Robert Sheckley - Trys Beno Baksterio Mirtys

— Apie kūnus tamsioje jūros pakrantėje? — paklausė Saimonas.

— Taigi. Aš ją parašiau. Nuotaika pagauta, ar ne? Taip jūsų nenuteiks pirma sutiktoji, misteri Saimonai. Taip gali nuteikti vien ta, kuri jus myli.

Saimonas suabejojo:

— O vis dėlto čia netikra meilė, ar ne?

— Na ką jūs, žinoma, tikra! Jei mes pardavinėtume netikrą meilę, taip ją ir vadintume. Žemėje reklamos įstatymai labai griežti, sakau jums iš širdies. Prekiauk kuo tinkamas, tik būtinai vadink daiktus jų vardais. Čia ir yra etika, misteri Saimonai!

Teitas atsikvėpė ir kalbėjo toliau ramesniu balsu:

— Ne, sere, nepadarykite klaidos. Mūsų produkcija — ne surogatas. Tai tas jausmas, apie kurį ištisus tūkstantmečius svaičioja rašytojai ir poetai. Šių dienų mokslo stebuklai leidžia mums atiduoti šitą jausmą gražiai įpakuotą ir, be to, kone veltui visiškon jūsų žinion, kada tik panorėsite.

Saimonas tarė:

— Aš įsivaizdavau, kad bus… gaivališkiau.

— Gaivališkumas savaip žavingas, — pritarė misteris Teitas. — Šią problemą tyrinėja mūsų laboratorijos. Patikėkite, mokslas gali atkurti viską be išimties, kad tiktai rinkoje būtų paklausa.

— Man tatai nepatinka, — tarė Saimonas stodamasis. — Geriau eisiu į kiną.

— Palaukit! — sušuko misteris Teitas. — Jūs manote, kad mes ketiname jus apmulkirfti. Manote, kad būsit supažindintas su mergina, kuri tik dėsis jus mylinti, o iš tikrųjų nemylės. Ar ne teisybė?

— Teisybė, — patvirtino Saimonas.

— Klystate! Pirmiausia, tatai perdaug brangiai atsieitų. Antra, mergina baisiausiai susidėvėtų. O be to, bandymas suvaidinti gyvenime tokį sudėtingą vaidmenį pakenktų merginos psichikai.

— Bet kaip jūs tatai darote?

— Mums padeda mokslas ir psichologijos dėsnių pažinimas.

Saimonui visa tai atrodė kažkokia nesąmonė. Jis pasuko į duris.

— Sakykite atvirai, — neatlyžo Teitas. — Iš pažiūros jūs supratingas jaunuolis. Argi neatskirsite, kur tikra meilė, kur apgaulė?

— Aišku, atskirsiu.

— Tad kuo jūs rizikuojate? Arba liksite patenkintas, arba neužmokėsite mums nė cento.

— Pagalvosiu, — tarė Saimonas.

— Kam atidėlioti? Patyrę psichologai teigia, kad tikroji meilė stiprina ir gydo psichiką, pašalina nepilnavertiškumo kompleksą, atstato hormonų pusiausvyrą ir taiso veido spalvą. Meilei, kurią mes parūpiname, nieko netrūksta: ii giliai ir pastoviai prieraiši, nežabotai aistringa, nepaprastai ištikima, kone mistiškai dievina tiek jūsų trūkumus, tiek teigiamybes ir taip trokšta suteikti mylimajam malonumo, kad net graudu; o be to dar, firma „Meilė inkorporeited” gali didžiuotis kontrolės nepripažįstančiu pirmuoju jausmų plykstelėjimu, stulbinančia meilės iš pirmo žvilgsnio akimirka!

Misteris Teitas paspaudė mygtuką. Saimonas susiraukė, jis vis dar nesiryžo. Durys atsivėrė, įėjo mergina, ir Sai— momii dingo visos abejonės.

Ji buvo aukšta ir liekna, kaštaniniai plaukai spindėjo kaip varis. Apie jos veidą Saimonas nieko nebūtų galėjęs papasakoti, bet jo akyse sužvilgo ašaros. O jeigu kas būtų paklausęs, kokia merginos figūra, tokį jis būtų galėjęs vietoje nudėti.

— Mis Pene Brait, — tarė Teitas, — susipažinkite su misteriu Alfredu Saimonu.

Mergina bandė kažką pasakyti, bet lūpos jos neklausė; Saimonas irgi neteko žado. Vos pažvelgęs, jis viską suprato. Kitkas buvo nesvarbu. Visa širdimi jis jautė, kad yra mylimas — mylimas giliai ir karštai.

