Vonda Mclntyre - Sapnų Gyvate

Virš jų galvų lėtai plaukė daug debesų, čia pildami lietų, čia praleisdami ryškią saulės šviesą. Galiausiai Gyvatė su Melisa grįžo į savo akmeninę pastogę, jos buvo permirkusios, atvėsusios ir laimingos. Per dangų nusirito triguba vaivorykštė. Gydytoja atsiduso ir atsitūpė, kad galėtų pasigėrėti vaizdu. Gyvatė taip susižavėjo žaižaruojančiom spalvom, kad net nepastebėjo, kaip šalia jos atsisėdo Melisa. Iš pradžių jos čia nebuvo, dabar yra, ir Gyvatė apkabino savo dukrą per pečius. Šį kartą Melisa atsipalaidavo prie Gyvatės, nebebuvo tokia nusiteikusi atsiriboti nuo bet kokio kontakto su žmonėmis.

Debesys nuplaukė, vaivorykštė dingo, o Voveris, visas permirkęs taip, jog matėsi visi jo dryžiai, atžingsniavo pas Gyvatę. Gydytoja pakasė poniui už ausų ir po žandikauliu; tuomet, turbūt pirmą kartą per paskutinį pusvalandį, Gyvatė pažvelgė į dykumą.

Toje pusėje, iš kurios atėjo debesys, gležna žaluma jau dengė žemas, juodas kalvas. Dykumos augalai augo taip greitai, kad Gyvatė įsivaizdavo, jog mato, kaip žaluma keliauja į priekį paskui lietų.

Gyvatė nenoriai suprato, kad Centre ji negalės pasilikti. Per daug pavojinga praleisti dar nors kiek laiko tyrinėjant kalno olas, nors ir labai tai traukė. Galiausiai jos galėjo nuvesti į miestą, bet taip pat lengvai galėjo ją ir Melisą įkalinti sterilaus akmens tunelių tinkle. Lietus suteikė vienintelę galimybę: jei gydytoja ja nepasinaudos, ji, jos dukra, žirgai ir gyvatės kitos nesulauks.

Gyvatei kažkaip atrodė neteisinga, kad jos kelionė atgal į kalnus buvo maloni kaip kelionė per pievas. Nes būtent į pievas po lietaus pavirsdavo dykuma. Eidami žirgai pilnomis burnomis rupšnojo švelnius lapus, o raitelės rinko didžiules gėlių taureles ir siurbė iš jų nektarą. Ore tvyrojo žiedadulkės. Vesdamos savo žirgus, Gyvatė su Melisa keliavo į naktį, o šiaurinė aušra šoko; dykuma tapo tarsi nušviesta, be to, nei žirgai, nei raitelės nebuvo pavargę. Kartkartėm Gyvatė ir Melisa valgė, keliaudamos kramtė džiovintus vaisius arba mėsą; prieš pat aušrą jos parkrito ant minkštos, vešlios žolės, kur dar vos prieš kelias valandas buvo smėlis.

Miegojo trumpai ir, saulei patekėjus, pabudo atsigavusios.

Augalai, ant kurių jos miegojo, jau buvo su pumpurais. Iki popietės gėlės nuklojo dykumą įvairiomis spalvomis, balta, šviesiai violetinė ir marga gėlių juostos tęsėsi nuo viršūnės iki slėnio. Gėlės mažino karštį, o Gyvatė dar niekad nematė tokio vaiskaus dangaus. Lietus pakeitė netgi kopų kontūrus, iš birių apvalainų jos tapo kopomis su aštriomis, išgraužtomis keteromis.

Trečią rytą dulkių debesys vėl pradėjo rinktis. Visas lietus susigėrė arba išgaravo; augalai įsisavino viską, ką galėjo. Karštis rudomis dėmėmis nusėjo lapus, jie virpėjo ir džiūvo. Vėjo sūkuriai Gyvatės kelią nubarstė augalų sėklomis.

Plačios dykumos ramuma apgobė gydytojos pečius, bet centrinių kalnų rytinės prieškalnės išniro jai prieš akis, vėl primindamos apie jos nesėkmę. Gyvatė nenorėjo keliauti namo.

Greituolė, reaguodama į gydytojos nesąmoningą judesį, lyg nenorėdama eiti, staiga sustojo. Gyvatė jos neskatino joti į priekį. Po kelių žingsnių į priekį Melisa sustojo ir atsisuko.

— Gyvate?

— O, Melisa, kur aš tave vedu?

— Mes keliaujame namo, — bandydama raminti, tarė Melisa.

— Gal aš jau nebeturiu namų.

— Jie tavęs neišsiųs. Jie negalėtų.

Gyvatė nirtulingai rankove nusivalė nuo veido ašaras, švelni medžiaga palietė jos skruostą. Neviltis ir jaudulys pasitikėjimo bei palengvėjimo jai nesuteiks. Gydytoja pasilenkė prie Greituolės kaklo ir įsikibo į kumelės ilgą, juodą keterą.

— Tu sakei, kad tai tavo namai, kad jie visi yra tavo šeima. Tai kaip jie galėtų tave išsiųsti?

