Gregory Benford: Didžioji dangaus upė

Kaip ir kiekvienam kitam Šeimos nariui, Kilynui patiko, kai jo plaukus kas nors sutvarkydavo. Ilgi šeriai prie kaklo buvo visiškai suvelti. Prireiks nemažai laiko, kol pavyks atgauti žmogišką išvaizdą.

Jis nusprendė, jog dabar netinkamas momentas prašyti Džoselinos pagalbos. Pastaruoju metu nerodė jai itin didelio prielankumo, neskaitant, žinoma, įprastų broliškų jausmų, kuriuos puoselėjo visiems Šeimos nariams. Jie miegojo kartu — kai tik pasitaikydavo tokia galimybė — ne vienerius metus. Tačiau prieš šimtą dienų Šeimos Taryba nutarė užmarinti savo narių seksualinių pojūčių centrus.

Toks žingsnis buvo būtinas, netgi pavėluotas. Kilynas ir pats už jį balsavo. Jie neturėjo teisės eikvoti nei dvasinės, nei fizinės energijos. Neviltis vertė griebtis pačių griežčiausių priemonių. Be abejo, siejamoji sekso galia nenuginčijama. Tačiau budrumui sutelktos visos jėgos padėdavo persekiojamiesiems išlikti gyviems. Šeimai prisiėjo išmokti šią karčią pamoką.

Tarp moterų ir vyrų egzistuojantys ryšiai teikė nemenkesnį pasitenkinimą nei mikroschemų valdomi seksualinių pojūčių centrai. Besikalbant su Džoselina, širdyje suskambėdavo senų, slegiančių atsiminimų aidai.

Deja, Džoselina niekada netaps antrąja Veronika. Dėl to nekilo jokių abejonių. Anksčiau patirtas jausmas visam laikui dingo iš jo gyvenimo.

Vis dėlto tai netrukdė mėgautis tarpusavio santykiais. Jie nepaliaujamai judėjo į priekį, balansuodami ant mirties bei gyvybės slenksčio, ir plaukų tvarkymas tapo vienintele savigarbos išraiška. Jie šukuodavo, blizgindavo, pigmentuodavo savo ševeliūras, nekreipdami dėmesio į atšiaurų pasaulį.

Saldžioji materija liovėsi burbuliavusi. Kai tik Šeima įžengė į Lomą, Sermas sumetė į statines savo kapsules. Prieš daugybę metų mechai transformavo organinio proteino molekulių spirales, pritaikydami maistą savo virškinimo sistemai. Tačiau brangiosios Sermo kapsulės — nykstantis Citadelės palikimas — grąžindavo spirales į pradinį būvį, ir proteinas vėl tikdavo žmonių organizmams.

Sermas su Kilynu atšovė didžiulės cisternos vožtuvą ir padavė išalkusiai Šeimai dubenis, pripildytus saldžiųjų putų. Norėdamas susidoroti su nelemtu vožtuvu, Kilynas turėjo pasinaudoti maldininko kojos statramsčiu. Kas čia tokio, jei vagiliavimo įrankiu paverti savo trofėjų?

Pajutęs, kaip į skrandį nusruvo deginantis cukrinis skystis, kuris sugrąžino jėgas, jis pakilo ant kojų ir šiek tiek svyruodamas nudrožė į Lomos gilumą. Ilgi ir juodi koridoriai dvokė neapdirbtomis medžiagomis, tepalų pliurza ir kitais nesuprantamais kvapais.

Visai įmanoma, kad ieškodamas maisto koks nors klastūnas arba pėdsekys paskutinį kartą buvo čia užsukęs prieš tūkstantį metų. Tačiau Loma nė akimirkai nenustojo gaminti savo gyvybinių serumų. Pagalbą siūlė remontiniai ekranai, priglausti savo glėbyje mechą geidė šamyriniai stipinai. Dūzgė elektrinės auros, gundydamos bastūnes mašinas neiššifruojamais, kibirkščiuojančiais naujos energijos pažadais. Susidėvėję mechai, kurie užklysdavo čia, galbūt nė patys nenutuokdavo, ko būtent jiems reikia. Loma suviliodavo juos jutiminiu sutepimu, šviežiomis detalėmis, kitomis technologinėmis gėrybėmis — deja, apie pastarųjų paskirtį žmonės mažai ką išmanė.

Kilynas aptiko milžinišką olą, kurioje kyburiavo kerpių sruogos, plaikstomos migdolų kvapų pritvinkusio vėjelio. Griausmūnams jos patiko. Bet jei kerpių paragautų žmogus ar bent palaižytų jas, iš karto kristų negyvas.

Šoniniame praėjime kėpsojo tepalinių krūvos. Vieni sakydavo, kad mechai valgo tuos gleivėtus rutuliukus, kiti galvojo, kad jie skirti šarnyrų sutepimui. Kilynas sutraiškė visas dėžutes besikeikdamas ir stebėdamas, kaip iš jų išsilieja skystis. Tegul mechai įlenda į žmonių kailį ir pajunta, koks malonumas yra badauti.

