Connie Willis - Pasaulio pabaigos knyga 2

— Jie ničnieko nežino apie Gijomą.

Neatrodo, kad Imeiną ši žinia būtų nustebinusi ar sukėlusi nerimo. Plika akimi matyti: ji net neabejoja, kad jie atvyko čia vien tam, kad ji gautų išsvajotąjį naują kapelioną; ji tiesiog šliaužioja ant pilvo priešais juos — pareikalavo tučtuojau nešti jiems Kalėdų vaišių, o vyskupo pasiuntinį pasodino į aukštąjį krėslą. Atrodo, kad juos, kur kas labiau nei maistas, domina gėrimas. Imeina pati atnešė jiems po bokalą vyno — jie jau spėjo šiuos ištuštinti ir reikalauja dar. Dvasininkas sučiupo už sijono Maisrę, atnešusią ąsotį, prisitraukė ją artyn ir subruko ranką po marškiniais. Maisrė, savaime suprantama, abiem delnais skubiai užsidengė ausis.

Vis dėlto nėra to blogo, kas neišeitų į gera: dabar, kai jie čia, sumaišties namuose dar daugiau. Su Gavynu gavau šnektelėti vos trumpą valandėlę, bet kada nors vėliau, galbūt rytoj, būtinai nutaikysiu progą pasikalbėti su juo taip, kad nė lapė nesulotų. Ypač kai visas Imeinos dėmesys dabar sutelktas į pasiuntinį — kuris štai ištraukė ąsotį Maisrei iš rankų ir šliūkštelėjo sau vyno pats. Būtinai prikalbinsiu Gavyną parodyti man, kur yra plyšys. Laiko dar — į valias. Turiu beveik visą savaitę.

Dvidešimt aštuntąją mirė dar du ligoniai, abu — iš pirminių kontaktų, abu buvę šokiuose Hedingtone, o Latimerą ištiko širdies priepuolis.

— Jam išsivystė miokarditas, kuris ir sukėlė tromboemboliją, — paskambinusi pranešė Merė. — Šiuo metu su juo visiškai neįmanoma susišnekėti.

Daugiau nei pusė Danvorčiui priskirtų sulaikytųjų jau gulėjo pakirsti gripo, o ligoninėje buvo tik viena specialiai pritaikyta palata, kurioje guldė sunkiausius ligonius. Danvortis, Finčas ir viena Viljamo surasta sulaikytoji, kuri, kaip paaiškėjo, metus mokėsi medicinos seserų mokykloje, visiems matavo temperatūrą ir ištisą parą dalijo apelsinų sultis. Danvortis tiesė sudedamąsias loveles, skirstė vaistiis.

Ir kraustėsi iš galvos nerimaudamas. Kai jis papasakojo Merei, kad Badris sakęs: „Šitaip negali būti”, — arba: „Tai žiurkės”, — ji atsakė štai ką: „Tai tik karštinė, Džeimsai. Su realybe tai niekaip nesusiję. Čia, pas mus, yra viena ligonė, kuri be paliovos kažką šneka apie karalienės dramblius”, — bet jis niekaip nepajėgė atsikratyti minties, kad Kivrina nublokšta į 1348-uosius.

„Kokie tai metai?” — primygtinai klausinėjo Badris tą pirmąją naktį. Ir vis kartojo: „Šitaip negali būti”.

Danvortis po susikirtimo su Gilkraistu paskambino Endriusui ir pasakė negalįs patekti prie Brasenozės tinklo. „Nieko tokio, — atsakė Endriusas. — Vietos koordinatės — ne tokios svarbios kaip laiko. Ilgumą ir platumą nustatysiu pagal kasinėjimų vietą iš Jėzaus. Jau paprašiau leidimo patikrinti parametrus, ir jie neprieštaravo”.

Vaizdo ryšys vėl neveikė, bet Endriuso balsas skambėjo nervingai, tarsi jis baimintųsi, kad Danvortis vėl imsis įkalbinėti jį atvažiuoti į Oksfordą.

— Šiek tiek patyrinėjau laiko uždelsimą, — pridūrė jis. — Jokios teorinės ribos nėra, bet praktika leidžia tvirtinti, kad laiko paklaida visuomet būna didesnė nei nulis — netgi persikeliant negyvenamose teritorijose. Iki šiol nė karto nėra pasitaikę tokios paklaidos, kuri viršytų penkerius metus — bet tai tik perkėlimams be žmonių. Maksimalus laiko vėlavimas žmogui užfiksuotas nuotoliniame perkėlime į septynioliktą amžių — du šimtai dvidešimt šešios dienos.

— Ar gali iškilti kokių nors kitokių nesklandumų? — paklausė Danvortis. — Ar tikėtini kokie nors sutrikimai be laiko paklaidos?

— Jeigu koordinatės nustatytos teisingai, tuomet — ne, — užtikrino Endriusas ir pažadėjo paskambinti iš karto, kai tik žinos parametrų tikrinimo rezultatus.

