Gregory Benford: Didžioji dangaus upė

Kilynas atsistojo, ištiesdamas sustingusias nuo varginančio lakstymo kojas, jausdamas, kaip maudžia įsitempusią nugarą. Tačiau jam teks šokti ir išreikšti pagarbą Fanei, išdainuoti kimius atsisveikinimo šūksnius.

— Bent tiek gerai, — sumurmėjo jis, užuodęs tirštą alkoholio garų tvaiką, sklindantį iš artimiausios cisternos.

Nesibaigiantis cheminis procesas Lomose turėjo savų pašalinių efektų. Sklido kalbos, kad mechai taip pat neatsisakydavo pasimėgauti alkoholiniu birzgalu, tačiau niekas negalėjo to garantuoti. Geriau pagalvojus, kas žino, ar tie mechai apskritai kuo nors mėgaujasi, toptelėjo Kilynui.

Tiesą sakant, jam kur kas labiau patikdavo sensoriniai stimuliatoriai, kurių buvo įmanoma gauti Tvirtovėse. Šiuo atžvilgiu Kilynas niekuo nesiskyrė nuo kitų. Bet dabar birzgalas padėtų ištverti pogulio metą. Jam reikėjo alkoholio. Taip. Taip. Jis pakluso savo nuojautai.

Kai Kilynas pakirdo, nuo veriančio skausmo galvoje prieš akis sušmėžavo spalvoti žiburiukai.

Kažkur viršuje nuaidėjo griausmingas Ledrofo balsas. Kilynas apsivertė pasąmoningai suvokdamas, kad užmigo budėjimo metu.

— Tinginio panti! — staugė juodabarzdis. — Kelkis!

— Aš… ką…

— Verčiau jau nieko nesakyk. Kelkis!

Kilynas atsiklaupė keturpėsčias, jausdamas, kaip protestuoja kiekvienas nutirpęs raumuo. Ledrofas įspyrė jam į sėdimąją ir Kilynas viauktelėjęs sudribo ant žemės. Į šnerves padvelkė aitri drėgnų pelėsių smarvė.

Ledrofas sugriebė jį už apykaklės ir grubiai trūktelėjęs pastatė ant kojų. Kilynas svirduliavo į priekį, šiurkščiai stumiamas sudiržusių kitų vyrų rankų. Atrodė, kad vietoj kojų jis tempė rąstgalius. Priešais klaikiai raibuliavo tuščia ola. Priekaištingai šūkčiojo moterys. Į žandą dunkstelėjo kumštis. Šaižiai aidėjo prislopinti keiksmai. Pilkoje prieblandoje Šeima apsupo jį ratu. Dar vienu spyriu į užpakalį Ledrofas pasiuntė Kilyną į vidurį.

— Užmigo budėjimo metu, — glaustai pateikė kaltinimą barzdočius.

— Prisigėrė! — pridūrė moteris.

Modfeliuotojas Džeikas, į kurio žodžius Šeimoje būdavo įsiklausoma, tarstelėjo su pasibjaurėjimu:

— Mus galėjo užpulti.

Ledrofas pritardamas linktelėjo.

— Kokia bausmė?

Šeimos nariai nedvejojo atsakyti.

— Trys pilni krepšiai!

— Ne, keturi!

— Tegu paima mano termokuprinę!

— Mano taip pat!

— Duokime jam nešti vaistinėlę.

— Ir dėžutes.

— Visas dėžutes.

— Tiesą sakote. Jei sugebėjo užmigti, tai galės tempti ir krovinius.

Kilynas stovėjo palenkęs galvą ir stengėsi atsiminti, kas atsitiko.

Teisingai, birzgalas. Jis šiek tiek išgėrė. Paskui truputį pašoko. Pradėjo kūkčioti. Vėl išgėrė…

Šeima garsiai barėsi, šaipėsi ir priekaištingai šūkčiojo. Įsiūtis, sumišęs su nusivylimu — vadovaujami Ledrofo, jie išliejo savo jausmus. Pyktis išsisklaidė iki paprasčiausio susierzinimo. Galų gale visi nusprendė, kokią bausmę Kilynui paskirti: jis turės papildomai nešti vieną pilną krepšį ir vaistinėlę, tuo pačiu išvaduodamas dvi pagyvenusias moteris nuo trečdalio naštos.

— Ar sutinki? — griežtai pateikė ritualinį klausimą Ledrofas.

Kilynas atsikrenkštė:

— Aha, taip. Be abejo.

Tuomet jis padeklamavo atsiprašymo eiles, nesigilindamas įžodžius, išsprūstančius pro sutinusias lūpas. Po senovinių posakių sekė tyla.

Ledrofas nusijuokė, sutirpindamas likusią žmonių rato įtampą. Jo persikreipusiose lūpose pasirodė nesuprantama išraiška. Barzdočius pasišaipė iš Kilyno dėl dėmių ant jo kombinezono. Šeima sukikeno. Kilynas nė nesivargino į jas žiūrėti. Žinojo, kad užmigo ant kažko lipnaus. Jis nuoširdžiai džiaugėsi, kad saviškiai kvatoja. Jau geriau būti pokštų objektu nei sulaukti patyčių dėl to, kad greitai apgirsti gerdamas birzgalą ir užknarki budėjimo metu.

