Vonda Mclntyre - Sapnų Gyvate

Naktinė kelionė kalnuose buvo sunki, kaip ir dienos kelionė dykumoje, o lengvas grįžimas iš miesto nepanaikino visos kelionės įtampos. Gyvatė nulipo nuo žirgo. Jos sustos naktį, o saulei patekėjus…

O saulei patekėjus kas? Ji skubėjo tiek daug dienų, skubėjo prieš ligą ar mirtį, ar nesulaikomą smėlį, kad turėjo sustoti ir suprasti, jog jai nebereikia taip skubėti, nėra jokios būtinybės keliauti iš čia kažkur kitur, nėra būtinybės miegoti keletą valandų ir žiovaujant pabusti saulei tekant arba leidžiantis. Gyvatės namai jos laukė, o ji nebuvo tikra, kad jie toliau bus jos namais, kai ten nukeliaus. Ji neturėjo ko parnešti, išskyrus nesėkmę, blogas žinias ir vieną nirštančią smėlinę anglį, kuri galėtų arba negalėtų būti naudinga. Gydytoja atrišo gyvačių lagaminą ir švelniai padėjo jį ant žemės.

Kai Melisa apvalė žirgus, ji priklaupė prie ryšulių ir pradėjo traukti maistą bei parafino viryklę. Nuo jų kelionės pradžios tai buvo pirma padori stovykla. Gyvatė atsitūpė šalia savo dukters, kad padėtų jai paruošti vakarienę.

— Aš padarysiu, — tarė Melisa. — Gal tu pailsėk.

— Tai nelabai sąžininga, — atsakė Gyvatė.

— Aš nieko prieš.

— Ne tai svarbiausia.

— Man patinka dėl tavęs ką nors daryti, — pasakė Melisa.

Gyvatė uždėjo ant Melisos pečių rankas, bet ne versdama, o skatindama ją atsisukti.

— Žinau, kad tau patinka. Bet ir man patinka dėl tavęs ką nors daryti.

Melisa pirštais apgraibomis ieškojo puodų ir dirželių. Galiausiai ji prašneko:

— Bet taip negerai. Tu gydytoja, o aš… aš dirbu arklidėje. Teisingiausia, jei aš dėl tavęs viską daryčiau.

— Kur parašyta, kad gydytoja turi daugiau teisių nei tas, kuris anksčiau dirbo arklidėje? Tu mano dukra ir mus sieja partnerystė.

Melisa apsisuko ir stipriai, slėpdama veidą prie Gyvatės marškinių, apsikabino ją. Gydytoja apkabino mergaitę ir ją laikė sūpuodama pirmyn bei atgal ant kietos žemės, laikydama Melisą taip, lyg ji būtų daug mažesnis vaikas, kokiu ji neturėjo galimybės būti.

Po kelių minučių Melisa atlaisvino rankas ir atsitraukė atgal, vėl santūri ir gėdingai nusukusi žvilgsnį.

— Man nepatinka nieko nedaryti.

— Kada tu turėjai galimybę pabandyti?

Melisa gūžtelėjo pečiais.

— Mes galime viską daryti pakaitomis, — tarė Gyvatė, — arba kasdien pasidalyti darbus. Ką tu labiau norėtum daryti?

Melisa sutiko Gyvatės žvilgsnį greita, palengvėjimą rodančia šypsena.

— Kasdien pasidalyti darbus.

Mergaitė apsidairė po stovyklą, lyg matytų ją pirmą kartą.

— Gal toliau yra sausos medienos, — pasakė ji. — Ir mums reikia vandens.

Mergaitė ištiesė ranką pasiimti dirželių medienai ir indo vandeniui.

Gyvatė paėmė iš mergaitės indą vandeniui.

— Susitiksime čia po kelių minučių. Jei nieko nerasi, per daug ilgai neieškok. Kad ir kas nukrenta žiemos metu, tai būna panaudota pačio pirmo keliautojo pavasarį.

Vieta ne tik atrodė taip, tarsi čia niekas nebuvo jau daugelį metų, bet ir skleidė kažkokią apleistumo aurą.

Upelis srauniai tekėjo per stovyklą, o toje vietoje, kur Voveris ir Greituolė gėrė, purvo nebuvo nė ženklo, bet Gyvatė vis tiek šiek tiek paėjo prieš upelio srovę. Netoli upelio ištakos ji padėjo vandens indą ir užlipo ant didelio akmens viršaus, nuo kurio matėsi apylinkės. Nieko nebuvo matyti: nei žirgų, nei stovyklų, nei dūmų. Gyvatė beveik jau leido sau patikėti, kad keistuolio nėra, o gal niekad ir nebuvo, tai sutapimas, jog ji sutiko vieną tikrą keistuolį ir suklaidintą, nemokšą vagį. Net jei jie ir buvo vienas ir tas pats žmogus, ji jo nematė nuo muštynių gatvėje. Tai nebuvo taip seniai, kaip atrodė, bet tikriausiai pakankamai seniai.