Tarkime, laiko paklaida — penkeri metai; tuomet Kivrina atsidūrė 1325-uosiuose. Tuo metu maras dar nesiautėjo net Kinijoje, o Badris juk spėjo pasakyti Gilkraistui, kad laiko paklaida — minimali. Koordinatės irgi įvestos teisingai — Badris patikrino jas dar prieš susirgdamas. Tačiau baimė neapleido Danvorčio, gnybė taip atkakliai, kad visas, tiesa, retai pasitaikančias laisvas valandėles jis praleido skambinėdamas laborantams, mėgindamas rasti ką nors, kas sutiktų atvykti perskaityti taško rodmenų, kai tik bus gauta viruso sekvencija, o Gilkraistas vėl atidarys laboratoriją. Sekvencijos buvo laukiama dar vakar, bet paskambinusi Merė pranešė negavusi jos iki šiol.

Vėlyvą pavakarę ji paskambino dar kartą.

— Ar galėtum įrengti palatą? — paklausė. Vaizdo ryšys vėl veikė: Merė atrodė taip, tarsi būtų miegojusi, nenusivilkusi apsauginės aprangos, o kaukė kadaravo po kaklu — vienas raištelis buvo nutrūkęs.

— Palatą aš jau įrengiau, — atsakė Danvortis. — Ir ji prigrūsta sulaikytųjų. Šiai dienai ligonių turime trisdešimt vieną.

— Tuomet gal rastum kokią patalpą dar vienai? — išvargusiu balsu paklausė ji. — Kol kas dar nebūtina, bet, jei viskas ir toliau klostysis tokiu tempu, be dar vienos palatos niekaip neišsiversime. Čia mes neriamės iš kailio, bet dalis darbuotojų arba jau iškritę patys, arba atsisako artintis prie ligonių.

— O sekvencijos, kaip suprantu, irgi dar negavote? — paklausė jis.

— Ne. Ką tik skambino iš PGC. Pirmąjį kartą jie gavo neteisingus rezultatus, dabar bando auginti kultūras iš naujo. Tikimės gauti atsakymą rytoj. Dabar jie mano, kad mus užpuolė Urugvajaus virusas. — Ji blankiai šyptelėjo. — Juk Badris nebendravo su jokiais urugvajiečiais, ar ne? Tai kada galėsi paruošti daugiau lovų?

— Šįvakar, — atsakė Danvortis, bet Finčas pasiskubino pranešti, kad sudedamų lovelių beveik neliko, tad jiems teko eiti įNSA skyrių kautis, kad tuziną žmonių perkeltų kur nors kitur. Taigi, kol dviejose mokslinės draugijos auditorijose įrengė naują palatą, atėjo ir rytas.

Finčas, talkinęs statyti ir kloti lovas, aimanavo, kad beveik visiškai išseko švarios patalynės, o taip pat kaukių bei tualetinio popieriaus atsargos.

— Nepakanka net sulaikytiesiems, — aiškino jis, tiesdamas paklodę, — tad apie visus tuos ligonius net nekalbu. Be to, mes išvis neturime tvarsliavos.

— Juk tai ne karas, — atsakė Danvortis. — Kažin, ar reikia ruoštis tvarstyti sužeistuosius. Gal išsiaiškinai, ar bent vienas kurio nors kito fakulteto laborantas šiuo metu yra Oksforde?

— Taip, pone. Apskambinau juos visus, bet laborantų šiuo metu niekur nėra. — Jis pasikišo pagalvę po smakru. — Visur iškabinėjau skelbimus, prašydamas taupyti tualetinį popierių, bet kas iš to. Amerikiečiai — tie išvis gyva bėda, nė girdėt negirdėję apie taupymą. — Jis sugrūdo pagalvę į užvalkalą. — Vis dėlto man nuoširdžiai jų gaila. Žinote, vakar naktį atgulė Helena, o jie neturi kuo jos pakeisti.

— Helena?

— Ponia Piantini. Tenoras. Temperatūra — 39,7. Taigi, amerikiečiai nebegalės pagroti savojo „Chicago Surprise”.

Štai tuo turbūt reikėtų tik džiaugtis, dingtelėjo Danvorčiui.

— Paklausk jų, ar jie vis dar budi prie telefono mano kambaryje, net jei ir nebegali repetuoti, — paprašė jis. — Laukiu kelių ypač svarbių skambučių. Ar Endriusas dar neskambino?

— Ne, pone, dar ne. Vėl dingo vaizdo ryšys. — Jis dunkstelėjo pagalvę ant lovos. — Labai liūdna dėl to varpų koncerto. Žinoma, jie dar galėtų sugroti „Stedmans”, bet tai jau — beviltiška seniena. Iš tiesų gaila, kad neįmanomas joks alternatyvus variantas.

— Sudarei laborantų sąrašą?

— Taip, pone, — atsakė Finčas, grumdamasis su nepasiduodančia lovele. Jis mostelėjo galva. — Štai ten, guli prie lentos.