Vonda Mclntyre - Sapnų Gyvate

Gydytoja prisijungė prie Melisos, kuri buvo radusi kelias sausas šakas kitoje stovyklos pusėje ir laukė, kad sužinotų, kas dedasi.

— Kažkas turi sapnų gyvatę, — pasakė Gyvatė. — Jie naudoja jų nuodus kaip malonumą teikiantį narkotiką.

— Tai kvaila, — tarė Melisa. — Kodėl jie paprasčiausiai nenaudoja kažko, kas auga aplinkui? Čia daug ko yra.

— Nežinau, — atsakė Gyvatė. — Aš pati nežinau, kokį pojūtį suteikia nuodai. Norėčiau sužinoti, iš kur jie gavo sapnų gyvatę. Joks gydytojas neatiduotų sapnų gyvatės savo noru.

Melisa maišė sriubą. Nuo ugnies mergaitės raudoni plaukai atrodė auksiniai.

— Gyvate, — galiausiai prašneko mergaitė, — kai tu naktį grįžai į arklides — po muštynių su juo — jis būtų tave užmušęs, jei būtum jam leidusi. Šįvakar jis būtų nužudęs mane, jei būtų gavęs tokią galimybę. Jei jis turi draugų ir jie nutarė iš gydytojo atimti sapnų gyvatę…

— Žinau.

Gydytojai nužudyti dėl jų sapnų gyvačių? Su šia mintimi sunku susitaikyti. Aštriu akmeniu Gyvatė ant žemės braižė susikertančias linijas, beprasmį piešinį.

— Tai vienintelis šiek tiek logikos turintis paaiškinimas.

Jos valgė vakarienę. Keistuolis per daug kietai miegojo, kad būtų galima jį pamaitinti, nors tikrai buvo toli nuo pavojaus mirti, kaip jis teigė. Jis po purvu ir drabužiais iš tikrųjų buvo stebinamai sveikas: sulysęs, bet raumenų tonusas geras, o oda bylojo apie gerą maitinimąsi. Jis neabejotinai buvo labai stiprus.

Bet visa tai, Gyvatė galvojo, buvo tai, dėl ko gydytojai nešiojasi sapnų gyvates ir nuo jų pradeda. Jų nuodai nežudo ir tai nuo jų mirtis netapdavo neišvengiama. Nuodai palengvino perėjimą iš gyvenimo į mirtį ir padėjo mirštančiam susitaikyti su pabaiga.

Po kažkiek laiko keistuolis savo noru tikrai numirtų. Bet Gyvatė net neketino jam leisti išpildyti savo noro, kol nesužinos, iš kur jis atėjo ir kas čia vyko. Ji taip pat neturėjo noro pakaitomis su Melisa saugoti keistuolio. Joms abiem reikėjo gero nakties miego.

Keistuolio rankos buvo tokios pat gležnos, kaip ir jį dengiančios apiplyšusios drapanos. Gyvatė patraukė keistuolio ranką virš jo galvos ir riešą pririšo dviem ryšulių dirželiais prie balno. Gydytoja jo nepririšo per daug stipriai, tik pakankamai tvirtai, kad išgirstų, jei tas bandytų pasprukti. Vakaras atvėso, todėl Gyvatė užmetė ant keistuolio antklodę, tuomet abi su Melisa išsitiesė savo antklodes ant kietos žemės ir nuėjo miegoti.

Tikriausiai buvo vidurnaktis, kai Gyvatė vėl pabudo. Laužas užgeso ir stovykloje pasidarė labai tamsu. Gydytoja gulėjo nejudėdama, tikėdamasi išgirsti bandantį pabėgti keistuolį.

Melisa suriko per miegus. Gyvatė tamsoje apgraibomis pasitraukė prie mergaitės ir palietė jos petį. Gydytoja atsisėdo prie jos, glostė jos plaukus bei veidą.

— Viskas gerai, Melisa, — sušnabždėjo Gyvatė. — Pabusk, tai tik blogas sapnas.

Po akimirkos Melisa staigiai atsisėdo.

— Kas…

— Tai aš, Gyvatė. Tu susapnavai košmarą.

Melisos balsas drebėjo:

— Aš maniau, kad vėl esu Kalnapusyje. Aš maniau, kad Rasas…

Vis dar glostydama mergaitės minkštus, garbanotus plaukus, Gyvatė laikė ją.

— Nesvarbu. Tau niekad nereikės ten grįžti.

Gydytoja pajuto, kaip Melisa linktelėjo.

— Ar nori, kad pasilikčiau šalia tavęs? — paklausė Gyvatė. — Ar nuo to vėl sapnuotum košmarą?

Melisa dvejojo.

— Prašau, pasilik, — sušnabždėjo mergaitė.

Gyvatė atsigulė šalia, dviem antklodėmis užklojo Melisą ir pati užsiklojo. Naktį atšalo, bet gydytoja džiaugėsi, kad ji jau ne dykumoje, o vietoje, kur prie žemės nelipo karštis. Melisa prisiglaudė prie Gyvatės.

