Connie Willis - Pasaulio pabaigos knyga

Kivrina ėmė sėstis, ir paukščiai siūbtelėjo aukštyn, audringai plakdami sparnais. Ji palūkėjo valandėlę, kol pritilo triukšmas, tada atsargiai atsiklaupė. Ir vėl sušnarėjo daugybės sparnų vasnojimas. Kivrina suglaudė delnus, stipriai juos suspaudė ir užsimerkė — tam, kad, jei vis tik pasirodytų koks keleivis, lyg ir turįs ją surasti, išvydęs ją pamanytų, jog ji meldžiasi.

— Štai aš ir čia, — ištarė Kivrina ir tuoj pat nutilo. Jei ji praneš, kad, užuot atsidūrusi Oksfordo — Bato kelyje, dribtelėjo į pačią miško glūdumą, tai tik patvirtins pono Danvorčio nuomonę, esą ponas Gilkraistas pats nenutuokia, ką darąs, o ji nesugebanti savimi pasirūpinti. Bet tuoj pat jai dingtelėjo, kad tai visiškai nesvarbu: juk niekas jos įrašų negalės pasiklausyti anksčiau, nei ji sėkmingai parsiras namo.

Jeigu ji sėkmingai parsiras namo, ko tikrai bus sunku tikėtis, jei, nakčiai užslinkus, ji vis dar tebetūnos vidur miškų. Kivrina atsistojo ir apsidairė. Buvo arba vėlyvas pavakarys, arba labai ankstus rytas, bet, būdama girioje, paros meto ji niekaip negalėjo įspėti. Tiesa, galbūt nepavyktų to perprasti ir išsigavus į atvirą erdvę, kur aiškiai maitytųsi dangus, netgi išvydus saulę danguje. Ponas Danvortis sakė jai, jog pasitaikydavo, kad laiko keliautojai taip ir likdavo beviltiškai sutrikę per visą savo viešnagę praeityje. Jis primygtinai reikalavo, kad ji išmoktų orientuotis naudodamasi šešėliais, tačiau tam jai būtinai reikėjo žinoti, koks yra paros metas, o dabar jau nebebuvo kada gaišti svarstant, kuri kryptis yra kuri. Jai žūtbūtinai reikėjo išsikrapštyti iš tankmės. Dabar jau beveik visą mišką gaubė šešėlis.

Niekur nesimatė jokio kelio, netgi tako. Kivrina ratu apėjo vežimą bei išsvaidytas dėžes, ieškodama bent kokios nors properšos tarp medžių. Vienoje pusėje, kurią lyg ir buvo galima laikyti vakarais, miškas tarytum šiek tiek retėjo, bet, patraukusi tenlink — ir kas keli žingsniai vis atsigręždama, kad įsitikintų, jog vis dar mato nubrizgusį mėlyną vežimo viršaus audeklą — Kivrina priėjo tik beržų guotą, balti jų kamienai ir sukūrė erdvės iliuziją. Ji sugrįžo prie vežimo ir pabandė eiti priešinga kryptimi, nors ten giria atrodė dar gūdesnė.

Kelias driekėsi vos už šimto jardų. Perlipusi per išvirtusį rąstą, prasibrovusi per tankų karklyną, ji išnėrė tiesiai į jį. Vieškelis — taip jį įvardijo tikimybių teorija. Tačiau vieškelio jis nėmaž nepriminė. Išvis nebuvo panašus į kelią. Veikiau paprastas takas, galbūt juo būdavo genami gyvuliai. Tad štai kokie buvo nuostabieji keturiolikto amžiaus Anglijos pagrindiniai keliai — magistralės, atveriančios duris prekybai ir plečiančios horizontus…

Kelias buvo toks siauras, kad jame vargu galėjo tilpti vienas vežimas, tačiau iš karto krito į akis, kad vežimų čia važinėta — ar bent jau pravažiavęs bent vienas. Juo driekėsi dvi gilios, ratų išduobtos provėžos, prikritusios rudeninių lapų. Kai kur provėžose ir šalikelėje telkšojo juodo vandens balos, vieną kitą dengė plonytė ledo luobelė.

Kivrina išniro į kelią pačiame įdubos dugne. Į abi puses nuo jos kelias kilo aukštyn; ton pusėn, kurią lyg ir reikėjo laikyti šiaurine, sulig šlaito viduriu miškas baigėsi. Kivrina atsigręžė. Iš tos kelio vietos labai norint vežimą buvo galima įžiūrėti — tarp medžių blausiai mėlynavo audeklo lopelis — tačiau nebuvo ko nė tikėtis, kad jį atsitiktinai pastebės koks pakeleivis. Kelias kaip tik čia nėrė į miško tankmę, tuo pačiu susiaurėdamas ir tarsi tyčia siūlydamas visokio plauko galvažudžiams bei vagims idealią vietą užpuolimui.

Tam, kad koks nors gelbėtojas patikėtų apiplėšimo istorija, tinkamesnės vietos ir norėdamas nesurastum, tačiau, skubėdamas pravažiuoti kelio susiaurėjimą, niekas jos nepastebės, o jei kam iš tankmės ir šmėkštelės vos įžiūrimas mėlynas lopinėlis, tas, be abejo, pamanys, jog kažkas čia tyko pasaloje ir, užuot stabtelėjęs, tik spustelės arklius šuoliais.

