Vonda Mclntyre - Sapnų Gyvate

— Kaip aš galiu atsakyti? Aš tavęs nesuprantu. Iš kur aš ją gavau? Aš niekad jos neturėjau. Jos ten visada buvo, bet niekad nebuvo mano. Kai aš ten nukeliavau, jos ten buvo ir buvo tada, kai aš išvykau. Kam man reikėtų tavo, jei turėčiau keletą savo paties?

Kai Gyvatė lėtai atpalaidavo savo pirštus, keistuolis vėl atsidūrė ant žemės.

— „Keletą“ savo paties?

Vyras ištiesė rankas, pakeldamas jas taip, kad rankovės nukristų iki alkūnių. Ant jo dilbių iš vidinės pusės, riešų — visur, kur matėsi venos, buvo įkandimų žymės.

— Geriausia, jei jos gelia visur vienu metu, — užsisvajojęs tarė vyras. — Kai gelia į gerklę, viskas greita ir garantuota, tai daroma blogiausiais atvejais, išgyvenimui. Visa tai įprastai tau duotų Šiaurys. Bet jei dėl jo padarai ką nors ypatingo, būtent to jis tau ir duoda.

Keistuolis save apsikabino ir trynėsi rankas, lyg jam būtų šalta. Kai jis trynėsi vis stipriau, jį nutvieskė susijaudinimas.

— Tuomet tu jauti, tu jauti — viskas užsidega, tu degi, viskas — sukasi ir sukasi.

— Baik!

Keistuolis leido rankoms nukristi ant žemės ir vėl beprasmišku žvilgsniu pažvelgė į Gyvatę.

— Tas Šiaurys — jis turi sapnų gyvačių?

Keistuolis noriai linktelėjo, leisdamas, kad atmintis jį vėl sujaudintų.

— Daug?

— Visą šachtą. Kartais jis ką nors nuleidžią į šachtą, apdovanoja juos — bet manęs niekad, niekad nuo pirmo karto.

Žiūrėdama į keistuolį ir vėl į niekur, Gyvatė atsisėdo ir galvojo, kad vargšai gyvūnai įkalinti šachtoje ir naudojami niekingiems tikslams.

— Iš kur Šiaurys jų gauna? Ar miesto žmonės prekiauja su juo? Ar jis turi reikalų su kito pasaulio gyventojais?

— Gauna jų? Jos ten. Šiaurys jas laiko.

Gydytoja drebėjo taip stipriai, kaip ir keistuolis. Rankomis Gyvatė apsikabino savo kelius, taip įtempdama visus savo raumenis, tuomet lėtai atsipalaidavo. Gydytojos rankos nurimo.

— Šiaurys ant manęs supyko ir išsiuntė, — pasakojo keistuolis.

— Aš taip sirgau… ir tada išgirdau apie gydytoją, ir iškeliavau tavęs ieškoti, bet tavęs ten nebuvo, o sapnų gyvatę išsinešei…

Vyras kalbėjo vis garsiau ir greičiau.

— Ir žmonės mane nuvarė, bet aš tave sekiau ir sekiau, ir sekiau, kol tu vėl nenuėjai į dykumą, ten tavęs nebegalėjau sekti, aš tiesiog nebegalėjau, bandžiau keliauti namo, tačiau negalėjau, todėl atsiguliau numirti, bet ir to negalėjau padaryti. Kodėl grįžai tiesiai pas mane tada, kai nebeturi sapnų gyvatės? Kodėl neleidi man numirti?

— Nepanašu, kad greitai mirtum, — pastebėjo Gyvatė. — Tu gyvensi tol, kol nuvesi mane pas Šiaurį ir sapnų gyvates. Po tojau tavo reikalas, ar gyvensi, ar mirsi.

Keistuolis spoksojo į Gyvatę.

— Bet Šiaurys mane išsiuntė.

— Tau nebereikia jam paklusti, — tarė gydytoja. — Jis nebeturi jokių galių prieš tave, jei nenori tau duoti, ko reikia. Tavo vienintelis šansas yra padėti man gauti keletą sapnų gyvačių.

Ilgą laiką keistuolis spoksojo į Gyvatę, mirksėjo, giliai susimąstęs suraukė antakius. Jo veidą nutvieskė ramuma ir džiaugsmas. Keistuolis pajudėjo gydytojos link, suklupo ir šliaužė. Klūpodamas šalia Gyvatės, jis sugriebė ją už rankos. Keistuolio rankos buvo purvinos ir sukietėjusios. Iš žiedo, kuris prakirto Gyvatės kaktą, liko tik apsodas be akmens.

— Nori pasakyti, kad padėsi man gauti savo sapnų gyvatę?

Vyras nusišypsojo ir tęsė:

— Kad galėčiau bet kada naudotis?

— Taip, — per sukąstus dantis iškošė Gyvatė.

Kai keistuolis pasilenkė, norėdamas pabučiuoti Gyvatės rankas, ji jas atitraukė. Dabar gydytoja jam prižadėjo ir, nors žinojo, kad tai vienintelis būdas bendradarbiauti su juo, ji jautėsi taip, lyg būtų padariusi siaubingą nuodėmę.