Visiškoje nakties tamsoje Gyvatė galėjo iš Melisos kvėpavimo suprasti, kad ji vėl užmigo. Gal ji net nebuvo visiškai pabudusi. Kurį laiką gydytoja neužmigo. Ji girdėjo sunkų keistuolio kvėpavimą, beveik knarkimą, žirgų kanopų dunksėjimą į kietą žemę. Po Gyvatės petim ir klubu buvo nejudanti žemė, o virš savęs ji nematė nei žvaigždžių, nei mėnulio danguje.

Keistuolio balsas buvo garsus ir verkšlenantis, bet daug stipresnis nei praėjusią naktį.

— Leisk man atsikelti. Atrišk mane. Ketini mane nukankinti iki mirties? Man reikia nusilengvinti. Aš ištroškęs.

Gyvatė nusiklojo antklodes ir atsisėdo. Ji norėjo keistuoliui pirmiau duoti atsigerti, bet nusprendė, kad terliojimasis su juo auštant nėra jos svajonė. Gydytoja atsistojo, žiovaudama pasirąžė ir pamojavo Melisai, kuri stovėjo tarp Greituolės bei Voverio, o tie baksnojo ją, norėdami gauti pusryčius. Melisa nusijuokė ir pamojavo Gyvatei.

Keistuolis truktelėjo už dirželių.

— Na? Ar ketini mane atrišti?

— Po minutės.

Gyvatė pasinaudojo išviete, kurią jos su Melisa iškasė už kelių krūmų ir nuėjo prie šaltinio vandeniu apsipilti veido. Gydytoja norėjo išsimaudyti, bet šaltinyje tam per mažai vandens, o ir keistuolio nenorėjo versti taip ilgai laukti. Gyvatė grįžo į stovyklą ir atrišo diržus nuo keistuolio riešo. Vyras, trindamas rankas vieną į kitą, atsisėdo, po to atsistojo ir patraukė toliau.

— Nenoriu trikdyti tavo privatumo, — perspėjo Gyvatė, — bet nedink man iš akių.

Vyras atkirto kažką nesuprantamo, tačiau visiškai nepasislėpė už natūralios uždangos. Vilkdamas kojas atgal pas Gyvatę, jis pritūpė ir pačiupo gertuvę. Keistuolis godžiai atsigėrė, nusivalė bumą rankove, tada alkanu žvilgsniu apsidairė.

— Ar pusryčiai bus?

— Aš maniau, kad tu planuoji mirti.

Vyras prunkštelėjo.

— Kiekvienas mano stovykloje maistą užsidirba, — tarė Gyvatė. — Už savo maistą gali kalbėti.

Vyras pažvelgė į žemę ir atsiduso. Jo antakiai buvo tamsūs bei vešlūs ir temdė blankias akis.

— Gerai, — atsakė jis.

Vyras sukryžiavęs kojas atsisėdo, ant kelių pasidėjo dilbius, leisdamas rankoms nusvirti. Jo pirštai drebėjo.

Gyvatė laukė, bet vyras nekalbėjo.

Per kelerius pastaruosius metus dingo pora gydytojų. Gydytoja vis dar galvojo apie juos jų vaikystės vardais, šiais vardais ji juos pažinojo iki tol, kol jie neišvyko atlikti savo praktikos. Gyvatė nebuvo labai artima su Filipu, bet Džanetė buvo jos mylimiausia vyresnioji sesuo, viena iš trijų žmonių, su kuriais ji buvo artimiausia. Gydytoja vis dar juto tą patį šoką, kai prasidėjo Džanetės praktikos žiema, pavasaris, dienos bėgo, ir bendruomenė po truputį suprato, kad ji negrįš. Jie niekad nesužinojo, kas jai atsitiko. Kartais, kai mirdavo gydytojas, pasiuntinys atnešdavo blogas naujienas į postą, o retkarčiais net grąžindavo gyvates. Bet gydytojai niekad nesulaukė žinutės iš Džanetės. Galbūt Gyvatę persekiojęs keistuolis užpuolė Džanetę kur nors tamsioje alėjoje ir nužudė dėl sapnų gyvatės.

— Na? — griežtai pareikalavo Gyvatė.

Keistuolis krūptelėjo.

— Ką?

Vyras žvairai pažiūrėjo į Gyvatę ir bandė sutelkti akis į vieną objektą.

Gyvatė tęsė:

— Iš kur tu?

— Iš pietų.

— Kokio miesto?

Gydytojos žemėlapiuose pažymėtas tas perėjimas, bet nieko daugiau. Kalnuose, kaip ir dykumoje, gyventojai turėjo svarių priežasčių, dėl kurių vengė tolimiausių pietinių žemių.

Vyras gūžtelėjo pečiais.

— Jokio miesto. Ten jokio miesto neliko. Tik suskilęs kupolas.

Gyvatė atsistojo ir sugriebė vyrą už jo purvinų skarmalų. Kai ji kėlė keistuolį į viršų, jos kumštyje atsidūrė pluoštas audinio, esančio priėjo kaklo.

— Atsakyk man!

Keistuolio veidu nuriedėjo ašara.