Staiga Kivrinai dingtelėjo, kad, tūnodama pačioje girios glūdumoje, ji pati labiau primena vieną tų galvažudžių, o ne vargšę nekaltą mergelę, kuriai ką tik vožtelėjo per galvą.

Ji išėjo į kelio vidurį ir prispaudė delną prie smilkinio.

— O holpen me, for I am fui sore in drede! — sušuko.

Mechaninis vertėjas lyg ir turėjo automatiškai išversti į senąją anglų kalbą viską, kad ir ką ji sakytų, tačiau ponas Danvortis kategoriškai reikalavo, kad bent kelias frazes bendravimo pradžiai ji įsimintų pati. Visą vakarykštę popietę Kivrina plūkėsi drauge su Latimeru, tobulindami jos tartį.

— Holpen me, for I haf been y-robbed by fel thefes, — pabandė ji dar kartą.

Valandėlę Kivrina svarstė, ar nevertėtų kristi paslikai ant kelio, tačiau dabar, išėjusi į atviresnę vietą, tuojau įsitikino, kad metas jau vėlyvas, vėlesnis, negu ji manė — saulė jau sviro prie laidos, tad, jeigu ji norinti pamatyti, kas atsiveria nuo kalvos viršūnės, eiti apsidairyti reikėtų tuojau pat. Vis dėlto pirmiausia reikėjo kaip nors paženklinti atvykimo vietą.

Pakelėje vešėjo ničniekuo neišsiskiriantys karklai. Kivrina apsidairė kokio akmens, kurį galėtų padėti šalikelėje ten, iš kur dar matyti vežimas, tačiau, kad ir kiek dairėsi, šiurkščioje žolėje neišvydo nieko tinkamo. Galiausiai per tankmę, apsiaustu ir plaukais nuolat kliuvinėdama už kibių karklų šakų, ji prasibrovė atgal prie vežimo ir pasiėmė žalvariu kaustytą skrynelę — tą pačią, kuri buvo tiksliai nukopijuota nuo Ešmolėjaus muziejuje saugomos brangenybių dėžutės — ir parsinešusi numetė šalikelėje.

Ženklas toli gražu nebuvo labai geras — skrynelė buvo pakankamai maža, kad bet koks pasipainiojęs praeivis ją nusineštų — tačiau ir eiti kol kas ji neketino toliau nei iki kalvos viršūnės. O jei nuspręsianti traukti iki artimiausio kaimo, pirmiausia grįšianti ir pasirūpinsianti kokia nors patikimesne gaire. Be to, labai jau neįtikėtina, kad artimiausiu metu kas nors gali pasirodyti kelyje.

Giliai įspaustų provėžų kraštai buvo kietai sušalę, nukritę lapai jose nesumaigyti, balas aptraukusi ledo luobelė nesuskeldėjusi. Šituo keliu niekas tikrai nevažiavo visą dieną, o gal ir visą savaitę.

Kivrina aptvarkė žolynus, kad iš jų ne taip akivaizdžiai kyšotų skrynelė, ir patraukė šlaitu aukštyn. Neminint pažliugusios, sustingusios purvynės pačioje žemiausioje vietoje, kelias buvo kur kas lygesnis, nei tikėjosi Kivrina, be to, gana kietas, gerai kanopų sutryptas, kas reiškė, kad, nors dabar nesimatė nė gyvos dvasios, arkliai trempė šį kelią pakankamai dažnai.

Kopti buvo visiškai lengva, tačiau, vos žengus kelis žingsnius, Kivriną apėmė nuovargis, sustiprėjo ir smilkinyje pulsuojantis skausmas. Ji vylėsi, kad šie nemalonūs, laiko paklaidos sukelti reiškiniai pernelyg nesustiprės — jau įsitikino atsidūrusi toli nuo bet ko. O gal taip tik atrodė. Ji vis dar nebuvo nustačiusi „tikslios savo buvimo laike vietos”, o nei kelyje, nei miške nebuvo matyti jokių konkrečių požymių, bylojančių, kad jos atkeliauta būtent 1320-uosius.

Vieninteliai civilizacijos ženklai čia buvo tik tos kelyje išduobtos provėžos, kokios galėjo atsirasti bet kuriuo metu po to, kai buvo išrastas ratas, bet anksčiau, nei sugalvota kelio danga — ir tai nebūtinai. Visiškai tokių pat keliukų galėjai aptikti ir vos per penkias mylias nuo Oksfordo — juos su didžiausia meile prižiūrėjo Nacionalinis Paveldas, japonų ir amerikiečių turistų džiaugsmui.

Ką gali žinoti, galbūt ji ir išvis niekur neiškeliavo, gal kitapus artimiausios kalvos aptiks M-1 greitkelį arba ponios Montojos kasinėjimų sklypą, o gal — kokią SDI įrangos bazę. Būtų labai jau apmaudu sužinoti savo padėtį laike iš to, kad ims ir partrenks koks dviratis ar automobilis, pagalvojo Kivrina ir apdairiai pasitraukė į kelkraštį. Tačiau jei vis dėlto niekur neiškeliavau, iš kur tuomet toks bjaurus galvos skausmas ir dar nuovargis, kaustantis taip, kad, regis, nebeįstengsiu žengti nė žingsnio?