Vonda Mclntyre - Sapnų Gyvate

— Apie ką jūs šnekate?

— Tu nori regeneracijos ir net nežinai, kad negali performuoti mutantų! Jie tiesiog tokie būna.

Vyras karčiai ir isteriškai nusijuokė.

— Keliauk, iš kur atvykai, gydytoja. Jokios kalbos tarp mūsų negali būti.

Vos tik vyro vaizdas pradėjo blėsti, Gyvatė susibėrė monetas ir sviedė į jį. Jos barškėjo atsitrenkusios į ekraną, o viena pataikė į apsauginę plokštelę. Prietaisas suzvimbė, bet plokštė visiškai neužsidarė ir gydytoja pajuto tam tikrą kaprizingą pasitenkinimą.

Gyvatė nusisuko nuo ekrano ir miesto, kad pasižiūrėtų, kur Melisa, ir atsisuko tiesiai į savo dukterį. Melisos skruostai buvo šlapi nuo ašarų. Mergaitė sugriebė gydytoją už rankos ir ištraukė ją iš nišos.

. — Melisa, mes turime pabandyti susirasti pastogę…

Gyvatė bandė grįžti prie nišos. Nors buvo rytas, aplink tvyrojo tamsa. Debesys jau buvo ne pilki, o juodi, ir gydytoja matė du atskirus vėjo verpetus.

— Aš radau vietą, — vis dar verkdama sunkiai ištarė Melisa. — Aš… aš tikėjausi, kad jie tave įleis, bet bijojau, jog to nebus, todėl nuėjau ieškoti pastogės.

Gyvatė, beveik apakinta vėjo sukelto smėlio, sekė paskui mergaitę. Voveris ir Greituolė nenoromis ėjo nuleidusios galvas, suskliaudusios ausis. Melisa jas nuvedė į kalnų šono nulūžusios uolos žemutinį plyšį. Vejas, švilpaudamas ir ūždamas, stiprėjo akimirkomis ir į jų veidus sviedė smėlį.

— Jie bijo, — švilpiančiame vėjyje sušuko Melisa. — Raiščiai ant akių…

Melisa, stipriai prisimerkdama, atsidengė veidą ir savo galvos apdangalu uždengė Voverio akis. Gyvatė tą patį padarė savo pilkai kumelei. Kai gydytoja atsidengė bumą ir nosį, ji nuo vėjo neteko kvapo. Perštinčiomis akimis, sulaikiusi kvapą, gydytoja vedė kumelę į urvą paskui Voverį.

Staiga vėjas nurimo, Gyvatė vos sugebėjo atmerkti akis ir atrodė, kad smėlio pribyrėję ir į jos plaučius. Žirgai prunkštė, o Melisa su gydytoja kosėjo ir stengėsi mirksėdamos nupurtyti smėlį, nusivalyti jį nuo savo plaukų bei drabužių arba iškosėti. Pagaliau Gyvatė sugebėjo nusivalyti, nusipurtyti ir iškosėti labiausiai graužiančias smiltis, o ašaros švariai išplovė akis.

Melisa nuvyniojo savo galvos apdangalą nuo Voverio akių, tuomet raudodama apsikabino ponio kaklą.

— Tai mano kaltė, — nusprendė mergaitė. — Pamatęs mane, jis išsiuntė tave.

— Vartai buvo užrakinti, — tarė Gyvatė. — Jis nebūtų galėjęs mūsų įleisti, net jei būtų to norėjęs. Jei ne tu, mes dabar būtumėm lauke, audroje.

— Bet jie nenori, kad tu sugrįžtum. Dėl manęs.

— Melisa, jis jau buvo apsisprendęs mums nepadėti. Patikėk manim. Tai, ko jo prašiau, jį išgąsdino. Jie mūsų nesupranta.

— Bet aš jį girdėjau. Mačiau, kaip jis žiūrėjo į mane. Tu prašei pagalbos… pagalbos man, o jis liepė išeiti.

Gyvatė norėjo, kad Melisa to nebūtų supratusi iš pokalbio, nes ji nenorėjo, kad mergaitė tikėtųsi to, kas gali kada nors įvykti.

— Jis nežinojo, kad tu apdegei, — pasakė Gyvatė. — Ir jam nerūpėjo. Jis ieškojo priežasčių, kad galėtų manimi atsikratyti.

Nepatikėjusi Melisa abejingai paglostė Voverį, nuėmė apynasrį ir atsegė balną.

— Jei tai kieno nors kaltė, — tarė Gyvatė, — tai tik mano. Tai aš mus atvedžiau čia.

Jų dabartinė situacija gydytoją paveikė taip pat stipriai, kaip ir audra. Neryškios švieselės vos apšvietė urvą, kuriame jos buvo įkalintos. Gyvatės balse skambėjo baimė ir nusivylimas:

— Tai aš mus čia atvedžiau ir dabar mes įkalintos lauke…

Melisa nusisuko nuo Voverio ir paėmė gydytojos ranką.

— Gyvate… Gyvate, aš žinojau, kas gali atsitikti. Tu neprivertei manęs eiti su tavimi. Žinojau, kokie pasalūniški ir pikti šie žmonės gali būti. Visi, kas su jais prekiauja, taip sako.

