Vonda Mclntyre - Sapnų Gyvate

— Ji nustojo tikėti beveik viskuo, ką tu sakai.

Gyvatės balsas įsitempė nuo pykčio.

Džesės brolis tyčia akimirkai nusuko žvilgsnį kitur. Jis vėl pažvelgė į Gyvatę.

— Na, aš tikiuosi, kad tiki tuo, ką tau dabar sakau. Kaupiasi audra, todėl patariu perduoti man žinutę, kad spėtum susirasti pastogę.

Net jei jis ir melavo, jis neketino Gyvatės įleisti. Gydytoja to nesitikėjo.

— Jos žinutė tokia, — tarė Gyvatė. — Ten ji buvo laiminga ir nori, kad tu liautumeis meluoti savo vaikams apie tai, kaip viskas yra už miesto.

Džesės brolis spoksojo į Gyvatę, laukė, tuomet staiga nusišypsojo ir garsiai nusijuokė.

— Tai viskas? Nori pasakyti, kad ji negrįžta?

— Ji negali grįžti, — pasakė Gyvatė. — Ji mirė.

— Mirė? — švelniai paklausė vyras.

— Aš negalėjau jos išgelbėti. Jai lūžo stuburas…

— Aš niekad nelinkėjau jai mirties.

Vyras giliai ir lėtai atsikvėpė.

— Lūžo stuburas… tuomet greita mirtis. Geriau nei kuri kita.

— Ji nemirė, kai jos stuburas lūžo. Jos partneriai ir aš ketinome ją parnešti namo, nes jūs galėjote ją išgydyti.

— Gal ir galėjome, — tarė vyras. — Kaip ji mirė?

— Ji žvalgėsi dviejuose krateriuose. Negalėjo patikėti tuo, kad jie pavojingi, nes jūs jai apie daug ką melavote. Ji mirė nuo apsinuodijimo radiacija.

Vyras krūptelėjo.

— Aš buvau su ja, — pasakojo Gyvatė. — Padariau, ką galėjau, bet aš neturiu sapnų gyvatės. Aš negalėjau jai padėti numirti.

Atrodė, kad jis žiūri kiaurą per Gyvatę.

— Mes tau skolingi, gydytoja, — tarė vyras. — Už paslaugas mano šeimos narei, kad atnešei žinią apie jos mirtį.

Jis kalbėjo prislėgtai, suglumęs, tuomet staiga pakėlė akis ir pažvelgė į Gyvatę.

— Man nepatinka, kai mano šeima skolinga. Ekrano apačioje yra mokėjimo ertmė. Pinigai…

— Man nereikia jokių pinigų, — atsakė Gyvatė.

— Tuomet ko tau reikia? — vyras greitai papurtė galvą. — Žinoma. Sapnų gyvačių. Ar patikėtum, jei pasakyčiau, kad jų neturime? Aš negaliu atiduoti skolos sapnų gyvatėmis — ir aš nenoriu tavo skolos iškeisti į skolą kito pasaulio gyventojams. Kito pasaulio gyventojai…

Vyras nutilo; jis atrodė nusiminęs.

— Jei kito pasaulio gyventojai gali man padėti, leiskite man su jais pasikalbėti.

— Jei aš ir galėčiau, jie atsisakytų kalbėti su tavimi.

— Jei jie žmonės, jie mane išklausys.

— Yra… kai kas dėl jų žmogiškumo, — tarė Džesės brolis. — Kas gali patvirtinti be testų? Tu nesupranti, gydytoja. Tu niekad jų nesi sutikusi. Jie pavojingi ir nenuspėjami.

— Leiskite man pabandyti.

Gyvatė ištiesė rankas delnais į viršų, greitu prašymo gestu, bandydama priversti jį suprasti.

— Kiti žmonės miršta taip, kaip mirė Džesė, agonijoje, nes nepakanka gydytojų. Nepakanka sapnų gyvačių. Noriu pasikalbėti su kito pasaulio gyventojais.

— Leiski man tau dabar sumokėti, gydytoja, — liūdnai tarė Džesės brolis. — Centro valdžia susiskaldžiusi. Taryba niekad neleis pašaliniam derėtis su kito pasaulio gyventojais. Įtampa labai didelė ir mes nieko nepakeisime kreipdamiesi į juos. Man labai gaila, kad sesuo mirė skausmuose, bet tai, ko prašai, priverstų rizikuoti per dideliu gyvybių skaičiumi.

— Kaip tai gali būti tiesa? — paklausė Gyvatė. — Paprastas susitikimas, vienintelis klausimas…

— Tu nesupranti, aš tau tai sakiau. Reikia čia užaugti ir susidurti su jėgomis. Aš praleidau visą gyvenimą besimokydamas.

— Manau, kad gyvenimą praleidote besimokydamas, kaip išsisukti nuo savo pareigybių, — piktai įgėlė Gyvatė.

— Tai netiesa! — Džesės brolis įsiuto. — Duočiau tau be ką, kas mano valioje, bet tu reikalauji neįmanomo. Aš negaliu tau padėti rasti naujų sapnų gyvačių.