Kilynas bijojo susidurti su sūnaus žvilgsniu, kai Ledrofas nustūmė jį į šoną. Akis greičiausiai degino ašaros, tačiau veriantis galvos skausmas neleido pravirkti. Visų pažemintas, jis tetroško kur nors pasislėpti, bet nuo aitraus salyklinio gėralo apšerpėjo burna ir gerklė. Vyriškis svyravo koridoriumi tarp cisternų eilių šešėlių, tolyn nuo Šeimos, kol rado perdirbto vandens šaltinėlį. Kažkas nutraukė maitinimo liniją ir tokiu būdu sukūrė putojantį geizerį. Jis'siurbtelėjo kelis lašus, nusirengė ir apsiprausė po lediniais purslais. Išsitiesęs šiltame ore, leido vėjeliui save išdžiovinti. Iš už lydmetalio agregato išniro Tobis.

— Tėti… ką?…

Kilynas pažvelgė į pakeltą patiklų veidą.

— Aš… laidotuvės. Tikriausiai jos mane nukankino.

— Regis, padauginai birzgalo, — sardoniškai pastebėjo Tobis.

— Birzgalas tebuvo išeitis.

— Maniau, jog… galbūt tai Ledrofo kaltė.

Vaikas bandė jį paguosti. Kilynui dingtelėjo, kad nereikėtų slėpti tiesos. Nebent Tobis nėra toks suaugęs, kad žinotų, ką kalbėti ir tuo pačiu nieko nepasakyti.

Vyriškis lėtai linktelėjo nenorėdamas, kad galvą pervertų dar vienas skausmo pliūpsnis. Pamažu sugrįžo prisiminimai.

— Ledrofas…

— Pasibaigus laidotuvių dainoms, jis šiek tiek pašnekėjo, — dalykiškai pareiškė Tobis.

— Prisimenu… — blanki migla.

— Nusprendė traukti į Tvirtovę.

— Nuostabu. Ar bent nutuokia, kur ją rasti?

Tobis papurtė galvą.

— Jis daug kalbėjo, bet ne apie jos koordinates.

— Todėl, kad nežino.

— Užtat Šeimai patiko jo žodžiai.

— Protingi?

Atsargiai:

— Kai kurie.

— Ką aš sakiau?

— Nieko tokio, kas paliktų įspūdį.

— Aha… — šių fragmentų Kilyno atmintis nepajėgė atgaminti. — Ar sulaukiau paramos?

— Ne itin daug. Ledrofui labiau pasisekė.

Vyriškis nukratė vandens lašelius nuo tankių plaukų, išgręžė juos abiejomis rankomis.

— Argi?

— Šeima išrinko jį kapitonu.

Kilynas apstulbo.

— Kapitonu?

— Aha, balsavo visi, išskyrus tave.

— O kur aš buvau?

Tobis gūžtelėjo pečiais, nebyliu ženklu paaiškindamas, jog tuo metu Kilynas jau buvo praradęs sveiką nuovoką.

— Mes turime geresnių kandidatų už Ledrofą. O kaip dėl Džoselinos?…

— Jis gerai šneka. — Tobis nepasakė geriau už tave, girtuokli , bet jam ir nereikėjo to daryti. Kilynas žinojo, kad Šeima manė jį esant gerą, bet nepatikimą ir nesulaukusį tinkamo amžiaus tapti kapitonu.

Nesvarbu, kad Fanė jį treniravo, kaip ir Ledrofą su Džoselina.

Iki šio momento Kilyną patenkino tokia nuomonė. Bent jau neteko tramdyti saviškių ginčų, intrigų ar kažko panašaus. Kiekvienoje Šeimoje dėjosi tokie patys dalykai, tuo labiau kad bėgimo metu nusiskundimų padaugėdavo — dauguma narių stengėsi paslėpti savo problemas saugiame žodžių prieglobstyje.

— Ką gi, gali būti, kad Ledrofas turi šiokių tokių protingų minčių, — išlemeno Kilynas.

— Aha.

— Šiaip ar taip, man reikia prižiūrėti tave.

— Aha.

Kažkas atitraukė jo dėmesį nuo budrios, sutrikusios sūnaus veido išraiškos — menkutis perspėjimo signalas, slypintis sąmonės užkaboryje. Kilynas nusprendė jį ignoruoti. Planus galės kurti vėliau. Dabar reikėjo atgauti Tobio pagarbą.

— Juk tu pats tuo netiki, — niūriu kaltinančiu balsu ištarė vaikas.

— Suteikime jam progą pasireikšti. — Kilynas įsirangę į savo kombinezoną kasydamasis ten, kur vanduo nenuplovė nuo odos lipnios masės.