Gregory Benford - Didžioji dangaus upė

— Manai, kad jam pavyks? — atkakliai spyrėsi Tobis.

— Na… — paprastai apie kapitoną blogai nešnekama. Vaikai to nesuprato.

— Tėti, tu būtum galėjęs juos perkalbėti.

— Klausyk, sūneli, aš nenoriu veltis į tuos reikalus. Užtenka ir to, kad turiu tave prižiūrėti. — Atsisėdęs vyriškis pradėjo mautis hidraulinius batus.

— Tu būtum galėjęs .

— Aha… na, taip… — Kilynas nepajėgė rasti tinkamų žodžių. Staiga prisiminė, jog Ledrofo dėka pasirodė kaip kvailys dar prieš pasigerdamas. Barzdočius rezgė intrigas, tikėdamasis sulaukti paramos. Žinojo, kad Kilynas bandys paskandinti sielvartą birzgale, todėl surengė Liudijimą tik tuomet, kai jis visiškai nusitašė.

— Žinau… turėjau nedidelių problemų…

— Tai jau tikrai.

— Turbūt neįstengiau savęs suvaldyti.

Toks atsakymas Tobio nepatenkino.

— Tau nederėjo taip elgtis.

— Tiesą sakai… tiesiog…

— Žinau, tai dėl Fanės.

— Dėl Fanės. — Vakarykštis skausmas užgulė pečius visu svoriu. Jis daugiau niekada nepamatys raukšlėto, vėjo nugairinto veido. Niekada neišgirs pašaipaus gergždžiančio balso. Niekada.

Kilynas pasistengė nukreipti pokalbį kita linkme:

— Eime išorėn. — Užsimaukšlino ir pritvirtino šalmą.

Įtariai:

— Kuriam galui?

Bjauru, kai dvylikametis berniūkštis permato tave kiaurai. Geras įrodymas, kad jis netinka būti kapitonu. Nespėjus nuspręsti, kokių veiksmų reikėtų imtis, visi jau žinotų, ko iš jo tikėtis.

— Esame pailsėję, todėl galime pasižvalgyti po apylinkes.

— Jei tik Ledrofas leis, — sarkastiškai pastebėjo Tobis.

— Nebūk toks…

Iš viršaus atsklido tylus garsas.

— Ką sakei? — paklausė vaikas.

— Patylėk!

Tobis nieko neišgirdo. Berniukas prasižiojo prieštarauti, rimtą ir atkaklų žvilgsnį įsmeigęs į tėvą, tačiau Kilynas užčiaupė delnu jo bumą ir pašnibždomis pasiuntė Šeimai raudonąjį pavojaus signalą.

Kažkas artėjo. Bet ne grindimis.

Kitoje ilgo koridoriaus pusėje Šeimos nariai nepastebimai nusisegė ginklus, skubiai nušiureno plytelėmis išklota žeme ir pranyko slėptuvėse. Greitai, nedvejodami, beveik instinktyviai.

Kilynas nustūmė Tobį į daubą po garuojančia sieros rūgšties cisterna. Berniukas užprotestavo norėdamas pažiūrėti, kas dedasi. Tėvas tvirtai įrėmė ranką į jo krūtinę ir įtempęs ausis susimąstė.

Bet kuris, regintis aplinką infraraudonųjų spindulių diapazonu, įžiūrėtų tik purpurines cisternų dėmes. Vargu ar atskirtų žmones. Kuriam laikui tokia pastogė visai pakenčiama. Kai tik padarai viršuje išsisklaidys, kiekvienas žmogus, išniręs į atvirą erdvę, taps ryškiu tašku, geru taikiniu.

Aktyvavęs savo aulinius, Kilynas užšoko ant artimiausios cisternos. Nusileido ant siauro plieninio pakraščio ir pajuto, kad praranda pusiausvyrą. Jei pasiseks, jo infraraudonųjų spindulių atvaizdas susilies su garais. Vyriškis susvyravo, pabandęs įžiūrėti lubas ir giliai į plaučius įkvėpęs aitrios smarvės.

Tylus žvangtelėjimas kairėje pusėje.

Jis sudvejojo, į širdį įsiskverbus baimės jausmui. Įnirtingai sumostagavo rankomis, kad išlaikytų pusiausvyrą.

Dar vienas žvangtelėjimas.

Kilynas pašoko. Balansavimas ant briaunos lėmė visiškai atsitiktinį krypties pasirinkimą.

Jis nusklendė aukštyn į skliautuotą nišą. Krūtinę netikėtai užliejo vėsa, ir jis pajuto tūkstančių priešiškų akučių zondavimą. Vyriškis nežinojo, kad nuskriejo parabole, tačiau tuojau pat suprato per ilgai kabąs ant kraigo, nuo šaltų lubų spinduliuodamas šilumą. Todėl užsiropštė ant plačios sijos ir prisitraukęs iki gruoblėto iškyšulio paniro į rūdžių snaigių debesį.

Kilynas nusirideno nerasdamas už ko nusigriebti ir vos neišvirto pro kitą kraigo pusę ant žemės. Migdančius šešėlius raižė geltoni ir akinančiai balti žybsniai. Jis atsiklaupė keturpėsčias ir sumirksėjo, leisdamas akims priprasti prie tamsos.

