William Dietz - Laisvės planeta

Stelas šypsodamasis pažvelgė į Kasteną.

— Ir galiausiai noriu paminėti tuos, kuriuos šioje planetoje išrinko paprasti žmonės. Jūsų žinioje netikėtai atsidūrė kur kas didesnė armija, nei anksčiau, ir gera armija, jei šitaip leistina kalbėti apie save. Mes prisiekėme ištikimybę jums ir tiems, kuriuos atstovaujate, ir pažadėjome padaryti viską, kad nusipelnytume teisę gyventi tarp jūsų… O dabar, man regis, prezidentas Kastenas norėtų tarti kelis žodžius. Pone prezidente?

Kastenas atsistojo ir išsyk patraukė visų susirinkusiųjų dėmesį. Jis skubiai apžvelgė patalpą, menkai akimirkai stabteldamas prie kiekvieno esančio, jo žodžiai skambėjo rimtai ir apgalvotai:

— Pavojus gresia viskam, ką pasiekėme savo darbu ir prakaitu. Priešai kaupia jėgas, ir mes privalome pasitikti juos narsiai, ryžtingai bei, svarbiausia, susitelkę. Įvertinęs visas šias aplinkybes, senatas nusprendė suteikti pulkininkui Stelui generolo laipsnį. — Pasigirdo aplodismentai, beje, gana skysti; Rupas pašaipiai kilstelėjo antakį. Nekreipdamas į jį dėmesio, Kastenas tęsė: — Mūsų gynybos pajėgų pulkininkas Ivanas Krasnovskis taps generolo Stelo pavaduotoju.

Dabar plojimai nuskambėjo kur kas garsiau. Atsiliepdamas

į prezidento žodžius, atsistojo ir nusilenkė augalotas vidutinio amžiaus karininkas su skvarbiomis ryškiomis akimis. Stelas jau spėjo su juo susipažinti ir manė, kad su šiuo žmogumi jam velniškai pasisekė. Žinoma, viską sprendė politikai, bet, laimei, Krasnovskis pasirodė besąs profesionalus kariškis, turintis nemenką patirtį. Sutikęs priimti jį pavaduotoju, Stelas ir brigadai, ir gynybos pajėgoms be žodžių pranešė, kad tarp jų negali būti jokios trinties. Netrukus jiems teks kautis petys petin, o tokia kova reikalauja pasitikėti kits kitu.

— Dabar generolas Stelas papasakos apie mūsų planus dėl Friholdo gynybos, — tęsė Kastenas. — Tačiau pabaigai norėčiau pasakyti štai ką: imkime ir viską vainikuokime pergale! — Ir jis atsisėdo, aidint pritarimo šūksniams bei aplodismentams.

Stelas atsistojo ir lukterėjo, kol įsiviešpataus tyla.

— Pradžiai įvertinkime strateginę padėtį. Kompiuterinė analizė bei sveikas protas nurodo tas pačias problemas. Svarbiausia iš jų — nėra paramos iš oro. Kaip žinia, iki šiol visi piratų antpuoliai vykdavo pagal tą pačią schemą: žaibiška kokios nors izoliuotos gyvenvietės ataka ir toks pat žaibiškas atsitraukimas. Piratai, pranokstantys miestelio gynėjus ir gausa, ir ginkluote, spėdavo viską sunaikinti ir dingti anksčiau, nei atvykdavo pastiprinimas.

Gynybos pajėgų atstovai pritardami Sušurmuliavo. Pagyvenęs seržantas piktai pratarė:

— Velnioniškai teisingai… mes neturėjome nė menkiausio Šanso.

Stelas linktelėjo.

— Bet dar blogiau, — tęsė jis, — jog kas kartą, pasirodydami ir išnykdami, piratai be atvangos didina spragas mūsų palydovų sistemoje, atimdami galimybę susekti juos kitą kartą. Dabar padėtis tokia: netgi jei čionai atvyks visa jų armija, mes šį faktą sužinosime tik tada, kai jie įsiverš į mūsų namus.

— Ir ką gi jūs siūlote, generole? — paklausė Rupas, ironiškai pabrėždamas paskutinį žodį.

Stelas kantriai nusišypsojo.

— Džiaugiuosi, kad pateikėte šį klausimą, senatoriau… nes esu tikras — atsakymas jums patiks. Mums reikalinga naikintuvų-perėmėjų aviabrigada, galinti kautis tiek kosmose, tiek ir atmosferoj e.

— Ak, štai kaip! Kodėl, kol esate už vyriausią, paprasčiausiai nepakviečiate čionai Imperijos jūrų pėstininkų? — pašaipiai paklausė Rupas. — Ir kuo gi jūs ketinate privilioti šią savo aviabrigadą? Pasiūlydamas pilietybę? — dabar nusijuokė netgi Stelo karininkai.

Kai juokas nutilo, Stelas šypsodamasis atsakė:

— Jei manyčiau, kad padės, taip ir padaryčiau. Nelaimei, juos tenkina tiktai pinigai. Bent jau perspektyvoje.

