Gregory Benford: Didžioji dangaus upė

— Greičiausiai ieško tinkamų dažnių. — Jis giliai kvėpavo, beprotiškai geisdamas ko nors griebtis — bet kokių veiksmų.

“Ir bando surasti mūsiškius”.

— Taip, taip, — suniurnėjo Kilynas, iš visų jėgų stengdamasis kai ką atsiminti. Prieš daugelį metų egzistavo tam tikri mechai, sugebantys krėsti panašius pokštus. Jie paskleisdavo kažkokius spindulius, kurie įsiskverbdavo į pačią tavo esybę , galėdavo priversti galvoti, neva prieš save regi peizažą, nors iš tiesų vaizdas būdavo sumontuotas…

— Maldininkas, — staiga ištarė jis. — Fanė vadino tą padarą maldininku. Sakė mačiusi jį keletą kartų.

Maldininkai kurdavo iliuzijas geriausiai iš visų mechų. Iššaukę praeities vaizdus, taip greitai įkišdavo juos į galvą, kad manydavai regįs tikrovę. Tuo tarpu sumanusis iliuzionistas nepaliaujamai sėlindavo artyn.

“Galbūt reikėtų sprukti?” — nuskambėjo Džoselinos balsas. Jis matė tolstantį ir pasiruošusį bėgti moters taškelį.

— Tik ne tuomet, kai ant nugaros šviečia žalia dėmė.

Kilynas nusikvatojo lyg pamišėlis, trumpam atitrukdamas nuo nerimą keliančių minčių. Tokius momentus jau seniai mokėjo išnaudoti. Kai jaudiniesi, pradedi lėčiau galvoti, nors privalai kuo skubiau priimti svarbius sprendimus.

Bėda ta, kad jis vienintelis Šeimoje turėjo topografinio žemėlapio įrangą, sumontuotą apatinėje nugaros dalyje.

Legenda bylojo, kad topografui lemta supleškėti pirmajam. Medžiotojų mechų — ietininkų, pėdsekių, barškuolių — akimis žiūrint, jis buvo ryškus žalias taškas. Savo tyliais ūkavimais, grįžtančiais aidu nuo pasirinkto objekto, jie nustatydavo reikiamą kryptį. Tada užstaugdavo garsiau, pasiųsdami kažkokį signalą, kuris įsibraudavo į topografo įrangą, o vėliau nuslysdavo jam į galvą.

“Ką tuomet darysime?”

— Teks šauti.

Pasigirdo pagiežingas Džoselinos niurnėjimas. Jai nepatiko ši mintis. Atvirai kalbant, jam taip pat. Jei maldininkas bent per pusę toks geras, kaip pasakojo Fanė, jis be vargo atseks šūvį ir atras juos nespėjus suveikti apsauginėms sistemoms.

Bet jei neužmuš maldininko dabar, tas padaras vis tiek sugebės juos aptikti. Naktį pasinaudos miražų priedanga ir išskers su savo raižyklėmis visą Šeimą.

— Palauk, prisiminiau šį tą iš Fanės žodžių.

“Prisimink greičiau”.

Kapitonė mokydavo saviškius pasakodama istorijas. Kartą ji šnekėjo kažką apie Negandą, apie tai, kad baisiausio žmonijos mūšio įkarštyje keli Vyskupai rado būdą, kaip įveikti miražų iliuzijas.

Jis atsargiai taukštelėjo dantimis — ilgas signalas, paskui trumpas. Akis užtvindė rausvas atspalvis. Mėlynos dėmės išbluko, palikdamos po savęs raukšlėtą žemę, kunkuliuojančią skystoje ugnyje. Dangus virto tuštuma. Apžvelgęs visą spalvų spektrą, jis išvydo ant tolimosios kalvos šlaito purpurines temperatūros bangas.

“Fanė sužeista. Ar verta bandyti iki jos nusigauti?”

— Patylėk!

Kilynas įnirtingai papurtė galvą, spoksodamas tiesiai į priekį ir nenuleisdamas žvilgsnio nuo vieno taško. Ką ten minėjo Fane?… Persikelk į raudonąją zoną ir žiūrėk akių kampučiais.

Kažkas supleveno. Tarp skaptuotų atšiauriai pilkų akmens luitų stypsojo plonas kreivas padaras, išsipuošęs švytinčių kirminų ornamentais. Susiliejęs su uola vaizdas pasirodydavo akiratyje tik tada, kai Kilynas staigiai kryptelėdavo galva į šoną.

Netrukus vėl užslinko iliuzijos migla, bet šį kartą ji nebuvo tokia tobula. Vieną sekundės dalį pavyko įžiūrėti vamzdines kojas, galvą su gaubtu ir ilgą gumbuotą kūną, subadytą antenomis.

“Ką nors matai?”

— Aš…

Praplėšęs akyje skylę, kažkas įsiveržė į vidų.

Jis nudribo ant nugaros lyg pakirstas ir sumirksėjo, bandydamas rikošetu atsekti audringą kaitrą, persismelkusią per visą kūną.

Nervų sistemą užliejo aitri siautulinga agonija.