Tiesiai į žmogų spoksojo mechas. Triakis žemkasys su juoda organine oda bei trumpomis žalvarinėmis rankomis-graibštuvais. Nors ir ne karys, padaras puolė Kilyną, sparčiai augdamas raibuliuojančiame jo akiratyje.

Vyriškis akimirksniu išsitraukė iš už diržo grūstuvą ir ištiesė jį į priekį, o žemkasys — nieko nenutuokiantis apie kovos meną ir akivaizdžiai besivadovaujantis sudėtingesnio intelekto nurodymais — užgriuvo tiesiai ant ginklo. Aštrus smaigalys pajuto artėjantį mechą ir suvibravo, ieškodamas labiausiai pažeidžiamos užpuoliko vietos. Kilynas tvirtai laikė jį rankose, ir smaigalys įsiskverbė į siaurą keraminio apvalkalo plyšį. Suradęs elektros grandinę atliko nedidelį stebuklą, ir mechas suakmenėjo.

Deja, tai tik paprastas žemkasys. Kilynas nurideno jį nuo savęs norėdamas apsižvalgyti. Virš prarajos driekėsi sijų labirintas — pilką prieblandą išraizgė juodos linijos. Viena jų kažkas nukūrė. Pasisekė įžiūrėti tris opalo atspalvio padarus, lekiančius į priekį užtikrintais žingsniais.

Už jų, muskusiniuose šešėliuose, šmėžavo dar du, savo plokščių lipnių pėdų dėka lengvai judantys sijomis. Ilgi kūnai, grakšti slystanti eisena. Tarp pastarųjų gruoblėtais geležiniais statramsčiais šliaužė smulkesni pavidalai.

Kilynas bakstelėjo liežuviu tolimiausią dantį ir pasiuntė signalą — Nejudėkite. Jie viršuje . — žemo dažnio kanalu, kuriuo naudojosi visą gyvenimą, bet veikimo principo taip niekada ir nesuprato.

Vienintelis privalumas — tai galimybė pasislėpti už nuvirtusio žemkasio. Iš už diržo išsitraukęs pulsatorių, vyriškis nevikriai priklupo šalia negyvo mecho kiauto. Artimiausias taikinys žengė žmogaus pusėn, greičiausiai vedamas smalsumo arba, kas labiau tikėtina, sekdamas paieškos programos nuorodomis.

Apačioje nuo cisternų kilo garų priedanga. Kilynas trumpam persijungė į infraraudonųjų spindulių diapazoną ir išvydo dėmėtą miglą, išmargintą ryškiais taškeliais, kurie turbūt atstojo žmones. Kai tik mechai nuskenuos grindis, jie nesunkiai užfiksuos taikinius.

Pirmąjį padarą pavyko nupilti iš karto. Priešakinėse akyse tvykstelėjo žydra liepsna, ir jis nusibaigė. Į žmogų atsisuko antrasis taikinys. Kilynas iš visų jėgų spyrė į žemkasio kūną, kuriam sudrebėjus, kažkas smogė į metalinį kiautą ir paskleidė mėlynas žiežirbas.

Ką gi, dabar jiems paaiškės, kad mechas negyvas, o tikrasis taikinys tūno kažkur kitur. Nieko tokio. Vyriškis vėl spyrė. Žemkasys suvirpėjo ir po kito šūvio nugarmėjo į prarają, tuo pačiu atidengdamas Kilyną.

Jis buvo pasiruošęs tokiai įvykių eigai ir nė nežiūrėdamas pykštelėjo į priekį. Po sekundės dešiniąją akį aptraukė oranžinės ūkanos iliuzija. Žmogus žinojo, kad bus apakintas, jei tik mechai suras tinkamą raktą į jo nervų sistemą.

Į krentantį mechą iššovė du blankūs kontūrai. Kilynas atsekė priešus pagal radijo spinduliavimo pliūpsnius. Neabejojo, kad pataikė įjuos. Staiga ant žemės griausmingai nudribo mechas, nutvilkydamas ausis, kurios automatiškai sustiprino visus garsus. Vidinėje ausyje nuskardėjo nuostabos kupini Šeimos šūksniai.

Dešinėje pusėje žybtelėjo ryškiai žalia salvė. Po jos sekė traškesys ir ūūūžt , kai sužeistas mechas nubildėjo žemyn.

Kimus riksmas: — Pataikiau! — ir vėl šūvių papliūpa.

Kilynas pajuto keistą pro šalį prašvilpiančių tvyksnių švilpimą. Bent vienas, pasiekęs taikinį, neabejotinai įsirangytų į kūną, suparalyžiuotų nervų sistemą ar prikrėstų dar baisesnių šunybių. Žmogus paleido atsakomąjį šūvį. Sunku pasakyti, su kokio tipo mechais teko susidurti, bet viena aišku — taip sparčiai judantys prieblandoje padarai negalėjo būti paprasčiausi maitėdos. Jie nebandė užmušti, o stengėsi zonduoti ir dezaktyvuoti aukas.