Mergaitė apkabino Gyvatę guosdama, kaip vos prieš kelias dienas ją guodė gydytoja.

Staiga mergaitė sustingo, žirgai sužvengė, o Gyvatė išgirdo didžiulės katės įsiutusį šnypštimą. Greituolė bėgo pro gydytoją ir ją parbloškė. Gyvatė šiaip ne taip atsistojo, kad sugriebtų vadeles ir pamatė prie olos įėjimo stovinčią ir uodega mojuojančią juodą panterą. Pantera darkart sušnypštė, o Greituolė atsistojo piestu ir pargriovė Gyvatę. Kai ponis ir vaikas virpėdami pasitraukė į kampą, gydytoja bandė sulaikyti Greituolę. Pantera šoko link jų. Gyvatė neteko kvapo, kai panteros sukeltas vėjas ir jos glotnus kailis palietė jai ranką. Pantera palipo keturis metrus juoda siena ir dingo per siaurą plyšį.

Drebėdama Melisa su palengvėjimu nusijuokė. Išsigandusi Greituolė garsiai suprunkštė.

— Ačiū dievams, — atsiduso Gyvatė.

— Aš girdėjau, girdėjau kalbant, kad laukiniai gyvūnai mūsų bijo tiek pat, kiek ir mes jų, — išstenėjo Melisa. — Bet manau, jog tuo daugiau nebetikiu.

Gyvatė nuėmė nuo Greituolės balno žibintą ir jį iškėlė plyšio link svarstydama, ar žmogus galėtų nusekti paskui didelę katę.

Gydytoja užlipo ant išsigandusios kumelės ir atsistojo ant balno. Melisa paėmė Greituolės vadeles ir ją ramino.

— Ką tu darai?

Gyvatė pasilenkė prie urvo sienos, bandydama apšviesti plyšį.

— Mes čia negalime likti, — pareiškė Gyvatė. — Mirsime nuo troškulio arba bado. Gal per čia galėtume patekti į miestą.

Gydytoja nematė labai toli; ji buvo per daug žemai. Bet panteros nebebuvo. Gyvatė girdėjo savo pačios balso sugrįžtantį aidą, tarsi už siauro plyšio slypėtų daugybė ertmių.

— Arba kelias kažkur.

Gydytoja apsisuko ir atsisėdo į balną, paskui nušoko žemėn ir apkabino pilką kumelę.

— Gyvate, — sušnabždėjo Melisa.

— Taip?

— Žiūrėk — pridenk žibintą…

Melisa parodė į akmenį virš įėjimo į urvą. Gyvatė pridengė žibintą ir paryškėjusi neaiški figūra priartėjo prie jos. Gydytoja pajuto šiurpuliukus ant nugaros. Gyvatė ištiesusi žibintą priartėjo prie figūros.

— Tai piešinys, — tarė gydytoja.

Pasirodė, kad piešinys juda; tai buvo vos nudažyta voriška figūra, ropinėjanti ant sienos. Vizualinė iliuzija, nors Gyvatė dabar žinojo, vis tiek atrodė kaip šiurpiai artėjanti.

— Kažin, kam ją sukūrė.

Melisos balsas taip pat šnabždėjo tarp akmenų.

— Gal ji skirta, kad atbaidytų žmones — o tai reikštų, kad kažkas yra viduje.

— O kaip bus su Greituole ir Voveriu? Mes negalime jų čia palikti.

— Jei mes nerasime kokio maisto, — Gyvatė tarė švelniai, — jie taip pat badaus.

Melisa pažvelgė į atbrailą, nuo kurios nušoko pantera, ant jos randuoto veido atsispindėjo mėlyna šviesa.

— Melisa, — staiga tarė Gyvatė, — ar tu nieko negirdi?

Tai buvo kažkoks pasikeitimas, bet Gyvatė niekaip nesuprato koks. Tolumoje šnypščianti pantera? Kažkas, kas nupiešė voro simbolį ant sienos? Gyvatės pirštai apčiuopė prie diržo kabančio peilio rankeną.

— Vėjas nurimo! — šūktelėjo Melisa ir nubėgo prie urvo įėjimo.

Gyvatė neatsiliko nuo mergaitės ir buvo pasiruošusi bet kurią akimirką atitraukti Melisą nuo šėlstančios audros. Bet jos dukra neklydo: ji tikrai girdėjo, kaip netikėtai nutilo garsas, prie kurio jau buvo įpratusi.

Nieko neįvyko. Lauke oras buvo visiškai ramus. Žemi dulkių debesys sklaidėsi virš dykumos ir pranyko, mėlyname danguje palikdami putlius, aukštyn kylančius audros debesis. Gyvatė įžengė į keistą ryto šviesą, o šaltas vėjas trankė chalatą įjos kulkšnis.

Iškart pradėjo lyti.

Gydytoja išbėgo po lašais ir kaip vaikas pakėlė rankas į viršų. Voveris žingsniavo pro ją ir pasileido šuoliais. Greituolė lėkė šalia ponio ir jie abu šokinėjo bei spardėsi kaip kumeliukai. Melisa stovėjo nejudėdama, ji žiūrėjo į viršų ir leido lietui nuprausti jos veidą.