— Nuostabu! — kandžiai atsiliepė Rupas. — Galbūt jūs netyčia pamiršote, kad mes atsidūrėme ties bankroto riba?

— Ne, senatoriau, nepamiršau, — atsilošdamas krėsle, atsakė Stelas. — Bet, kaip sakydavo senas mano bičiulis Bulius Štromas, jei nori pelnyti pinigų, kartais iš pradžių privalai juos išleisti. — Brigados atstovai nusišypsojo, prisiminę senąjį Štromą ir jo nesuskaičiuojamas patarles. — Tai štai, mums labai reikia pelnyti pinigų — tiek, kad galėtume sumokėti kasmetinį įnašą ir išvengtume žlugimo — be to, skubiai. Mes privalome sumokėti… kada? Po dviejų mėnesių? — Susirinkusieji pritardami Sušurmuliavo. — Na, tokiu atveju būkime realistai. Vienintelė vertybė, kurios dėka galime gauti pinigų, — termiumas. Siūlau skubos tvarka paruošti programą, kaip mums surinkti ir išgryninti tiek termiumo, kad įstengtume atsiskaityti. Žinau, jūs norite pardavinėti ne gryną termiumą, o jo dirbinius, ir, be abejo, ilgalaikės perspektyvos atžvilgiu jūsų sprendimas yra išmintingas, bet šiuo metu mūsų žinioje tik du mėnesiai. Tuo tarpu aš pamėginsiu užverbuoti aviabrigadą — kol kas skolon. Bus nelengva, tačiau… Tikiuosi, jie patikės pažadu, kad mes ir toliau galime tiekti bei tieksime į rinką termiumą. Jie surizikuos. Jeigu man pavyks, aviabrigada pridengs mus iš oro ir apgins transporterius, gabenančius termiumą į Fabriką.

Fabrikas buvo vidinė Imperijos planeta, garsėjanti itin išvystyta sunkiąja pramone. Fabriko atstovai jau ne kartą davė suprati, jog norėtų pirkti termiumą, jei Friholdas pageidautų j į parduoti.

Žmonės pradėjo kuždėtis tarpusavyje, ir Stelas kilstelėjo ranką, prašydamas tylos.

— Jei kas nors turi geresnį pasiūlymą, dabar pats metas jį išdėstyti.

Kelios galvos grįžtelėjo į Rupą, tačiau tasai tik šyptelėjo ir tarė:

— Kas aš toks, kad pastočiau kelią demokratijai? Jeigu jūs norite viską, ką turite, sudėti į vieną krepšį ir patikėti jį įsivaizduojamai perėmėjų aviabrigadai, kas aš toks, kad jums trukdyčiau?

— Iš tiesų, kas? — suniurnėjo Bremas. — Rupas, kaip ir visada, paprasčiausiai žaidžia žodžiais, galime nekreipti į jį dėmesio.

Kastenas atsikosėjo ir tarė:

— Generolas Stelas teisus. Termiumas — mūsų koziris, ir atėjo metas padėti jį ant stalo.

Dauguma susirinkusiųjų pritardami linktelėjo. Susilaikė tiktai pats Rupas, jo padėjėjai ir kai kurie gynybos pajėgų karininkai. Bet, kai žodžio paprašė pulkininkas Krasnovskis, pastarieji savo nuomonę pakeitė. Ryškiai žydrų kariškio akių žvilgsnis perbėgo susirinkusiųjų veidais nelyginant lazerio spindulys.

— Kaip žinia, aš nemėgstu ilgų kalbų. Tad pasisakysiu trumpai ir be užuolankų. Generolas Stelas teisus. Jeigu mes nesumokėsime, mums galas. O tam, kad gautume pinigų ir juos nugabentume, reikalinga priedanga iš oro. Už tokią priedangą aš pasirengęs atiduoti viską, kas man liko.

Jis atsisėdo. Pasigirdo šūksniai:

— Klausykite! Klausykite!

Kažkas pratarė:

— Aš irgi norėčiau padėti, bet nieko neturiu.

Moteriškas balsas atsiliepė:

— Po velnių, už nieką ir į kalėjimą nesodina, Džonai!

Kai geranoriškas jaudulys atlėgo, Stelas tarė:

— Gerai, šis klausimas suderintas. Dabar apsvarstykim, kaip kuo efektyviau išnaudoti tas jėgas, kurias turime. Mudu su pulkininku Krasnovskiu truputį pasėdėjome prie brigados kompiuterio ir padarėme išvadą, kad visų geriausia būtų sumaišyti brigadą ir gynybos pajėgas. — Be to, tokiu būdu kareiviai greičiau įpras prie naujos aplinkos, mintyse pridūrė jis. — Aš jau minėjau, kad mes nemėginsime praryti gynybos pajėgų. Radome kitą sprendimą. Su didžiausiu malonumu pranešu apie savanorių, vietos gyventojų, bataliono formavimą. Jam vadovaus pulkininkas Krasnovskis, sutapdindamas šias pareigas su mano pavaduotojo pareigomis. — Gynybos pajėgų karininkai sukėlė audringas ovacijas.