— Jie negalėtų, — atsakė Gyvatė. — Bet jei jie pasakytų, jog aš nebegaliu būti gydytoja, kaip aš galėčiau pasilikti?

Melisa ištiesė ranką ir nerangiai paplekšnojo Gyvatę.

— Man bus viskas gerai. Žinau, kad bus. Ką man padaryti, kad nebūtum tokia nusiminus?

Gydytoja giliai atsiduso. Ji pakėlė akis. Melisa ramiai, nemirksėdama žvelgė į ją. Gyvatė pasisuko ir pabučiavo Melisos ranką; gydytoja uždėjo savo ranką ant mergaitės rankos.

— Tu manimi pasitiki, — prabilo Gyvatė. — Ir turbūt dabar man to labiausiai reikia.

Susigėdusi bei padrąsinta Melisa šyptelėjo ir jos keliavo toliau, bet po kelių žingsnių Gyvatė vėl sustabdė Greituolę. Melisa taip pat sustojo ir susirūpinusi pažvelgė į gydytoją.

— Kad ir kas nutiktų, — perspėjo Gyvatė, — kad ir ką mano mokytojai nuspręs dėl manęs, tu vis tiek būsi jų dukra tiek pat, kiek ir mano. Tu vis dar galėsi būti gydytoja. Jei man teks išvykti…

— Aš keliausiu su tavimi.

— Melisa…

— Man nesvarbu. Aš vis tiek niekad nenorėjau būti gydytoja, — karingai atšovė Melisa. — Aš noriu būti žokėjė. Nenorėsiu pasilikti su žmonėmis, kurie privers tave išvykti.

Gyvatę jaudino tokia Melisos ištikimybė. Ji dar niekad nematė nieko, kas taip pamirštų savo norus. Gal Melisa dar negalėjo galvoti apie save kaip apie žmogų, turintį teisę į savo svajones; galbūt iš jos atėmė labai daug svajonių ir ji bijojo daugiau svajoti. Gydytoja tikėjosi, kad jai kaip nors pavyks sugrąžinti dukrai svajones.

— Nesvarbu, — pasakė Gyvatė. — Mes dar ne namie. Jaudinsimės tada, kai būsim ten.

Melisos pasiryžimui kiek priblėsus, jos keliavo toliau.

Trečios dienos pabaigoje po žirgų kanopomis maži augalai byrėjo į dulkes. Rudas rūkas padengė dykumą. Kartais praplaukdavo vėjo nešamas sėklų debesis. Sustiprėjus vėjui, sunkesnės sėklos ritosi per smėlį kaip bangos. Kai atėjo naktis, Gyvatė ir Melisa jau buvo pasiekusios prieškalnes, o už jų likusi dykuma tapo juoda ir plika.

Jos grįžo į kalnus keliaudamos tiesiai į vakarus, greičiausiu keliu į saugumą. Čia, toliau į šiaurę, prieškalnės buvo ne tokios stačios kaip Kalnapusio uolos; kopimas buvo lengvesnis, bet ilgesnis nei per šiaurinį perėjimą. Prie pirmos viršūnės, kol jos dar nepajudėjo aukštesnės link, Melisa sustabdė Voverį ir jį apsukusi pažvelgė atgal į temstančią dykumą. Po akimirkos mergaitė nusišypsojo Gyvatei ir pranešė:

— Mums pavyko.

Gyvatė taip pat lėtai nusišypsojo.

— Tu teisi, — pritarė gydytoja. — Mums pavyko.

Gaivesniame ir vėsesniame kalnų ore Gyvatės baimė audroms po truputį lėgo. Debesys kabėjo nepakenčiamai žemai ir bjaurojo dangų. Nė vienas karavano ar kalnų gyventojas nepamatytų nė lopinėlio mėlynės ar žvaigždės, ar mėnulio iki kito pavasario, o saulė bus vis blankesnė ir blankesnė. Dabar, skęsdama už kalno viršūnių, saulė metė Gyvatės šešėlį ant juostančios atšiaurios smėlio lygumos. Nutolusi nuo smarkaus vėjo, nuo karščio ir bevandenio smėlio, Gydytoja spartino Greituolę joti į kalnus — ten, kur jiems visiems ir priklausė būti.

Gyvatė žvalgėsi vietos, kurioje galėtų apsistoti. Dar žirgams toli nepakilus, gydytoja išgirdo sveikinantį vandens čiurlenimą. Takas vedė per mažą ertmę, per šaltinio ištaką, per vietą, kuri atrodė lyg kadaise buvusi naudojama kaip stovyklavietė. Žirgai rado keletą amžinųjų medžių ir žolės. Viduryje praminto lopinėlio žemė buvo pasidengusi akmens anglimi, bet Gyvatė neturėjo medienos laužui. Ji žinojo kai ką geriau, nei kirsti amžinuosius medžius, ne taip, kaip kai kurie keliautojai, palikę beprasmiškas kirvio žymes, dabar jau beveik užaugusias šiurkščia žieve. Po žieve esanti mediena buvo tokia pat stipri, kaip ir stangrus plienas.