Gregory Benford: Didžioji dangaus upė

Gedėdamos Modeliuotojo Džeiko, moterys įnirtingai draskė trapius mecho komponentus, pagamintus iš žalvario bei silicio, metė į šoną tai, kuo niekada nepavyktų pasinaudoti. Praktiškai visą klastūną, nes niekas iš Šeimos nežinojo, kaip funkcionuoja tie prietaisai. Daugiausiai, ką sugebėdavo atskiri individai, tai iš akies sujungti modulines detales. Beveik neišmanydami teorijos, žmonės negalėjo suvokti mechų veikimo principo. Sunkių išmėginimų ir nepaliaujamo bėgimo metai suskaldė gausių žinių klodą į primityvių taisyklių trupinėlius.

Mokslo srityje jie temokėjo naudotis spalvomis užkoduotais laidais, kuriuose kirbėjo nesuvokiamos esybės: Voltai, Amperai, Omai. Mechų viduje gyvenančias dvasias žmonija galėjo sunaikinti kada užsigeidusi. Savo darbą tyliai ir nepastebimai dirbo tekančios lyg vanduo elektros srovės. Kažkokiu būdu jas valdė spindintys auksinių laidų vainikai ir tobulai nušlifuoti onikso kristalai. Mažučių padarėlių elektronų dėka galėjo judėti didesnės būtybės; tai visiškai akivaizdu.

Citadelės laikais egzistavo vyrai ir moterys, kurie šiek tiek išmanė elektros meną. Ilgos kelionės į nežinią metu jam buvo lemta išnykti. Šeimos nariai neturėjo laiko kantriai mokytis jo subtilybių iš Aspektų.

Užvaldyta keršto, Šeima sudraskė klastūną į skutelius. Iš sukapotų cilindrų sunkėsi tepalas. Žmonės sutrypė ant žemės susiraizgiusias optines gijas ir išspardė jas po tamsius kampus.

Kilynas pajuto, kaip pamažu atslūgsta įsiūtis. Jis pažinojo Modeliuotoją Džeiką — gana tolimą giminaitį su droviomis akimis ir plonomis, žemyn nusvirusiomis lūpomis — visą savo gyvenimą ir liūdėjo dėl jo mirties, tuo pat metu galvodamas apie užpuolimo priežastis. Užuot pasilikęs prie savo grobio, vyriškis pradėjo smalsiai tyrinėti negyvo mecho vidurius.

Aptikti pagrindinę sąmonę pasisekė visai atsitiktinai. Nuo vidinės korpuso dalies staiga atitrūko aliumininis skydelis. Apstulbęs Kilynas sumirksėjo. Jis žinojo turįs tuojau pat griebtis atsakomųjų veiksmų. Iš pradžių manė, kad klastūnas mirė, bet dabar išgirdo iš aprūdijusio mecho kiauto sklindantį prislopintą ūžimą.

Galima būtų pasikviesti Sunijatą ir paklausti, ką daryti. Neaišku, ar ji žinos, ar ne. Kad ir kaip ten būtų, ji užtruks nemažai laiko, kol atbėgs čia. Nevalia prarasti nė vienos sekundės.

Susikaupęs mintyse Kilynas pliaukštelėjo keletą kartų per pakaušį ir išsikvietė Artūro Aspektą.

Pastaruoju metu buvai labai užsiėmęs.

— Artūrai? Paklausyk…

Galbūt manęs nebeprisimeni? Per praėjusius porą metų išsikvietei mane viso labo šešis kartus.

— Taip, taip. — Velniai rautų, jei Arturas pradės niurzgėti būtent dabar… — Kaip man atjungti šitą padarą?

Kam to reikia? Nemanau, kad įstengtum suvokti, kaip jis veikia.

— Po velnių, neatsikalbinėk! Kaip?

Ką gi, matai geltoną relę? Ištrauk ją.

Kairiojoje Kilyno akyje pasirodė atjungiamos relės vaizdas. Jam teliko įvykdyti gautus nurodymus.

Dabar paimk plokščiareples ir nužnybk mėlynus laidelius.

Jis taip ir padarė. Pasigirdo bloga lemiantis dūzgimas.

Greičiau! Spyruoklės gnybtą!

Kilynas nukirto jį pjaustyklės spinduliu, nureguliuotu maksimaliu pajėgumu. Pagrindinė sąmonė šlykščiai sugirgždėjo, bet, regis, dar nesiruošė išleisti paskutinio kvapo.

— Fu, — atsiduso jis.

Neblogai padirbėjai. Kiek juos pažįstu, aukštesnio lygio mechanizmai moka gerai apsaugoti savo atmintį.

— Aha. — Nulupąs optinius vamzdelius, Kilynas aptiko susivijusius kabelio šerdies plaušus.

