Connie Willis - Pasaulio pabaigos knyga

Vieno varpo gausmas atsklido iš pietvakarių, iš taip toli, kad Kivrina jį vos girdėjo. Ji susimąstė, ar tik nebus tai tas pats varpas, kurį ji išgirdo pirmų pirmiausia. Kažin, kodėl jis skambėjo anksčiau? Galbūt Danvortis sakė tiesą, galbūt varpas iš tikrųjų skelbė kažkieno laidotuves.

— Man nieko baisaus nenutiko, pone Danvorti, — pasakė ji į suglaustus delnus. — Nesijaudinkite dėl manęs. Jau daugiau nei valanda kaip aš čia, ir iki šiol manęs neištiko jokia bėda.

Varpai neskubėdami nutilo; kaip ir anksčiau, ženklą liautis skambinus davė Oksfordo varpas, bet, kad ir kaip keista, jo gaudesys tvyrojo ore ilgiau nei bet kurio kito. Violetinis dangus palengva juodo, pietryčiuose įsižiebė pirmoji žvaigždė. Kivrinos rankos vis dar tebebuvo sudėtos tarsi maldai.

— Kaip čia gražu, — ištarė ji.

Ką gi, pone Danvorti, štai aš ir čia. Atrodo, atsidūriau daugmaž ten, kur ir taikėmės. Tiesa, ne visai Oksfordo — Bato kelyje. Nuo jo esu apie penkis šimtus jardų į pietus, šalutiniame keliuke. Matau Oksfordą. Atrodo, nuo jo mane skiria apie dešimt mylių.

Tiksliai nežinau, kada prasidėjo mano kelionė, bet, jei išvykau lygiai vidurdienį, kaip ir buvo numatyta, tuomet galiu tvirtinti, kad laiko paklaida — maždaug keturios valandos. Metų laikas — toks, koks ir turi būti. Medžiai jau beveik visiškai nubarstę lapus, tačiau nukritę lapai dar dorai nepradėjo pūti, o laukų užarta gal koks trečdalis. Tikslaus laiko, kuriame atsidūriau, negalėsiu pasakyti tol, kol nepasieksiu kaimo, kuriame galėčiau ko nors paklausti, kokia šiandien diena. Tikriausiai jūs geriau nei aš žinote, kur ir kada aš esu — ar bent žinosite, kai gausite mano vietos ir laiko taško koordinates.

Vis dėlto galiu drąsiai tvirtinti, kad atkeliavau į tą šimtmetį, į kurį ir taikiausi. Įkopiau į neaukštos kalvos keterą, iš čia puikiausiai matyti aplinkui plytintys laukai. Žemė įdirbta rėžiais, kas ir būdinga Viduramžiams, vagų galai užapvalinti — čia apsisukdavo arklą tempiantys jaučiai. Ganyklas riboja gyvatvorės; gal koks trečdalis jų — saksiškieji žiogriai, kitos — tankiai susodintos normaniškosios gudobelės. Tikimybių teorija vienokių ir kitokių gyvatvorių santykį keturioliktame amžiuje nurodo kiek kitokį: dvidešimt penki procentai su septyniasdešimt penkiais, tačiau šie apskaičiavimai atlikti remiantis Safolko grafystės, kuri yra šiek tiek ryčiau, duomenimis.

Į pietus ir į rytus plyti miškas — Vyčvudas? — kiek galiu įžiūrėti, — vien lapuočių. Rytų pusėje matau Temzę. Man dingojasi, kad beveik įžiūriu Londoną, nors ir žinau, kad tai neįmanoma. Juk 1320-aisiais jis nuo čia turėtų būti ne už dvidešimties, o už penkiasdešimties mylių, argi ne taip? Ir vis vien man atrodo, kad jį įžiūriu. O štai Oksfordo gynybinę sieną matau tikrai, taip pat ir Karfakso Bokštą.

Čia taip gražu. Ir visai nesijaučiu atsidūrusi septynių šimtų metų atstumu nuo jūsų. Oksfordas visai čia pat, galėčiau pasiekti jį pėsčiomis; niekaip neatsikratau įspūdžio, kad, jei patraukčiau kalvos šlaitu žemyn ir pasiekčiau miestą, rasčiau ten jus visus, vis dar besibūriuojančius Brasenozės laboratorijoje, laukiančius, kol bus užfiksuotas mano buvimo taškas. Štai Badris, suraukęs antakius įdėmiai žvelgia į displėjus, štai ir ponia Montoja, nekantraujanti grįžti prie savo kasinėjimų, — o štai ir jūs, poną Danvorti, kudakuojantis tarsi višta ant kiaušinių. Visai nesijaučiu nuo jūsų atskirta, nesijaučiu net pernelyg nutolusi.

Griūdamas Badris atitraukė ranką nuo kaktos ir alkūne trenkėsi į konsolę; akimirkai tai pristabdė kritimą, ir Danvortis neramiai sužiuro į ekraną baimindamasis, kad laborantas galėjo kliudyti klaviatūrą ir supinklioti duomenis displėjuje. Badris tuo tarpu susmuko ant grindų.

