Robert Sheckley - Trys Beno Baksterio Mirtys

— Bet kaip gydytojai randa savo pacientus? — paklausė Firmenas.

Jie priėjo prie 312-AA. Nieko neatsakęs, sargybinis atrakino duris, o kai Firmenas peržengė slenkstį, uždarė jas ir užrakino.

Palata buvo labai maža. Joje stovėjo kušetė, krėslas ir spintelė; tie paprasti baldai užėmė visą kambarėlį.

Beveik tuo pat metu Firmenas išgirdo už durų balsus. Vyriškis tarė: „Sutinku, tebūnie kava, restorane po pusvalandžio.” Spynoje brakštelėjo raktas, ir Firmenas nenugirdo atsakymo. Staiga kažkas prapliupo juoktis.

Žemas vyro balsas tarė:

— Na taip, ir dar šimtą, ir tada galėsime po žeme ieškoti vietos!

Durys atsidarė, ir į palatą, vis dar kiek šypsodamasis, įėjo barzdočius su baltu švarku. Išvydęs Firmeną, jis nutaisė profesionalo miną.

— Prašom prigulti ant kušetės, — tarė jis mandagiai, bet neabejotinai valdingai.

Firmenas nė vienu mostu neparodė, kad ketina paklusti.

— Jeigu jau aš čia, — tarė jis, — gal man paaiškinsite, ką visa tai reiškia?

Barzdočius ėmė rakinti spintelę. Jis pažvelgė į Firmeną pavargusiomis, bet drauge ir pašaipiomis akimis, kilstelėjo antakius.

— Aš ne lektorius, o gydytojas, — atsakė jis.

— Suprantu. Bet juk…

— Taip, taip, — tarė gydytojas, bejėgiškai gūžčiodamas pečiais. — Aš žinau. Jūs turite teisę klausti ir taip toliau. Dievaži, jums turėjo kas nors tatai paaiškinti, kol dar nebuvote čia pakliuvęs. Tai ne mano darbas.

Firmenas tebestovėjo. Gydytojas tarė:

— Būkite gerutis, gulkite ant kušetės, ir aš jums viską papasakosiu.

Jis vėl nusigręžė į spintelę.

Firmenui dingtelėjo mintis — ar nepamėginus paguldyti gydytoją ant menčių, bet tuoj pat jis sumetė, kad, tur būt, apie tai yra galvoję tūkstančiai dešimtukininkų. Tikriausiai esama kažkokių atsargumo priemonių. Jis išsitiesė ant kušetės.!

— Akademija, — prabilo gydytojas, tebesirausdamas spintelėje, — tai dėsningas mūsų epochos padarinys. Norint ją suprasti, pirmiau reikia suprasti savo amžių.— Gydytojas padarė dramatišką pauzę ir su pasigardžiavimu šnekėjo toliau: — Sveikas protas! Tačiau su sveiku protu, ypač su socialiniu sveiku protu, glaudžiai susijusi siaubinga įtampa. Kiek nedaug reikia, kad aptemtų galva! O kai aptemsta, žmogus ima perkainoti vertybes, jam atsiranda keistų vilčių, idėjų, teorijų, poreikio veikti. Visa tai savaime gali ir nebūti pątologija, bet galų gale vis tiek kenkia visuomenei, nes poslinkis bet kokia kryptimi pavojingas stabiliai visuomenei. Dabar, po to, kai tūkstančius metų liejosi kraujas, mes užsibrėžėme tikslą — apginti visuomenę nuo patologiškos asmenybės. Todėl kiekviena asmenybė turį vengti tų protinių koncepcijų, tų nebylių sprendimų, kurie ją daro potencialiai pavojingą, grasina sukelti permainų. Toks veržimasis prie stabilumo, kuris yra mūsų idealas, reikalauja kone antžmogiškos stiprybės ir ryžto. Jeigu jūs neturite tų savybių, baigsite savo dienas čia.

— Vis dėlto man neaišku… — pradėjo Firmenas, bet gydytojas jį pertraukė:

— Štai kodėl reikalinga tokia Akademija. Šiandien tikrai laiduoja sveiką protą tik chirurginė smegenų operacija. Tačiau žmogui nemalonu net pagalvoti apie tai — tik velnias galėjo pasiūlyti tokį pasirinkimą. Valstybinė smegenų chirurgija pražudė pirmesnę asmenybę, o tai baisiausia mirtis. Akademija stengiasi sušvelninti įtampą ir siūlo kitą alternatyvą.

— Bet kokia čia alternatyva? Kodėl jūs slepiate?

— Atvirai sakant, dauguma žmonių verčiau nori ir toliau nieko nežinoti. — Gydytojas užrakino spintelę, bet Firmenas nematė, kokius instrumentus jis iš ten pasiėmė.— Patikėkite manimi, jūsų reakcija netipiška. Jūs labiau linkęs laikyti mus niūria, paslaptinga, rūsčia jėga. Todėl, kad jūsų protas aptemęs. Blaiviai galvojantys žmonės laiko mus panacėja, smagiu miglotu išsivadavimu iš skaudaus aiškumo. Jie tiki į mus kaip į dievą.— Gydytojas myktelėjo. — Daugumai žmonių mes esame rojus.