Blankus mėnulis apšvietė puikų kelią į Kalnapusį. Arevinas jojo į vėlyvą naktį, jis buvo taip paniręs į savo mintis, kad net nepastebėjo, kaip saulėlydis dienos šviesą pavertė prieblanda. Nors gydytojų postas buvo vos už kelių dienų kelionės į šiaurę už Arevino nugaros, jis vis dar nesutiko nieko su žiniomis apie Gyvatę. Kalnapusis buvo paskutinė vieta, kurioje gydytoja galėjo būti, nes į pietus nuo Kalnapusio nieko nebuvo. Arevino žemėlapyje pažymėtas kerdžiaus kelias — senas, nenaudojamas perėjimas, einantis tik per rytinę pusę ir ten pasibaigiantis. Keliautojai kalnuose, visai kaip ir Arevino šalyje, nerizikavo keliauti į pietinio pasaulio regionus.

Arevinas stengėsi negalvoti, ką jis darys, jei ten neras Gyvatės. Jis dar buvo per toli nuo kalnų viršūnės, kad galėtų nužvelgti rytinę dykumą ir dėl to džiaugėsi. Jei jis nepamatys prasidedančios audros, galės įsivaizduoti, kad ramus oras užsitęsė ilgiau nei įprastai.

Arevinas apėjo platų vingį, pažvelgė į viršų ir mirksėdamas pridengė savo žibintą. Šviesos priekyje: švelniai geltonos stiklo šviesos. Miestas atrodė kaip ant šlaito į krepšį supiltos kibirkštys, visos kartu, bet kelios išsimėčiusios slėnio paklotėje.

Nors Arevino patirtį papildė keli nauji miestai, jis vis dar buvo apstulbęs, kiek daug darbo ir reikalų atlikdavo miestų gyventojai po sutemų. Nutarė šįvakar tęsti kelionę į Kalnapusį: galbūt iki ryto jis sužinos ką nors naujo apie Gyvatę. Arevinas tvirčiau apsivyniojo chalatą, kad apsisaugotų nuo nakties šalčio.

Nepaisant visko, Arevinas užsnūdo ir nepabudo tol, kol žirgo kanopos nepalietė grindinio. Buvo ramu, todėl jis jojo iki miesto centro su tavernomis ir kitomis pasilinksminimo vietomis. Mieste buvo šviesu beveik kaip dieną, o žmonės elgėsi taip, lyg naktis niekada neateitų. Per tavernos įėjimą Arevinas pamatė kelis darbininkus, apsikabinusius per pečius, dainuojančius šiek tiek bemoliniu kontraltu. Taverna buvo prijungta prie užeigos, todėl Arevinas sustabdė žirgą ir nulipo. Atrodė, kad Fedo patarimas klausti apie Gyvatę užeigose buvo visai protingas, nors Arevinas dar nekalbėjo nė su vienu iš užeigos savininkų, kurie galėtų ką nors žinoti apie gydytoją.

Arevinas užėjo į taverną. Dainininkai vis dar dainavo užgoždami savo akompanimentą ar bet kokį fleitos skleidžiamą toną. Mergina pasidėjo instrumentą sau ant kelio, pasiėmė molinį puodelį ir atsigėrė iš jo: alaus, galvojo Arevinas. Malonus mielių kvapas persmelkė taverną.

Dainininkai pradėjo naują dainą, bet kontraltas greitai užsičiaupė ir pažvelgė į Areviną. Vienas iš vyrų pažvelgė į moterį. Daina nutilo, kadangi ir kitas pažvelgė ten, kur ir moteris. Fleitos melodija pagarsėjo, nurimo ir nutilo. Visų dėmesys nukrypo į Areviną.

— Sveikinu tave, — formaliai tarė Arevinas. — Norėčiau pasikalbėti su savininku, jei tai įmanoma.

Niekas nesujudėjo. Staiga kontraltas suklupo, nuversdama kėdę.

— Aš… aš pažiūrėsiu, ar galiu ją surasti.

Moteris dingo angoje su užuolaida.

Niekas nekalbėjo, net barmenas. Arevinas nežinojo, ką sakyti. Jis nemanė, kad yra toks apdulkėjęs ir purvinas, jog sugebėtų atimti visiems amą ir, aišku, tokiame prekiautojų mieste kaip šis, žmonės turėtų būti įpratę prie taip apsirengusių žmonių. Viskas, ką Arevinas galėjo sugalvoti, tai tik žiūrėti įjuos ir laukti. Gal jie vėl pradės dainuoti ar gerti alų, ar paklaus jo, gal jis ištroškęs.

Jie nieko nedarė. Arevinas laukė.

Jautėsi gan juokingai. Jis žengė žingsnį į priekį, bandydamas sumažinti įtampą pasielgdamas taip, lyg viskas būtų normalu. Bet vos tik jis sujudėjo, atrodė, kad visiems užėmė kvapą ir jie atšoko nuo jo. Atmosfera buvo ne tokia, kurioje žmonės stebėjo nepažįstamąjį, o tokia, kurioje antagonistas laukė savo priešo. Kažkas sušnibždėjo kitam žmogui; žodžių nesigirdėjo, bet tonas skambėjo grėsmingai.