Gyvatė nulipo nuo akmens ir prie sidabrinio vandens paviršiaus laikė vandens indą. Vanduo kliuksėjo, burbuliavo prie indo angos ir šaltai bei greitai slydo gydytojos rankomis, pirštais. Kalnuose vanduo visai kitoks. Odinis maišelis prisipildė vandens. Gyvatė užmetė keletą kilpų aplink indo kaklelį ir užsimetė dirželį ant peties.

Stovykloje Melisos dar nebuvo. Keletą minučių Gyvatė krapštinėjosi aplink ir dėjo į krūvą džiovintas atsargas, kurios net ir po permirkimo atrodė visiškai taip pat. Ir jų skonis nepakito, tik valgyti buvo lengviau. Gydytoja išvyniojo antklodes. Ji atvėrė gyvačių lagaminą, bet Migla liko viduje. Po ilgos kelios kobra labai dažnai likdavo savo tamsiame skyriuje ir susierzindavo, jei jai trukdydavo. Gyvatė jautėsi nejaukiai, kad nematė Melisos. Gyvatės nenuramino net ta mintis, jog Melisa tvirta ir nepriklausoma. Užuot atidariusi barškuolės skyrių ir ją išleidusi ar bent patikrinusi smėlinę angį, ko ji nelabai mėgo, Gyvatė uždarė lagaminą ir atsistojo pakviesti savo dukters. Staiga Greituolė su Voveriu pasibaidė ir suprunkštė iš išgąsčio, uolos šonu tarškėjo akmenys ir purvas, Melisa perspėdama išsigandusi sušuko:

— Gyvate! Saugokis!

Pusiau išsitraukusi peilį, Gyvatė bėgo į garsą. Nubėgusi už akmens slysdama sustojo.

Melisa aršiai bandė ištrūkti iš aukštos, išblyškusios kaip lavonas figūros, vilkinčios dykumų chalatą, glėbio. Viena ranka jis buvo uždengęs Melisos bumą, kita laikė ją prispaudęs ranką.

Mergaitė priešinosi ir spardėsi, bet vyras neparodė nei skausmo, nei pykčio.

— Liepk jai liautis, — tarė vyras. — Aš jos neužgausiu.

Vyras labai neaiškiai tarė žodžius, tarsi būtų girtas. Jo chalatas buvo suplyšęs bei išteptas, o plaukai netvarkingai susišiaušę. Akių rainelės buvo blankesnės nei krauju pasruvę baltymai, nuo tojo žvilgsnis atrodė tuščias ir nežmoniškas. Gyvatė iš karto, dar net nepamačiusi žiedo, prakirtusio jos kaktą, kai buvo užpulta Kalnapusyje, suprato, kad tai keistuolis.

— Paleisk ją.

— Aš derėsiuos su tavimi, — pranešė jis. — Netgi derėsiuos.

— Mes nedaug turime, bet viskas tavo. Ko tau reikia?

— Sapnų gyvatės, — atsakė keistuolis. — Nieko daugiau.

Melisa darkart pabandė ištrūkti, o vyras sujudėjo dar stipriau, tvirčiau ir žiauriau ją sugriebdamas.

— Gerai, — nusileido Gyvatė. — Aš neturiu kito pasirinkimo, ar ne? Ji mano lagamine.

Keistuolis nusekė paskui Gyvatę į stovyklą. Senoji paslaptis atskleista, naujoji sukurta.

Gyvatė parodė į lagaminą ir tarė:

— Viršutinis skyrius.

Kartu nerangiai tempdamas Melisą, keistuolis šonu paėjo prie lagamino. Jis ištiesė ranką sagties link, bet staiga atitraukė. Keistuolis drebėjo.

— Tu tai padaryk, — pasakė keistuolis Melisai. — Tau tai saugu.

Nežiūrėdama į Gyvatę, Melisa ištiesė ranką sagties link. Mergaitė labai išbalo.

— Sustok, — tarė Gyvatė. — Ten nieko nėra.

Melisa nuleido ranką prie šono ir žiūrėjo į Gyvatę su palengvėjimu bei baime.

— Paleisk ją, — darkart paprašė Gyvatė. — Jei tu nori sapnų gyvatės, aš tau negaliu padėti. Ji žuvo dar prieš tau surandant mano stovyklą.

Prisimerkęs keistuolis žiūrėjo į Gyvatę, tuomet nusisuko ir ištiesė ranką gyvačių lagamino link. Jis lengvai trinktelėjo per lagaminą, kad šis atsivertų ir viską išspardė.

Šlykšti, susisukusi smėlinė angis iškrito, ėmė raitytis ir šnypšti. Akimirkai angis pakėlė galvą, lyg norėtų kirsti dėl to, kad buvo uždaryta, bet tiek keistuolis, tiek Melisa stovėjo nejudėdami. Angis pašliaužiojo aplink ir nušliaužė į akmenis. Gyvatė šoko į priekį ir atitraukė Melisą nuo keistuolio, bet jis to net nepastebėjo.

— Apgauti mane!

Staiga keistuolis isteriškai nusijuokė ir pakėlė rankas į dangų.