Kilynas pajuto/išvydo senų pažįstamų veidus, blyškius ir permatomus. Kiekvienas jų ryškiai sušmėžuodavo vienai akimirkai — atrodė, tarsi milžino ranka būtų mėčiusi ant stalo atskiras kortas. Kartu su veidais siūbtelėdavo akinantis skausmas.

Jo praeityje kapstėsi maldininkas. Ieškojo informacijos, įrašinėjo ją į savo atmintį.

Kilynas užstaugė iš įsiūčio, aršiai kovodamas prieš dusinantį vidaus grabinėj imą.

— Aš… jis įsibrovė… — vyrukas atsistojo ir pajuto dešiniojoje kojoje vėsą, įsijungus skausmo malšintojui. Kaitrą skleidęs padaras suspurdėjo ir išnyko. Jo poveikį sunaikino giliai viduje paslėpti spąstai, kuriuos suprojektavo seniai pražuvęs intelektas.

Kilynas nė nesusimąstė, kas jį išgelbėjo. Vyriškis neturėjo jokio supratimo, kaip funkcionuoja jo kūnas. Tą patį galima pasakyti ir apie mechus. Jis paprasčiausiai pašoko ant kojų ir pastebėjo, jog paveiktas mėšlungio atsidūrė biraus smėlėto šlaito apačioje. Sensorinis centras trumpam atgamino skausmo malšintojo sukeltus pojūčius.

Orientyrinis ieškiklis nusekė išdavikiškais šaltinio impulsais.

— Džoselina, aš galiu jį užfiksuoti! — šūktelėjo Kilynas.

“Ko lauki? Sunaikink tą padarą”.

— Jis juda!

Švytinčioje rubino atspalvio prieblandoje maldininkas krūptelėjo ir nuropojo link išsikėtojusio Fanės kūno. Kilynas išgirdo žemus griežiančius garsus, nuo kurių ant kaklo pašiurpo gyvaplaukiai.

Tarsi geltoni pjūklo dantys skverbtųsi į kaulą. Jei tik jis pasieks Fanę…

Bakstelėjęs smiliumi į krūtinę, Kilynas nusitaikė į mirgantį maldininką. Kairiojoje akyje nutvisko purpurinis apskritimas, nurodantis mecho buvimo vietą. Jis plekštelėjo per dešinįjį smilkinį ir persiuntė vaizdelį Džoselinai.

“Norėtum jį pačirškinti?” — pasiteiravo moteris, mažas taškelis kitoje slėnio pusėje. Jiedu abu puikiai matė taikinį.

— Ne. Išsprogdinkime tą šunsnukį.

“Kaip pasakysi. Ugnis!“

Jis iššovė. Tylą perskrodė griausmingas trenksmas.

Į šalis ištiško kojos. Ant žemės nukrito perlaužtos antenos.

Kilynas pastebėjo, kaip užgeso žydrai žalsva elektrinė maldininko gyvybė. Pagrindinė sąmonė stengėsi išsikapanoti, paaukodama visus vidaus organus. Tačiau mechaninių gedimų neįmanoma pataisyti perskirstant elektros srovę, niūriai prisiminė jis.

Tokiais atvejais mechai būdavo labiausiai pažeidžiami. Kilynas mėgo žiūrėti, kaip jie išlekia į orą, todėl visada, kai tik galėdavo, naudodavo sprogstamuosius užtaisus.

Jis pašoko ir visu greičiu nuskuodė link pamažu yrančio maldininko. Nuo rutulinių šarnyrų atitrūkus kojoms, viršutinė padaro dalis nusirideno ant žemės. Ten turėtų būti pagrindinė sąmonė, kuri neabejotinai bandys išsigelbėti.

Kilynas artėjo link jos svyruodamas. Smėlėtoje pakalnėje mėtėsi mechų paliktos šiukšlės. Nenuleisdamas akių nuo maldininko, jis nuspyrė kelias nedideles mašinų detales. Iš kitos pusės atšokavo Džoselina.

— Gali būti, jog tai spąstai, — tarstelėjo jis.

— Velnias žino. Dar nesu regėjusi tokio dydžio mecho.

— Tai jau tikrai, — burbtelėjo priblokštas Kilynas.

Persikreipęs maldininkas atrodė aukštesnis nei dešimt vienas ant kito sustatytų žmonių. Kilynas galėjo neklysdamas įvertinti objekto svorį ir dydį. Jis paprasčiausiai jausdavo, kuris iš saviškių nepajėgia paeiti arba koks atstumas skiria Šeimą nuo priešininko.

Kairiojoje akyje tvykstelėjo maldininko apimties ir masės parodymai. Jis nemokėjo skaityti senoviškų protėvių keverzonių, nė nepastebėdavo tų skaičiukų. Viduje implantuotos mikroschemos ir pagalbinės sistemos perdirbdavo juos į tiesioginius pojūčius, kurie buvo tokie pat natūralus, kaip ir šiltas vėjelis, kedenantis juodus jo plaukus, kaip tylios elektromagnetinės mirštančio maldininko dejonės, kaip įkyrus noras kuo greičiau nusišlapinti.