Kitoje oloje gulėjo juodos samanotos plokštės. Kai tekdavo pakeisti gyvuosius polijunginius, jomis pasinaudodavo snukiai. Tėvas rodė Kilynui, kaip veikia tie prietaisai. Bet dabar Šeima stengdavosi neapsunkinti savęs kelionių metu ir pasiimdavo tik pačius reikalingiausius daiktus.

— Tėti.

Kilynas nustėro.

— Patylėk! — švelniai perspėjo jis. — Nenukrypk nuo mano taško.

— Kodėl? — pasigirdo nustebęs prislopintas Tobio balsas.

— Patylėk!

Tobis atrūko pro garuojančias didžiules cisternas, slapstydamasis šešėlių duburiuose. Per dvylika sunkių metų berniukas išmoko pasinaudoti klaidinančiais šviesos deriniais.

Pasiekęs tėvą ir sustojęs gintarinėje prieblandoje, Tobis pažvelgė į jį. Vaiko veido nebjaurojo baimės išraiška, tamsios akys buvo atviros nesibaigiančių naujų nuotykių pasauliui.

— Kodėl liepi tylėti?

— Jei Lomoje yra apsauginių mechų, jie slepiasi kaip tik šiose olose.

— Vaje! Manai, kad jų čia yra?

Kilynas taip negalvojo, tiktai norėjo, kad sūnus niekuomet neprarastų budrumo.

— Žinoma, kad manau.

— Aš nė vieno nemačiau, — be garso ištarė Tobis. Taip galėdavo šnekėti visi Šeimos nariai — jie tapšnodavo vienas kitam, labiau pasitikėdami rankų kalba nei kitais gestais.

— Tie mechai nešiojasi raižykles. Tamsoje perpjautų tave per pusę. — Šypsodamasis jis švelniai suspaudė Tobio ranką.

— Aš pats juos perpjaučiau.

— Nesąmonės.

— Tikrai.

— Su kuo?

— Štai su kuo.

Tobis išsitraukė elektrodroselį su ilgais virbais, galinčiais įsiskverbti į bet kurio mecho lizdą. Kai kas tvirtino, neva jautrūs prietaiso galiukai yra organinės prigimties.

— Iš kur tai ištraukei?

Tobio veide nušvito išdykėliška šypsena. Pastebėjus tėčio sutrikimą, jo akys linksmai sužaižaravo.

— Iš metalo laužo krūvos.

— Kur ją radai? — Kilynas stengėsi neparodyti esąs susijaudinęs.

— Eime, parodysiu.

Tobis nepaprastai troško su kuo nors pažaisti. Po Negandos metų metus Šeima klajojo neužsibūdama vienoje vietoje ilgiau nei porą dienų — paprasčiausiai baiminpsi, kad netyčia aktyvuos užslėptus pavojaus signalus ir prisišauks ietininkus arba dar baisesnius mechų atstovus.

Todėl Šeimos berniukams ir mergaitėms niekada neteko patirti pastovumo jausmo, jie neturėjo progos išmokti išradingų žaidimų subtilybių. Matydamas, kaip Tobis panyra į prietemą, Kilynas pagalvojo, ar sūnui apskritai reikėjo žaidimų, nes pastaruosius pakeitė nesibaigiančios gaudynės. Pats gyvenimas buvo žaidimas.

Tobis regėjo mirštančiuosius, tačiau jaunatviškas nerūpestingumas padėdavo greitai atsikratyti gedulingų jausmų. Tragiška Šeimos istorija jam vis dar atrodė kažkokia nereali. Be to, vaikas buvo per mažas, kad suprastų Aspektus, nors ir suvokė, jog mirusieji kažkokiu būdu tebegyvena juose. Tai akivaizdus faktas.

Priekyje tursenantis Tobis išnyko tamsiame koridoriuje. Susikūprinęs Kilynas žengė pro angą ir užuodė muskusinę pelyjančių tepalų smarvę.

— Čia, — šnipštelėjo Tobis.

Bedus ranka į šiukšlių krūvą, Kilyną nupurtė šaltas drebulys. Karbiuratoriai, įvorės, krumpliaračiai, kištukai, membranos, įvairaus dydžio rezervuarai. Jis atpažino detales, net nežinodamas, ką reiškia jų pavadinimai.

Visos skirtos marodierių klasės mechams.

Visos naujausios konstrukcijos.

Visos pajuodusios ir panaudotos, bet vis dar blizgančios sidabriniu atspalviu ten, kur nuo smėlio ir žvyro nenusitrynė apsauginis sluoksnis.

— Gražūs daikčiukai, — nerūpestingai tarstelėjo Kilynas.

— Jie sugadinti?

— Hmm… gali būti. Įdomu, kokia tų detalių paskirtis?