Laikydamiesi už rankų, jie tuoj pat išėjo. Reaktyvinis visurlekis atnešė juos prie baltutėlio kotedžo pušynėly, jūros pakrantėje. Ten jie šnekučiavo, juokėsi ir mylėjosi. O paskui Saimonas išvydo savo mylimąją, tarsi ugnies deivę, nutviekstą vakaro žaros. Melsvose sutemose ji pažvelgė į jį didžiulėmis tamsiomis akimis, ir jau tokį pažįstamą jos kūną tarytum vėl apgaubė paslaptis. Patekėjo mėnulis, skaistus ir padūkęs, ir pavertė kūnus šešėliais. Mergina verkė, daužė kumšteliais jam krūtinę, o Saimonas taip pat verkė, pats nežinodamas ko. Galiausiai pasirodė aušra; baukščiai, atsargiai ji mirgėjo ant suskirdusių lūpų ir sukibusių kūnų, o greta šniokščianti bangų mūša svaigino, kurstė aistrą ir varė iš proto.

Vidurdienį jie vėl buvo firmos „Meilė inkorporeited” kontoroje. Penė karštai suspaudė jam ranką ir dingo kitame kambaryje.

— Ar tikra buvo meilė? — paklausė misteris Teitas.

— Taip!

— Ir jūs patenkintas?

— Taip! Tatai buvo meilė, tikra meilė! Bet kodėl ji taip spyrėsi, kad mes grįžtume?

— Posthipnozinė sugestija, — paaiškino misteris Teitas.

— Kas?

— O ko jūs tikėjotės? Visi trokšta meilės, bet mažai kas nori už ją atsilyginti. Štai jūsų sąskaita, sere.

Saimonas širsdamas apmokėjo sąskaitą.

— Kam to reikėjo, — tarė jis. — Savaime aišku, būčiau jums atsilyginęs, kad mus supažindinote. O kur ji dabar? Ką jai padarėte?

— Būkit malonus, — taikiai tarė misteris Teitas, — pasistenkite nusiraminti.

— Man nereikia ramybės! — sušuko Saimonas. — Man reikia Penės!

— Tatai neįmanoma, — tarė misteris Teitas kiek šaltoku balsu. — Malonėkite baigti sceną.

— Norite išpešti daugiau pinigų? — sugriaudėjo Saimonas. — Gerai, užmokėsiu. Kiek aš jums skolingas, kad pa— leistumėte ją iš savo nagų? — Saimonas ūmai ištraukė iš kišenės piniginę ir trenkė ja į stalą.

Misteris Teitas biaurėdamasis dūrė į piniginę smilium.

— Įsidėkite atgal į kišenę, — tarė jis. — Mūsų firma sena ir garbinga. Jeigu dar kartą pakelsite balsą, turėsiu jus išprašyti.

Saimonas vargais negalais susivaldė, įsibruko piniginę į kišenę ir atsisėdo. Giliai atsidusęs, jis labai ramiai tarė:

— Atleiskite man.

— Dabar kita šneka, — sušvelnėjo misteris Teitas. — Aš neleisiu, kad ant manęs kas nors šūkautų. Bet jeigu jūs protingai elgsitės, kaip nors susitarsime. Na, kas atsitiko?

— Kas atsitiko? — Saimonas vėl vos neriktelėjo. Jis susitvardė ir tarė: — Ji mane myli.

— Žinoma.

— Kaip jūs galite mus išskirti?

— O kas čia bendro? — paklausė misteris Teitas. — Meilė— žavi interliudija, poilsis, naudingas intelektui, žmogaus asmenybei, hormonų balansui ir veido spalvai. Tačiau vargu ar kas panorės, kad meilė ilgai truktų, juk taip?

— Aš panorėsiu, — tarė Saimonas. — Ši meilė ypatinga, nepaprasta…

— Jos visos tokios, — paguodė jį misteris Teitas, — Bet, kaip žinote, jos visos vienodai gaminamos.

— Ką?

— Jūs, be abejo, susipažinęs su meilės gamybos technologija?

— Ne, — tarė Saimonas. — Aš maniau, meilė… natūrali.

Misteris Teitas papurtė galvą.

— Natūralios atrankos mes atsisakėme prieš daugelį šimtmečių, tuojau po techninės revoliucijos. Ji vyksta labai lėtai ir komercijai netinka. Kurių galų terliotis, jei, reguliuodami refleksus ir atitinkamai stimuliuodami tam tikrus smegenų centrus, mes galime sukurti bet kurį jausmą? O rezultatas? Iki ausų jus įsimylėjusi Penė! Mes išanalizavome jūsų individualius polinkius ir parinkome jos somatinį tipą — tatai padarė jūsų meilę tobulą. Mes visada duodame priedo tamsią jūros pakrantę, padūkusį mėnulį, blausią aušrą…

— Vadinasi, ją buvo galima priversti pamilti bet ką, — lėtai tarė Saimonas.

— Buvo galima įkalbėti pamilti bet ką, — pataisė misteris Teitas.

— O dieve, kaip jai pakliuvo toks šlykštus darbas?

— Ji atėjo ir pasirašė sutartį, kaip paprastai daroma, — tarė Teitas. — Ir labai gerai uždirba. O pasibaigus sutarties laikui, mes grąžiname jai pirmykštę individualybę— tokią, kaip buvo! Bet kodėl šį darbą jūs laikote šlykščių? Tokiai meilei nieko neprikiši.