Connie Willis - Pasaulio pabaigos knyga 2

— Nieko tokio, — atsiliepė Danvortis.

Kolinas įjungė savo kišeninį žibintuvėlį, bet tuoj pat vėl išjungė.

— Manau, šitą reikėtų pataupyti — tam atvejui, jei kas nors nutiktų ne taip.

Karkluose kažkas sujudėjo. Kolinas stryktelėjo ant kojų.

— Bene prasideda? — sušuko.

— Tai tik arklys, — atsiliepė Danvortis. — Graužia šakas.

— A. — Kolinas vėl pritūpė. — Turbūt nemanote, kad tinklas jau buvo atsivėręs, o mes tiesiog nepastebėjome, nes per tamsu?

— Ne, — atsakė Danvortis.

— O gal Badrį ištiko dar vienas atkrytis ir jis nebegalėjo išlaikyti tinklo atviro, — spėjo vaikinukas — veikiau susijaudinęs nei išsigandęs.

Jie sėdėjo ir laukė. Dangus sutemo iki sodraus mėlynumo, ąžuolo šakose pradėjo žiebtis žvaigždės. Kolinas sėdėjo ant rąsto greta Danvorčio ir malė liežuviu apie Kryžiaus žygius.

— Tu juk žinai viską apie Viduramžius, — pasakė jis Kivrinai, — tad štai ir pamaniau: galbūt galėtum padėti man pasiruošti? Na, išmokyti visokių dalykų?

— Tu dar nepakankamai suaugęs, — atsakė ji. — Tai labai pavojinga.

— Žinau, — patikino Kolinas. — Bet aš vis vien labai norėčiau ten nukeliauti. Turėsi man padėti! Prašau…

— Ten viskas visai kitaip, nei gali įsivaizduoti.

— O maistas tikrai toks jau kraupinis? Toje knygoje, kurią man padovanojo ponas Danvortis, perskaičiau, kad jie valgydavo pašvifikusią mėsą, gulbes ir dar galaižin kokias bjaurastis.

Kivrina ilgoką valandėlę žvelgė sau į rankas.

— Daug kas ir iš tikrųjų buvo tikras siaubas, — tyliai ištarė ji. — Bet pasitaikė ir tikrai nuostabių dalykų.

Nuostabių dalykų. Danvortis staiga prisiminė Merę: kaip ji stovėjo atsišliejusi į Baliolo vartus ir pasakojo apie apsilankymą Karalių Slėnyje, pridurdama: „Niekada šito nepamiršiu”. Nuostabūs dalykai.

— O kaip Briuselio kopūstai? — paklausė Kolinas. — Ar Viduramžiais žmonės valgydavo Briuselio kopūstus?

Kivrina vos nenusišypsojo.

— Ne, nemanau, kad jie jau buvo išvesti.

— Nuostabu! — Kolinas staiga pašoko. — Girdėjote? Man rodos, prasideda! Skamba visai kaip varpas.

Kivrina pakėlė galvą ir įsiklausė.

— Kai aš atkeliavau čionai, irgi skambėjo varpas, — pasakė.

— Eime! — Kolinas trūktelėjo Danvortį už rankos, padėdamas atsistoti. — Ar girdite?

Iš tikrųjų skambėjo varpas — slopiai, kažkur labai toli.

— Ataidi iš štai čia! — šūktelėjo Kolinas ir vienu šuoliu dryktelėjo į laukymės pakraštį. — Eikite čionai!

Kivrina delnu atsirėmė į žemę ir pasikėlė ant kelių. Nė pati nepajuto, kaip laisvąja ranka stvėrėsi už šono.

Danvortis ištiesėjai ranką, bet ji nepaėmė.

— Aš ištversiu, — pasakė tyliai.

— Žinau, — atsakė jis ir nuleido ranką.

Ji atsargiai atsistojo, kabindamasi į gruoblėtą ąžuolo kamieną, paskui išsitiesė ir atitraukė ranką.

— Aš viską įrašiau, — pasakė. — Viską, kas man nutiko.

Visai kaip Džonas Klainas, galvojo Danvortis, žvelgdamas į nelygiai nurėžtus, tarsi iškandžiotus jos plaukus, į purviną veidą. Tikras istorikas, rašęs tuščioje bažnyčioje, apsuptas vien kapų. Aš, regėdamas šitiek blogybių, privalau suguldyti į raštus visus tuos dalykus, kurių liudininkas buvau. Tam, kad visi tie dalykai, kuriuos reikia atminti, nepražūtų laiko tėkmėje.

Kivrina ištiesė rankas delnais aukštyn ir prietemoje įsižiūrėjo į riešus.

— Jie visi čia, — ištarė. — Tėvas Rošas, Agnesė ir Rozemundą, ir visi kiti. Aš papasakojau apie juos visus.

Ji pirštu perbraukė savo riešą.

— „Io suuicien lui damo amo ”, — tylutėliai pridūrė. — Tu esi čia vietoj mano mylimų draugų.

— Kivrina, — ištarė Danvortis.

— Eikite čionai! — šaukė Kolinas. — Tikrai prasideda! Ar negirdite varpo?

— Taip, girdžiu, — atsiliepė Danvortis. Tai ponia Piantini tenoru skambino „Kada pagaliau ateis mano Išganytojas” įžangą.

Kivrina priėjo artyn ir atsistojo greta Danvorčio. Suglaudė delnus tarsi melsdamasi.

— Matau Badrį! — spygtelėjo Kolinas. Jis prisidėjo delnus prie lūpų. — Ji čia! — suriko. — Mes ją išgelbėjome!

Triumfuodamas sugaudė ponios Piantini tenoras, džiaugsmingai įsijungė ir visi kiti varpai. Oras sukibirkščiavo žaižaruojančiais kristalėliais, panašiais į smulkias sniegules.

— Apokaliptiška! — pareiškė Kolinas, visas švytėdamas.

Kivrina sugriebė Danvorčio delną ir stipriai suspaudė.

— Žinojau, kad ateisite, — ištarė ji, ir tinklas atsidarė.

Stonas — svorio matas Didžiojoje Britanijoje.