją sudaro santuokos.

— Na, aš negaliu nusiskųsti. Mudu su žmona puikiausiai sugyvename.

— Vadinasi, Likvidacijos tarnyba jums nereikalinga, — i kišdamasis lazdelę po pažastimi, tarė misteris Esmondas.

— Palūkękite. — Fergiusonas, susidėjęs ant nugaros rankas, ėmė vaikščioti po kambarį.— Suprantate, aš netikiu nė vienu jūsų žodžiu. Nė vienu. Bet sakysime, kad jūs kalbėjote rimtai. Žinokite, kad čia tik prielaida… kokia būtų juridinė procedūra, jei aš… jei aš panorėčiau…

— Gana bus, jei žodžiu pasakysite sutinkąs, — atsakė misteris Esmondas.

— Kada apmokėti?

— Anaiptol ne iš anksto. Kai bus likviduota.

— Man vis tiek, — skubotai tarė Fergiusonas. — Aš tik taip pasidomėjau. — Jis kiek padelsė.— Ar tatai skausminga?

— Njė truputėlio.

Fergiusonas vis tebevaikščiojo po kambarį.

— Mudu su žmona puikiausiai sugyvename, — tarė jis— Septyniolika metų vedę. Aišku, drauge gyvenant pasitaiko nesklandumų. Taip visiems būna.

Misteris Esmondas klausėsi ir nežinia ką galvojo.

— Norom nenorom pripranti prie kompromisų, — kalbėjo Fergiusonas. — O aš jau nebe to amžiaus, kai akimir— gos įgeidis galėtų paskatinti mane… ė…

— Visiškai suprantu jus, — burbtelėjo misteris Esmondas.

— Štai ką norėčiau pasakyti, — toliau dėstė Fergiusonas. — Žinoma, tarpais man su žmona būna sunku. Ji linkusi rietis. Prikamuoja mane. Grizina. Jums, tur būt, apie tai kas nors pasakojo?

— Visai ne, — tarė misteris Esmondas.

— Negali būti! Tai ką, jūs nei iš šio, nei iš to ėmėte ir užėjote pas mane?

Misteris Esmondas gūžtelėjo pečiais.

— Šiaip ar taip, — reikšmingai tarė Fergiusonas, — aš jau nebe to amžiaus, kai norisi kitaip pertvarkyti savo gyvenimą. Sakysime, aš nevedęs. Sakysime, galėčiau užmegzti romaną kad ir su mis Deil. Tikriausiai būtų malonu.

— Malonu ir daugiau nieko, — tarė misteris Esmondas.

— Taip. Netekčiau patvarios vertybės. Nebeliktų tvirto dorovinio pagrindo, kuriuo remiasi kiekvienas sėkmingas darbas.

— Tai būtų vien tik malonu, — pakartojo misteris Esmondas.

— Taigi. Malonu, nieko nepasakysi. Mis Deil — žavi moteris. Niekas neužginčys. Ji visada vienodai nusiteikusi, gero būdo, labai paslaugi. Kas teisybė, tai teisybė.