Tai tik paprastas evoliucinis išsivystymas. Šis klastūnas nenori, kad jo patirtis atitektų konkuruojančiai mašinų klasei arba kitų miestų atstovams. Visiškai nenuostabu, kad jis išmoko susinaikinti.

Nukirpdamas laidelius nuo pagrindinio kabelio, Kilynas beveik nesiklausė Artūro spygčiojimo. Mažai ką suprato iš jo žodžių, tačiau dirbant tokį darbą, kaip šis, patogu turėti įjungtą Aspektą, pasirengusį suteikti patarimą. Bėda ta, kad jį sudėtinga užčiaupti. Gyvenęs prieš kelis šimtmečius, Arturas be paliovos taukšdavo apie senus laikus. Kilynui pritrūkdavo kantrybės klausytis tokių šnekų. Tačiau jam patiko chromatinė Artūro Aspekto emocijų aureolė, tolimas tvirtumo pojūtis, nepastebimai įtakojantis Kilyno mąstymo būdą.

Vis dėlto mums pavyko sugauti šitąmechą. Keista. Turbūt jo savižudybės instinktas yra uždelsto veikimo, kad, įvykus nelaimingam atsitikimui, nepagalvotų, neva j[kažkas užpuolė, nes tuomet savižudybė būtų beprasmiška. Taigi mes sučiupome tą padarą delsimo stadijoje. Tai reiškia, kad klastūnai yra užprogramuoti saugotis nelaimingų atsitikimų, o ne antpuolių.

Kilynas prikišo reples prie pat šerdies. Ranką persmelkė karščio pliūpsnis. Paskui vienai sekundei smilkinius užliejo veriantis džeržgesys. Garsas pasirodė toks stiprus, kad vyriškis galėjo pajusti jį fiziškai, lyg būtų gavęs kumščiu į ausį.

Jis žengtelėjo atatupstas. Iš nutirpusių pirštų išsprūdo replės. Šeimos nariai sustūgo ir užsidengė savo ausis. Skausmingai inkšdami jie nusirideno nuo klastūno korpuso.

Apsvaigęs Kilynas giliai alsavo. Jo sensorinis centras akimirkai prarado bet kokį jautrumą. Tylioje pilkoje erdvėje girdėjo tik savo paties švokštimą. Oras pasmirdo muskusu, tepalu ir sudvisusiais chemikalais.

— Po galais! Kas čia sprogo?

Niekas. Tai ne garsas, nors turiu pripažinti, jog tavo/mūsų nervų sistema ne itin gerai įstengia juos atskirti. (Toks prisitaikymas būtinas, bet dėl jo, mano nuomone, tenka atsisveikinti su tam tikromis subtiliomis jautrumo gijomis.)

— Kas, velniai rautų…

Oloje aidėjo nepatenkinti Šeimos narių balsai.

Tai buvo galingas elektromagnetinis signalas. Net ir mane palytėjo. Kiek suprantu, jame užkoduota tipiška klastūno asmenybė, sukauptos (puikiai apdorotos; stebėtinai žavingai atrinktos) žinos.

Kilynas sumirksėjo.

— Kas?… kodėl?…

Klastūnas nusiuntė jas į savo namus. Spėju, kad nori išgelbėti savo esmę. Dabar jis gali ramiai numirti.

Kilynas nusvirduliavo atgal prie mecho korpuso jausdamas galvoje netylantį spengimą. Liežuvis apšerpėjo, akys nesiliovė žvairavusios. Pakėlęs reples bakstelėjo į šerdies plaušus.

— Ei! Dingo visa energija.

Mirusieji nusineša paslaptis į kapus.

— Visas?

Tas, kurios gali pasirodyti naudingos konkuruojančiai mechų civilizacijai. Informaciją apie šią teritoriją arba apie įvairius klastūno regėtus mechanizmus. Galbūt įgytus įgūdžius. Ir, be abejo, asmenybės dalelę, priklaususią tokiam technologiškai pažangiam mechui.

Kilynas bemaž nieko nesuprato iš to, ką išgirdo, tačiau neketino prašyti paaiškinimo. Uždavęs papildomą klausimą, neatsigins nuo nesibaigiančių tauškalų. Jis girdėjo natūralųjį Artūro balsą, šiek tiek pakylėtą bei rafinuotą. Kita vertus, Aspektas kalbėdavo kur kas greičiau nei paprasti žmonės. Kai būdavo reikalingas, jis įsitaisydavo sąmonės kertelėje tarsi beždžionė, pritūpusi ant peties, ir tarškėdavo suteikdamas techninę pagalbą. Tokiais momentais Kilynui atrodydavo, kad jis gali atskirti kai kurias Aspekto charakterio savybes, slypinčias po informacijos klodu. Apimdavo keistas jausmas, tarytum jis sėdi su žmogumi viename kambaryje ir mato pašnekovo veido išraišką.

— Ar pavyktų ką nors išgelbėti?