— Palaukite, — staiga paprašė Gyvatė. — Galbūt galite padėti kitu būdu.

Džesės brolis atsiduso ir nusisuko.

— Neturiu laiko sąmokslams ir suktybėms, — atšovė vyras. — Ir tu neturi. Audra artėja, gydytoja.

Gyvatė pažvelgė sau per petį. Melisos vis dar niekur nesimatė. Tolumoje debesys dengė horizontą ir vėjo sukelti smėlio šuorai sklaidėsi tarp žemės bei dangaus. Šalo, bet Gyvatė drebėjo dėl kitos priežasties. Viskas buvo per toli pažengę, kad būtų galima pasiduoti. Gydytoja buvo tikra, kad jei tik galėtų patekti į miestą, ji pati pasiektų kito pasaulio gyventojus. Gyvatė Džesės broliui atsuko nugarą.

— Leiskite man patekti į vidų pavasarį. Jūs turite technikų, kurių mūsų technologijos nepajėgia pasiekti.

Staiga Gyvatė nusišypsojo. Džesė norėjo padėti, bet kiti ne. Melisa ne.

— Jei jūs galėtumėte išmokyti, kaip paveikti regeneravimą…

Gyvatė buvo apstulbusi, kad anksčiau nepagalvojo apie šią galimybę. Ji buvo visiškai savanaudiškai susirūpinusi dėl sapnų gyvačių, savo pačios prestižu ir garbe. Žmonėms būtų daug naudos, jei gydytojai žinotų, kaip regeneruoti raumenis ir nervus… bet pirmiausia ji išmoktų regeneruoti odą, kad jos dukra galėtų gyventi be randų. Gyvatė stebėjo Džesės brolį ir nudžiugo pamačiusi, kad jo išraiška sušvelnėjo.

— Tai įmanoma, — tarė vyras. — Taip. Aš tai aptarsiu su taryba. Aš pakalbėsiu už tave.

— Ačiū, — padėkojo Gydytoja.

Gyvatė negalėjo patikėti, kad pagaliau, pagaliau miesto gyventojai neatmeta gydytojų prašymo.

— Tai mums padės daugiau, nei jūs manote. Jei mes pagerinsime savo technikas, mums nereikės rūpintis dėl naujų sapnų gyvačių gavimo — mes geriau mokėsime jas klonuoti.

Džesės brolis buvo pradėjęs raukti antakius. Gyvatė, sutrikusi dėl staigaus pasikeitimo, nutilo.

— Gydytojai bus jums dėkingi, — skubiai pridūrė Gyvatė, žinodama, kad pasakė kažką negero ir nežinodama, kaip tai ištaisyti.

— Ir visi mūsų išgelbėti žmonės.

— Klonavimas! — tarė Džesės brolis. — Kodėl manai, kad padėsime tau klonavimo srityje?

— Aš maniau, kad jūs ir Džesė…

Gyvatė, supratusi, kad tai dar labiau jį suerzintų, nutilo.

— Aš paprasčiausiai dariau prielaidą apie jūsų pažengusią…

— Tu kalbi apie genetinę manipuliaciją! — Džesės brolis tarė piktai. — Panaudoti mūsų žinias monstrams kurti!

— Ką? — apstulbusi paklausė Gyvatė.

— Genetinė manipuliacija — Dievai, mes turime pakankamai bėdų su mutacija ir be tyčinio įsikišimo! Tau pasisekė, kad aš negalėjau tavęs įleisti, gydytoja. Būtų tekę tave pasmerkti. Būtum ištremta visam gyvenimui su kitais išsigimėliais.

Gyvatė žiūrėjo į ekraną, kai jis pasikeitė iš protingo susipažinimo į kaltinimą. Jei jis nebuvo Džesės klonas, tuomet jo šeimos kraujo ryšiai turėjo būti labai artimi, jei deformavimų nebuvo galima išvengti ir be genetinės manipuliacijos. Bet jis vis tiek sakė, kad miesto žmonės patys atsisakė metodo, kuris galėtų jiems padėti.

— Mano šeima nebus skolinga išsigimėlei, — tarė vyras, visai nežiūrėdamas į Gyvatę ir kažką darydamas rankomis.

Į po ekranu esančią mokėjimo ertmę subyrėjo monetos.

— Pasiimk savo pinigus ir keliauk.

— Čia žmonės miršta dėl jūsų slepiamos informacijos! — suriko Gyvatė. — Jūs savo kristaliniais žiedais padedate vairuotojams žmones paversti vergais, bet nenorite padėti pagydyti suluošintų ir randuotų žmonių!

Džesės brolis su įniršiu žengė į priekį.

— Gydytoja…

Jis nutilo ir žiūrėjo į Gyvatę. Jo veide pasirodė siaubo išraiška.

— Kaip drįsti čia atvykti su vaiku? Ar jie ištrėmė pabaisą kartu su jaunikliu? Ir tu dar man priekaištauji dėl žmogiškumo!