Nei Latimeras, nei Gilkraistas irgi net nemėgino jo sugriebti. Atrodė, Latimeras netgi nesuvokė, jog atsitiko kažkas negera. Tik Merė dar bandė stverti griūvantį Badrį, bet, kadangi stovėjo kitiems už nugarų, spėjo sugniaužti tik jo rankovę. Akimoju ji krito ant kelių greta vyruko ir atvertė jį aukštielninką, tuo pat metu grūsdama ausinių kaištuką sau į ausį.

Paskui ėmė raustis savo pirkinių krepšyje, iškniso iš jo pyplį, nuspaudė iškvietimo mygtuką ir laikė taip geras penkias sekundes.

— Badri! — pašaukė balsu, ir tik tada Danvortis susizgribo, kokia tyla tvyro kambaryje. Gilkraistas stypsojo kaip mietas, nepajudėjęs iš vietos nuo tos akimirkos, kai susmuko Badris. Atrodė įsiutęs. Užtikrinu, mes apsvarstėme visus įmanomus netikėtumus. Akivaizdu: kaip tik šis nenumatytas atvejis ir liko nenumatytas.

Merė atleido pyplio mygtuką, sugriebė Badrį už pečių ir švelniai krestelėjo. Sis nereagavo. Merė atlošė jo galvą, pasilenkė prie veido ir prikišo ausį prie pat pražiotos burnos, pasisukusi taip, kad galėtų matyti krūtinę. Badris vis dar kvėpavo. Danvortis matė, kaip kilnojasi jo krūtinė, Merė irgi tai matė. Tuoj pat atsitiesė, vėl mygdama pyplį, du pirštus prispaudė Badriui prie kaklo, palaukė, atrodė, ištisą amžinybę, tada pakėlė pyplį prie lūpų.

— Mes Brasenozėje. Istorijos laboratorijoje, — išbėrė ji į pyplį.

— Penki — du. Žmogus susmuko. Nuoalpis. Jokių pastebimų priepuolio požymių. — Ji atitraukė pirštą nuo iškvietimo mygtuko ir timptelėjo aukštyn Badrio akių vokus.

— Nuoalpis? — pakartojo Gilkraistas. — Ką tai reiškia? Kas jam atsitiko?

Merė suirzusi dėbtelėjo į jį.

— Jis susmuko be sąmonės, — atkirto ir grįžtelėjo į Danvortį. — Duok šen mano lagaminėlį. Jis pirkinių krepšyje.

Ieškodama pyplio, ji buvo parvertusi krepšį, dabar jis taip ir gulėjo ant šono. Danvortis kibo raustis tarp dėžučių ir ryšulių, užčiuopė maždaug tinkamo dydžio plastikinę dėžutę ir atidarė. Ši buvo kupina kalėdinių pliauškynių, suvyniotų į žalią bei raudoną foliją. Danvortis sugrūdo dėžutę atgal į krepšį.

— Duokš greičiau, — tarstelėjo Merė, atsagstydama laboratorinį Badrio chalatą. — Negaliu gaišti visos dienos.

— Nerandu… — prasižiojo Danvortis.

Ji ištraukė krepšį jam iš rankų ir apvertė dugnu aukštyn. Kalėdinės pliauškynės nusirito į visas puses. Atsidarė dėžutė su šaliku, šalikas nudribo žemėn. Merė pastvėrė savo rankinę, atitraukė užtrauktuką, išsiėmė gana didelį medicininį lagaminėlį. Iš jo ištraukė kraujospūdžio matavimo apyrankę. Užsegė ją Badriui ant riešo, įjungė ir atsigręžė pasižiūrėti kraujospūdžio rodmenų lagaminėlio monitoriuje.

Danvortis nėmaž nesuprato, ką reiškia banguota linija ekrane, iš Merės veido jam irgi nepavyko išskaityti, ką apie tai manoji. Badris vis dar kvėpavo, širdis tebeplakė; Danvortis nepastebėjo ir jokios žaizdos. Galbūt Badris paprasčiausiai nualpo? Tačiau nei iš šio, nei iš to niekas nealpsta — nebent knygose ir trečiarūšiuose filmuose. Reikia manyti, jis sužeistas arba staiga susirgo.

Dar tada, kai įgriuvo į užeigą, atrodė gerokai priblokštas. Ar gali būti taip, kad ji partrenkė koks dviratininkas — juk ir pats Danvortis vos nepalindo po ratais — tik jis ne iš karto suvokė, kad trauma gana rimta? Tuo būtų galima paaiškinti, kodėl jis elgėsi kaip apdujęs ir atrodė nenormaliai susijaudinęs.

Tačiau tuo toli gražu nepaaiškinsi priežasčių, atvijusių jį į barą net be palto ir privertusių išberti: „Eime greičiau, man jūsų reikia„ bei „Kažkas negerai”.