— Kodėl gi jūs slepiate savo metodus?

— Atvirai sakant, — švelniai tarė gydytojas, — netgi rojaus metodų geriau perdaug atidžiai nenagrinėti.

— Vadinasi, visa tai apgaulė! — sušuko Firmenas, mėgindamas atsisėsti. — Jūs norite mane nužudyti!

— Ntieku gyvu, — užtikrino gydytojas ir švelniu mostu privertė jį atsigulti.

— Tai ką jūs ketinate daryti?

— Pamatysite.

— O kodėl iš čia niekas nesugrįžta?

— Nenori, — atsakė gydytojas. Firmenui nespėjus krustelėti, gydytojas mikliai įsmeigė jam į ranką švirkšto adatą ir įleido šilto skysčio.

— Ir atminkite, — tarė jis, — reikia ginti visuomenę nuo asmenybės.

— Taip, — snausdamas atsiliepė Firmenas, — bet kas apgins asmenybę nuo visuomenės?

Palatos daiktų kontūrai išskydo, ir, nors gydytojas kažką atsakė, Firmenas nebeišgirdo žodžių — tik žinojo, kad jie išmintingi, pačiu laiku ištarti ir labai teisingi.

Atsikvošėjęs jis pamatė, kad stovi didžiulėje lygumoje. Teka saulė. Blausioje šviesoje prie Firmeno kojų driekiasi migla, o žolė po kojomis drėgna ir stangri.

Firmenas vangiai nusistebėjo, pamatęs, kad greta jo, dešinėje, stovi žmona. Kairėje prie jo kojos glūdėjo kiek virpantis Spidas. Nustebimas veikiai išsisklaidė, nes prieš mūšį čia, greta šeimininko, ir turėjo būti žmona bei šuo.

Priekyje slenkanti migla pabiro atskiromis figūrėlėmis, ir, joms prisiartinus, Firmenas jas pažino.

Tai buvo priešai! Procesiją vedė robotas; prieblandoje jis žaižaravo kraupiu nežmonišku spindesiu. Ten buvo ir Morganas, kuris skyriaus viršininkui isteriškai šaukė, kad Firmenas turi mirti; o įbaugintas Flinas, vargšelis, slėpė veidą, bet artėjo prie jo. Ten buvo ir namų savininkė, kuri šaižiai klykė: „Neduosiu jam buto!” Paskui ją ėjo gydytojai, budėtojai, sargybiniai, o jiems įkandin traukė milijonai su storais specdrabužiais; jų kepės buvo užmaukšlintos ant akių, laikraščiai susukti kietu ritinėliu.

Firmenas pasitempė, laukdamas lemiamų kautynių su priešais, kurie jį išdavė. Tačiau smegenyse suplazdėjo abejonė. Ar jis nesapnuoja?

Staiga jis biaurėdamasis išvydo tarsi iš šalies nuo narkotikų apkvaitusį savo kūną, gulintį numeruotoje Akademijos palatoje, tuo tarpu jo dvasia kažin kur grumiasi su šešėliais.

Aš visai normalus! Akimirką prašvitus sąmonei, Firmenas suprato, kad reikia bėgti. Ne jo dalia — kovoti su tariamu priešu. Reikia grįžti į tikrą pasaulį. Status quo amžinai netruks. Kas gi atsitiks žmonijai, iš kurios atimta jėga, iniciatyva, individualybė?

Iš Akademijos niekas neišeina? O štai jis išeis! Firmenas pabandė atsikratyti narkotinio kvaitulio pančių, jis beveik juto, kaip vartosi ant kušetes jo niekam nereikalingas kūnas, kaip jis aičioja, stengdamasis atsikelti…

Bet tariamoji žmona nutvėrė jį už rankos ir parodė tolumon. Tariamasis šuo suurzgė ant artėjančio priešo.

Akimirka buvo negrįžtamai praleista, nors Firmenas to niekada taip ir nesuprato. Jis pamiršo, kad buvo nusprendęs ištrūkti, pamiršo žemę, pamiršo tiesą ir rasos lašai apšlakstė jam kojas, kai jis puolė į nuožmias grumtynes su priešu.

— Visai negalimas daiktas, — kategoriškai pareiškė profesorius Karveris.

— Juk aš mačiau savo akimis! — tikino Fredas, jo padėjėjas ir asmens sargybinis. — Pats mačiau vakar naktį! Atnešė medžiotoją — jam buvo nuskelta pusė galvos, — ir jie…

— Palauk, — nutraukė jo šneką profesorius Karveris, palenkęs galvą, lyg ko laukdamas.